Pradėkime nuo to, kad šiandien – ypatinga diena. Lygiai prieš 100 metų, 1922-ųjų lapkričio 10-ąją, Šventasis Sostas Lietuvą pripažįsta de jure, ir taip prasideda oficialūs Apaštalų Sosto ir Lietuvos santykiai.

Vatikanas niekada nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos – ir buvo viena iš nedaugelio valstybių, kurioje LR atstovybė be pertraukos veikė visus šiuos 100 metų.

Tačiau tai, kas dėjosi tarpukariu, verta gero vaidybinio filmo scenarijaus. Pasirodo, Lietuva buvo viena iš nedaugelio to meto valstybių, kuri su Šventuoju Sostu kūrė tikrą melodramą: tai taikėsi, tai atvirai pyko. O didžiausia įtampa paradoksaliai kilo tada, kai valdžioje sėdėjo… krikščionys demokratai.

Apie visa tai „Bernardinams“ pasakoja Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS. Istorikas yra išleidęs monografiją „Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika“ – ir yra sukaupęs gausybę įdomių faktų apie to meto įvykius.

Išaušta 1918-ųjų vasario 16-oji. Nepriklausoma, jauna Lietuva. Ar jai tuo metu jau buvo svarbus Šventasis Sostas ir santykiai su juo?

Galime pradėti nuo to, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracija turėjo tik juridinį valstybės atkūrimo pamatą, iki kurio buvo ganėtinai ilgas kelias. Buvo ieškoma įvairių politinių būdų ir formų, kaip tą deklaraciją realizuoti gyvenime. Ir, be jokios abejonės, Lietuvos Taryba (arba Lietuvos Valstybės Taryba, kaip ji persivadino nuo 1918 m. liepos) kreipė dėmesį į visus veikiančius tarptautinius subjektus. Aišku, pirmiausia į to meto didžiąsias valstybes, kaip Vokietiją, kuri tuo metu vis dar de facto buvo šeimininkė, okupavusi Lietuvą.

Bet tuo pačiu metu buvo skiriamas išskirtinai didžiulis dėmesys ir Šventajam Sostui – pirmiausia dėl jo moralinio autoriteto. O antra – grynai dėl praktinių sumetimų.

Šventasis Sostas nuo XIX a. vidurio, Italijos suvienijimo, XX a. pradžioje ir ypač per Pirmąjį pasaulinį karą labai stipriai pasižymėjo kaip pacifistinis tarptautinis veikėjas, siekiantis visas problemas ir konfliktus spręsti išimtinai diplomatija, morale ir teise. Tai buvo pagrindiniai Šventojo Sosto instrumentai, kuriais remdamasis jis realizavo savo administracinę ir politinę veiklą.

O turint omenyje, kad besikurianti Lietuva faktiškai neturėjo nei kariuomenės, nei kitokių veiksmingų karinių instrumentų, tai Šventojo Sosto instrumentai ir sugebėjimas juos efektyviai panaudoti atrodė rimtas dalykas. 1918 m. lapkritį patvirtinta pirmoji profesoriaus Augustino Voldemaro vyriausybė, ir jos deklaracijoje taip pat buvo pažymėta, kad Lietuva negali pasigirti didele kariuomene ar kitais galios ištekliais, kuriais galėtų veikti tarptautinėje arenoje. Todėl pasitikima Šventojo Sosto diplomatija, ilgomis derybomis, teise ir tarptautinių sutarčių pasirašymais. Ir tokiu būdu – valstybės suvereniteto, teritorinio vientisumo įtvirtinimu ir pan.

Dar vienas praktinis momentas – 80 procentų Lietuvos gyventojų laikė save katalikais arba buvo jiems priskiriami. Bažnyčios vaidmuo buvo labai svarus ir svarbus, pirmiausia nepamirštant paprasto fakto: nuo Žečpospolitos subyrėjimo, ypač per visą XIX amžių, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo turbūt pagrindinis dvasinis (ir kai kuriais atvejais netgi politinis) oponentas carinės valdžios vykdomai politikai Lietuvoje. Jau nekalbant apie tai, kad Žemaičių vyskupas Valančius XIX a. pradžioje organizuoja Blaivybės sąjūdį, o po lietuviškos spaudos uždraudimo pradeda knygnešystės epochą.

Tai, aišku, palieka gilų įspaudą lietuvių sąmonėje. Ir turbūt neatsitiktinis dalykas yra tai, kad 1917 m. rugsėjį, Vilniaus konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą (kuri buvo įpareigota sukurti nacionalinę valstybę), iš dvidešimties narių į ją buvo išrinkti net šeši katalikų kunigai. Tiesa, tokiu dvasininkų gausiu laimėjimu pasipiktina kairieji: socialistai, socialdemokratai Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir kiti. Dėl taikos du kunigai [Juozas Stankevičius ir Pranciškus Urbanavičius] aukojasi: atsisako savo mandato Lietuvos Taryboje. Bet ir tie keturi likę kunigai yra ryškūs – tokios asmenybės kaip Kazimieras Šaulys ar Justinas Staugaitis. Katalikų Bažnyčiai tai yra labai svarbus momentas.

Kita vertus, po Pirmojo pasaulinio karo besikuriant Lietuvai, jos bažnytinė organizacija yra visiškai sudarkyta, be normalių religinių centrų pačioje Lietuvoje, ji išblaškyta po visą buvusią centrinę Europą. Pavyzdžiui, Pietų Lietuva priklauso Varšuvos bažnytinei organizacijai, Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos – Mogiliovo arkivyskupui. Klaipėdos kraštas tuo metu dar nepriklauso Lietuvai, bet 1919 m. jis „išimamas“ iš Vokietijos jurisdikcijos ir laikinai administruojamas Prancūzijos, ketinant perduoti Lietuvos Respublikai. Klaipėdos kraštą tuo metu valdo Varmijos bažnytinė organizacija.

Žiūrint į visus vėlesnius metus, be jokios abejonės, pirmoji Vyriausybė (ir kitos vyriausybės) turėjo tikslą sukurti nepriklausomą, savarankišką lietuvišką bažnytinę provinciją su savo centrais, kurie būtų ne kažkur svetur, bet atitiktų valstybės sienas. Didžioji Lietuvos katalikų dalis buvo be savo aukščiausios galvos, be arkivyskupo – nes Mogiliovas arkivyskupo neturėjo, jis buvo praktiškai tremtyje. Visas kompleksas problemų.

Dar vienas praktinis aspektas. Be tų keturių kunigų, kurie dirbo Lietuvos Valstybės Taryboje, gan didelis būrys lietuviško nacionalinio politinio elito buvo glaudžiai susijęs su Katalikų Bažnyčia ar iš jos išaugęs. Atsiranda Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri save taip pat stipriai sieja su Katalikų Bažnyčia ir laimi Steigiamojo Seimo rinkimus. Veikia tokios figūros kaip kunigai Mykolas Krupavičius, Vladas Mironas, Juozas Vailokaitis, Antanas Šmulkštys, Juozapas Dagilis… Būtų galima vardinti ir vardinti. Aktyvių katalikų, kunigų buvo ir vyriausybėse.

Štai kodėl Šventojo Sosto vaidmuo ir veiksnys yra labai svarbūs atsikuriančiai Lietuvai. Ir turbūt nėra atsitiktinumas, kad jau 1919 m. vasaros pabaigoje–rudens pradžioje vieną pirmųjų šalies diplomatinių atstovų, prelatą Jurgį Narjauską, užsienio reikalų ministras Voldemaras siunčia į Romą atstovauti prie Šventojo Sosto Lietuvos interesams – dar iki to, kol Lietuva siunčia pasiuntinius į kitas valstybes. Vatikanas tuo metu dar nėra de jure pripažinęs Lietuvos, bet diplomatiniai santykiai jau mezgami, nes yra suvokiama Šventojo Sosto svarba.

Oficialūs diplomatiniai santykiai užmezgami praėjus beveik penkeriems metams nuo Nepriklausomybės paskelbimo, 1922-ųjų lapkričio 10-ąją. Kodėl prireikė tiek laiko, kas trukdė greitesniam sprendimui? O gal tai normali anų laikų praktika, kad tokie procesai tiek užtrukdavo?

Oi, tai labai sudėtingas klausimas, pabandysiu atsakyti supaprastintai – nors, kai supaprastini, ne visada pavyksta atsakyti teisingai (šypsosi).

Turime suvokti labai subtilų reikalą: Nuo Italijos susivienijimo XIX a. viduryje iki 1929 m. vasario 11 d. Laterano susitarimo su Mussolini’o Italija, paties Šventojo Sosto juridinis statusas yra menkai apibrėžtas. Italija Šventojo Sosto, kaip juridinio vieneto, nepripažįsta, kaip ir daugybė kitų tarptautinių subjektų. Bet, nepaisant to, dalis Europos valstybių Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo popiežiaus Benedikto XV aktyvios veiklos dėka užmezga diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu. Pirmiausia tai buvo Anglija (kuri diplomatinių santykių neturėjo nuo XVII a. vidurio) ir Olandija.

Beje, čia yra tam tikro panašumo tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos siekių gauti tarptautinį pripažinimą. Juridinius reikalus tuo pačiu metu tvarko ir Lietuva, ir Šventasis Sostas. Noriu pabrėžti, kad pats Šventasis Sostas tuo metu dar nesijaučia visavertis, yra problemų ir dėl komunikacijos, Italija riboja Šventojo Sosto atstovų judėjimą – daugybė problemų.

Kitas dalykas – Šventasis Sostas, dėl savo padėties būdamas teisiškai suspenduotas, yra priverstas iš dalies atsižvelgti ir į kitų valstybių poziciją dėl Lietuvos pripažinimo. Tad Šventasis Sostas veikia bendraudamas su Prancūzija, su kuria jau yra užmezgęs diplomatinius santykius, ir, aišku, su Jungtinėmis Valstijomis – kurios, nors iš už Atlanto, bet vis tiek yra tam tikras autoritetas.

Vatikanas, sakykime taip, nenori užbėgti įvykiams už akių. Tuo labiau kad, žiūrint iš Vatikano politinės pozicijos, yra problema – nesureguliuoti politiniai, diplomatiniai, teritoriniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos: arba vyksta de facto karas, arba ilgą laiką nominalus karas – karo padėtis dėl sostinės Vilniaus ir pan. Šventasis Sostas deda didžiules pastangas, kad tas konfliktas būtų išspręstas, kad būtų rastas širdingas dviejų tautų sutarimas.

Bet tai neduoda rezultatų, o didžiosios valstybės neskuba Lietuvos pripažinti de jure. Tačiau Vatikanas randa aukso vidurį: tai padaro laikotarpiu tarp 1922 m. liepos, kai Jungtinės Valstijos pripažįsta Baltijos šalis, ir tų pačių metų gruodžio, kai Lietuvą pripažįsta didžiosios Vakarų valstybės. O Šventasis Sostas pripažįsta 1922-ųjų lapkričio 10-ąją. Jis tai padaro 6–7 savaitėmis anksčiau negu Prancūzija, Italija, Britų imperija, Japonija ir t. t.

Sakyčiau, šiuo atveju Vatikano diplomatija pasirodo gana puikiai: de jure pripažindama Lietuvos Respubliką, ji aplenkia didžiąsias galias Europoje ir tokiu būdu pelno lietuvių visuomenės simpatijas. Tas pripažinimas Kaune sutiktas labai šurmulingai, apie tai daug rašė spauda, sveikindama tokį sprendimą. Tiesa, tas pripažinimas turėjo tam tikrų niuansų ir šešėlių. Bet čia turbūt jau neišvengiami dalykai.

Kokie buvo tie niuansai ir šešėliai?

Kaip minėjau, 1919 m. Lietuva nusiunčia savo diplomatinį atstovą prie Šventojo Sosto. O pastarasis atsako taip, sakykime, labai diplomatiškai dviprasmiškai. Dar 1918 m. balandį minėtasis popiežius Benediktas XV atsiunčia į Varšuvą vyskupą Achille Ratti, kuris atstovauja kaip apaštališkasis vizitatorius Lenkijoje ir Lietuvoje. Po metų, 1918-ųjų viduryje, popiežius Rattį jau paskiria nuncijumi, nieko nepasakydamas apie jo statusą Lietuvoje.

Bet vėliau, Lietuvos vyriausybei gilinantis į dokumentus, paaiškėjo, kad A. Ratti (būsimasis popiežius Pijus XI) yra nuncijus Varšuvoje ir Šventojo Tėvo apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje. Lietuviai padaro išvadą, kad Vatikanas mato vieną Lenkiją ir nemato Lietuvos! Nes apaštališkasis vizitatorius pagal pareigas tėra atstovas tik religiniams, bet ne politiniams ar diplomatiniams reikalams.

Tai Kaune įskelia tam tikrą žiežirbą, vyksta nemažai diplomatinių apsistumdymų bei apsižodžiavimų, kurie, deja, ne visada diplomatiški.

Galima pabrėžti momentą, kai jau arkivyskupas A. Ratti atvyksta į laikinąją sostinę 1920 m. sausį, per pačius šalčius. Kaune – minus 27 ar 28 laipsniai. Lietuvos ir Lenkijos karo padėtis, siena uždaryta, traukiniai nevažinėja… Bet būsimasis popiežius, sušalęs į ledą, atvyksta į Kauną.

Pirmas klausimas, kurį jam užduoda prezidentas Smetona, užsienio reikalų ministras Voldemaras, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ir Seinų vyskupas Antanas Karosas: kaip taip gali būti?! Ką sau galvoja Šventasis Tėvas? Kodėl Lenkija jau turi nuncijų su rezidencija, o mes ne? O vyskupas Karevičius tiesiai sako: o ar turite dokumentą, kad jūs išvis esate paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai?

Iš svečio reikalaujama dokumento, popieriaus. Aišku, jis nieko neturi atsivežęs, niekas nesitikėjo tokio priėmimo. Tada įsikiša Smetona su Voldemaru, užglaisto tą konfliktą tarp vyskupo ir arkivyskupo. Turint galvoje bažnytines tradicijas ir krikščionišką diplomatiją, tai yra tikrai neįprastas dalykas, kad vyskupas apkaltintų arkivyskupą (tuo labiau kitos šalies nuncijų) – na, bet reikalai taip vystosi…

Buvo dar vienas akibrokštas. Nuncijus turėjo aukoti Mišias Kaune. Kai jau visi žmonės susirinko, tos Mišios vėlavo valandą. Turint omenyje, kad lauke 27 laipsniai šalčio, bažnyčioje irgi galėjo būti tiek pat. Nuncijus laukė valandą bažnyčioje, kol Mišios prasidės! Keliu tokią versiją (apie tai, beje, rašė ir to meto spauda), kad šitaip buvo pasiųstas diplomatinis signalas Šventajam Sostui, jog reikalai nėra geri, kad juos reikia taisyti…

1922-ųjų pabaigoje Šventasis Sostas atsiunčia savo atstovą jau tik Lietuvai – prelatą Antonino Zecchini. Bet vėl jis skiriamas ne kaip diplomatinis atstovas, o kaip bažnytinis, su tuo pačiu apaštališkojo vizitatoriaus statusu. Tad Kaunas – tiek pasaulietinė valdžia, tiek dvasinė – ir vėl jaučiasi nepripažinti.

Dar galima paminėti 1925 m. nemalonius įvykius tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos. Tų metų sausį pasirašomas konkordatas [tarptautinė sutartis] tarp Lenkijos ir Šventojo Sosto. Iš pradžių jis liko paslaptyje, bet spauda greit apie tai išaiškino, ir konkordato turinys paviešintas jau vasario mėnesį.

Paaiškėjo, jog [lenkų okupuoto] Vilniaus vyskupija yra įtraukta į Lenkijos bažnytinę provinciją. Lietuva dėl to turėjo jausti dvigubą nuoskaudą ir antausį iš Vatikano: viena vertus, Vilniaus vyskupija priskiriama ne Lietuvai, o Lenkijai; taip pat paaiškėja, kad Vilniaus vyskupas (būsimasis palaimintasis) Jurgis Matulevičius – kurį mes dabar vadinam Matulaičiu – netenka savo pareigų. Jis yra šaukiamas į Vatikaną, o Vilniui paskiriamas lenkas arkivyskupas.

Kaunas reaguoja audringai. Kyla pasipiktinimo banga, gatvėse vyksta protestai, šūkaujantys žmonės su transparantais renkasi prie apaštališkojo vizitatoriaus A. Zecchini rezidencijos. Kovo mėnesį įvyksta jau masinis pasipiktinimo mitingas, pakurstytas politikų – krikščionių demokratų, tarp kurių buvo ir kunigas A. Šmulkštys ir kt. Daugiatūkstantinė minia apsupa Zecchini rezidenciją, išdaužo langus…

Krikščionys demokratai, kurie tuo metu yra valdžioje, priima politinį sprendimą – apaštališkąjį vizitatorių išprašo iš Lietuvos. Paskelbia persona non grata. Tai yra retas, išskirtinis atvejis Vatikano diplomatijos istorijoje, kada valstybė šitaip pasielgia su Šventojo Sosto atstovu. Lietuvos atveju tai buvo ne diplomatinis, bet dvasinis atstovas – tačiau jis de facto atliko ir diplomatines pareigas.

Po didelio politinio spaudimo tų pačių metų birželio mėnesį Zecchini vos ne prievarta išgabenamas iš Lietuvos. Tai buvo ryškus šešėlis, uždengęs Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius. Europoje buvo tik viena kita tokia valstybė, kuri XX a. pirmoje pusėje konfliktavo su Šventuoju Sostu, – Čekoslovakija dėl husitų judėjimo ir pan. Pasaulyje dar buvo Meksika, tik ten viskas vyko kiek vėliau, prasidėjus revoliucijai. Nekalbu jau apie bolševikinę Rusiją, kadangi ten buvo išvis kita situacija.

O visos kitos pasaulio valstybės daugiau ar mažiau stengėsi su Šventuoju Sostu formuoti pozityvius santykius. Tad Lietuva čia išsiskiria. Jos santykiai su Šventuoju Sostu buvo savotiški amerikietiškieji kalneliai – daug kritimų ir mažai pakilimų.

Tikrą, realų nuncijų Lietuvos Respublika gauna tiktai jau po 1926 m. parlamentinės demokratijos žlugimo šalyje ir autoritarinio režimo įsigalėjimo, į valdžią sugrįžus prezidentui Smetonai ir premjerui Voldemarui. Lietuva į Romą siunčia savo diplomatą Jurgį Šaulį, o Šventasis Sostas – arkivyskupą Riccardo Bartoloni.

Kalbant apie visą tarpukario trisdešimtmetį, Lietuvoje rezidavo tik du nuncijai. Pirmasis iš jų – tai minėtasis R. Bartoloni, kuris atvažiuoja 1928 m. liepą ir būna iki 1931 m. birželio. Jo karjera Lietuvoje pasibaigia kaip ir to vargšo A. Zecchini – jis dėl politinių, juridinių bei kitokių priežasčių irgi paskelbiamas persona non grata ir išsiunčiamas iš šalies.

Po šio įvykio Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai nugrimzta į gilią depresiją ir atsigauna tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Antrasis nuncijus, arkivyskupas Luigi Centoza, atvyksta tik 1940 m. balandžio 24 d., iki sovietinės okupacijos likus mažiau nei dviem mėnesiams.

O visą tą laiką nuo 1931-ųjų iki 1940-ųjų Kaune Šventajam Sostui atstovauja toks laikinasis reikalų patikėtinis, chargé d’affaire, prelatas Antonio Arata. Jis buvo labai minkšto, nuosaikaus charakterio, stengėsi nesikišti į jokius reikalus ir palaikyti minimalią, ant pirmo laiptelio stovinčią Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių situaciją. Ir ji tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kada bandyta tuos santykius reanimuoti aukščiausiu lygiu. Bet laiko tam jau nebeliko.

Grįžtant į audringus 1925-iuosius, teko skaityti, jog nedaug trūko, kad supykusi Lietuva būtų atskilusi nuo Visuotinės Katalikų Bažnyčios ir paskelbusi apie savo atskirą, vietinę Bažnyčią… Kiek tai išties buvo rimta?

Skamba paradoksaliai, bet tokios kalbos kilo tuo metu, kai Lietuvoje valdė krikščionių demokratų Vyriausybė. Jos buvo intensyviausios 1924-ųjų pabaigoje, ypač 1925-ųjų vasarą ir tęsėsi iš esmės iki 1926-ųjų balandžio, kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija [administracinis teritorinis vienetas Lietuvoje, buvęs tiesiogiai pavaldus Šventajam Sostui nuo 1926 iki 1991 m. – S. B.].

Išaiškėjus minėtam Šventojo Sosto ir Lenkijos konkordato turiniui, Lietuvos Vyriausybėje įvyko keletas rimtų posėdžių. Viename iš jų dalyvavo ir prezidentas Aleksandras Stulginskis, kuris užėmė itin bekompromisę poziciją ir reikalavo iš Kauno išsiųsti ne vien tik apaštališkąjį vizitatorių, bet išvis nutraukti Lietuvos ir Vatikano diplomatinius santykius.

Vyriausybėje tada netgi įvyko slaptas balsavimas. Stulginskio pozicija sulaukė, berods, tik dviejų ar trijų ministrų palaikymo. Keturi ar penki ministrai buvo prieš, tad nugalėjo švelnesnis variantas – kad pakanka iš Kauno išsiųsti apaštališkąjį vizitatorių, bet diplomatiniai santykiai išliks nenutraukti.

Tai buvo pirmas postūmis, kuris išprovokavo kalbas apie Lietuvos Bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos. Kiek man teko tyrinėti dokumentų, tą klausimą energingiausiai plėtojo kun. A. Šmulkštys, vienu metu šią idėją rėmė kun. M. Krupavičius.

Bet aš iš to nedaryčiau toli einančių išvadų. Taip, kunigai politikai, Seimo nariai važinėjo po Lietuvą ir skaitė paskaitas šia tema, bet manau, kad tai labiau buvo bandymas sukelti didesnį visuomenės pasipiktinimą Šventojo Sosto politika, ypač dėl Lenkijos – ir tokiu būdu Šventajam Sostui daryti politinį-diplomatinį spaudimą. Kadangi to meto įvairių politinių partijų spaudoje vis pasirodydavo žinučių, jog Lietuvos žmonės jaučiasi tokie įžeisti, kad netgi pradedamas svarstyti klausimas apie Lietuvos bažnytinę autokefaliją.

Buvo tikimasi sulaukti kažkokios pozityvesnės reakcijos iš Vatikano. Ir, ko gero, iš dalies tai pasitvirtino. Tuo metu valdė popiežius Pijus XI – tas pats Achille Ratti, kuris prieš kelerius metus lankėsi Kaune. Galbūt paveiktas tų kalbų ir spaudos rašinių (o jis informaciją apie nuotaikas Lietuvoje žinojo puikiai), 1925-ųjų pabaigoje į Kauną atsiunčia savo apaštalinį vizitatorių, buvusį Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių-Matulaitį, su kuriuo jis palaikė labai šiltus, bičiuliškus santykius.

Vizitatoriaus užduotis – įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, sutvarkyti bažnytinę organizaciją, kad tuo pagrindu būtų galima atkurti normalius Šventojo Sosto ir Lietuvos diplomatinius santykius. Iš arkivyskupo paliktų raštų, laiškų matome, kokią bažnytinę, politinę, ideologinę ir propagandinę situaciją jis Kaune rado, kaip jam buvo sunku ją suvaldyti ir dirbti.

Bet, trumpai tariant, jam pavyko sustyguoti tuos baisiai suveltus ir įtemptus dvišalius santykius – 1926 m. balandžio 4 d., per šv. Velykas, Pijus XI paskelbia garsiąją bulę „Lituanorum gente“, ir Lietuvos bažnytinė provincija įkuriama. Įtvirtinta vietinė Kauno arkivyskupija, įkurtos naujos vyskupijos – Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių.

Manyčiau, tai buvo pirmas žingsnis ir Šventojo Sosto diplomatinė pergalė, nes nuo bulės išleidimo praktiškai per mėnesį buvo sutarta atkurti diplomatinius santykius. Tačiau 1926 m. gegužę įvyksta nauja politinė „nelaimė“ Lietuvoje – krikščionys demokratai pralaimi Seimo rinkimus, ir į valdžią ateina radikaliai nusiteikęs vadinamasis kairysis centras: socialdemokratai, socialistai, liaudininkai ir tautinės mažumos. Jie valstybės vairą pasuka atgal, vėl į konfliktą su Šventuoju Sostu.

Mykolo Sleževičiaus Vyriausybė ir naujasis prezidentas Kazys Grinius kategoriškai atsisako pripažinti Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus, nepripažįsta naujųjų vyskupijų teisinio statuso. O tai turi ne tik juridinę reikšmę. Tarpukario Lietuvoje valdžia mokėdavo atlyginimus kunigams ir vyskupams. Tad, jeigu vyskupijos nepripažįstamos – nėra juridinio pagrindo skirti pinigų dvasininkams ir bažnytinėms organizacijoms…

Taigi į laužą įpilamas geras bidonas žibalo, ir tas konfliktas 1926 m. liepsnoja atvira liepsna. Jo atomazga, kaip minėjau, įvyksta valdžią perėmus naujai Vyriausybei.

Naujasis premjeras A. Voldemaras į Vatikano poziciją dėl Vilniaus arkivyskupijos priklausymo Lenkijai pažiūrėjo labai pragmatiškai ir dalykiškai: nereikia iš Šventojo Sosto reikalauti daugiau, negu jis gali. Tai nėra globalus veikėjas, jis neturi kariuomenės, negali priversti Lenkijos vykdyti kokių reikalavimų. Šventasis Sostas, anot Voldemaro, Vilnių priskirdamas Lenkijos bažnytinei provincijai, tiesiog fiksavo faktinę politinę padėtį – tad neverta žvalgytis atgal.