Palaimintojo Mykolo Giedraičio beatifikacijos bylą pradėjo Krokuvos arkivyskupija, kurioje palaimintasis gyveno ir mirė. Palaimintasis Mykolas buvo laikomas šventuoju, kai dar buvo gyvas, o jam mirus dar labiau pasklido garsas apie jo šventumą. Krokuvos vyskupija šešioliktojo amžiaus pabaigoje ir septynioliktojo pradžioje įvykdė kai kuriuos veiksmus, būdingus skelbimui palaimintuoju: jo žemiški palaikai buvo iškelti iš palaidojimo vietos Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje ir perkelti į altorių, paveiksluose Giedraitis vaizduojamas su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje palaimintasis Mykolas Giedraitis ir šv. Kazimieras meldžiasi kartu priklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas Marijos paveikslas, prie kurio melsdavęsis palaimintasis Mykolas. Paveikslą lenkai vadina „Giedraičio Madona“.
Didelį postūmį pradėti bylą davė šv. popiežius Jonas Paulius II, parašęs proginį laišką savo įpėdiniui Krokuvoje kardinolui F. Macharskiui pal. Mykolo Giedraičio mirties 500 metinių proga 1985 m. Jis laiške išreiškė viltį, kad Krokuvos arkivyskupija nedelsiant pradės Mykolo Giedraičio beatifikacijos bylą. Nemažiau svarbūs bylai pradėti buvo Lietuvos kunigų kreipimasis į Lietuvos Vyskupų konferenciją ir pastarosios kreipimasis į Lenkijos Vyskupų konferenciją su prašymu pradėti beatifikacijos procesą.
Beatifikacijos byloje ypatingas dėmesys atkreiptas į istoriko jėzuito t. Pauliaus Rabikausko tekstą apie Dievo tarną Mykolą Giedraitį. Svarbi buvo ir kunigaikščių Giedraičių palikuonių, ypač Didžiojo Britanijoje prieš keletą mėnesių mirusio kunigaikščio Michalo Giedrojco ir jo šeimos moralinė ir finansinė parama.
Baltuosius augustinus vienuolius į Lietuvą pakvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. Pirmieji vienuoliai lenkai ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, ypač skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bystricoje, Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Videniškėse, Panemunyje, Mykoliškėse, Skiemonyse, Južintuose, Kurkliuose, Salake, Papilyje, Kvetkuose, Suvainiškyje, Mioruose, Paberžėje (Vilniaus vyskupijoje) ir pačiame Vilniuje, Užupyje. Atgailos kanauninkai kurį laiką vadovavo Šv. Kazimiero bažnyčiai Vilniuje, tuo laikotarpiu, kai Jėzuitų ordinas buvo uždraustas. Lietuvoje iš viso veikė 18 Baltųjų augustinų vienuolynų.
XVI amžiuje vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Tuo metu Lenkijoje vienuolija išnyko, tad veikė tik Lietuvoje, o visi vienuoliai buvo lietuviai. Garbingą ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.
Pasak t. Juozo Vaišnoros MIC, Baltųjų augustinų arba Atgailos kanauninkų ugdomo pamaldumo Marijai dėka Lietuva tapo Marijos žeme.
