2013 m. pavasarį pasirodė „Ateities“ leidybos centro ir „Bernardinai.lt“ bendrų pastangų subrandinta knyga Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu. Knygoje skelbiamas ir pasakojimas apie nepaprastai svarbią tikėjimo liudytoją sovietmečiu – Eucharistijos bičiulių judėjimo kūrėją, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesę Jadvygą Gemą Stanelytę. Nusprendėme šiuo pasakojimu pasidalinti ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Tai antroji pasakojimo dalis. Pirmoji – čia.

Išmelstas atsakymas

Nors, kaip sakiau, nesu veiklos žmogus, man daug svarbiau vidinis gyvenimas, malda, Viešpaties artumo džiaugsmas, tačiau labai skaudžiai išgyvenau tai, ką mačiau aplinkoje. Nors XX amžiaus žmonės jautėsi pasiekę aukštumas moksle, techniniame progrese, tačiau dar niekada žmogus nesijautė toks silpnas prieš save patį, prieš savo nuodėmes ir klystkelius. Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti savimi – visa tai, kaip mirtinas virusas skverbėsi į visas gyvenimo sritis. Lietuvos situacija atrodė ypač grėsmingai, nes buvome pavergti, ir mačiau, kaip pavergėjai tiek savo sėjamas, tiek savaime išdygstančias blogybes panaudoja mūsų tautos naikinimui. Mačiau sutrikusį jaunimą, iš kurio buvo atimta draugystė su Jėzumi ir jau nebepažįstantį Jo artumo džiaugsmo. Mačiau labai daug baimės, kuri tiesiog paralyžuoja žmones, ir jie dvasiškai miršta, dar nesulaukę kūno mirties.

Nors meldžiausi, vykdžiau visus regulos įpareigojimus, tačiau kaltė, jog ne viską padarau, ką galėčiau dabartinėje kritinėje situacijoje, tik didėjo. Per išpažintį pasakojau kunigams apie tai, kaip jaučiuosi. Nors jie mane ramino, kad tarsi viską darau, tačiau tas skausmas ir suvokimas, jog turiu nuveikti daugiau, jog nesugebu įvykdyti Dievo pašaukimo nešti Jį į gyvenimo tirštumą, nemažėjo.

Tokią nuotaiką neabejotinai lėmė ir tai, kad visa mūsų kongregacija patyrė labai sunkų laikotarpį. Jau kurį laiką matėme, kad tarp kongregacijos steigėjo kunigo P. Masilionio ir kongregacijos vyresniosios santykiai prastėja. Nėra abejonių, kad čia saugumas pasistengė, kuriam labai nesinorėjo, jog vienuolės dirbtų su jaunimu. Spėju, kad neseniai vyskupu paskirtas Labukas ne savo iniciatyva, bet spaudžiamas saugumo, paskelbė, jog reikia keisti mūsų kongregacijos regulą esą labiau ją pritaikant dabarties poreikiams, labiau susitelkiant į savo religinį gyvenimą ir atsisakant darbo su jaunimu. Tai buvo labai skaudus pasiūlymas, ypač kunigui P. Masilioniui, kurio viena svarbiausių minčių kuriant eucharistiečių kongregaciją ir buvo darbas su jaunimu, patekusiu į situaciją, kai jauni žmonės yra stumiami iš Bažnyčios.

Akivaizdu, kad kunigas P. Masilionis negalėjo sutikti su tokia nauja kongregacijos gyvenimo kryptimi, ir įvyko skilimas. Dauguma sesių, kartu su vyresniąja, perėjo į reformuotos regulos kongregaciją, o mes, nedidelė grupelė, likome ištikimos kunigo P. Masilionio sukurtai regulai ir dar intensyviau dirbome su jaunimu.

Mums labai svarbu buvo ir tai, kad vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius mus parėmė ir globojo. Labai paguodė vyskupo Vincento Sladkevičiaus žodžiai, jog neverta nusiminti ir graužtis, nes net tokio didžio šventojo Pranciškaus pasekėjai į įvairias kryptis susiskaldė, ir visos jos sėkmingai gyvuoja, tad nieko baisaus, kad ir mūsų kongregacija pasuko įvairiais keliais, svarbiausia, kad nesukietėtų mūsų širdys ir nesunyktų artimo meilė.

Viešpats išklausė mano karštą maldavimą parodyti, ką privalau daryti. Galiu tvirtai pasakyti, kad Eucharistijos bičiulių judėjimas buvo ne gudriai išmąstytas, bet kilo išskirtinai iš maldos, jis buvo išmelstas iš Viešpaties, kaip tai, ko ypač reikėjo Lietuvai tuo metu.

Bičiulystės su Jėzumi auginimas

Mes kongregacijoje jau kurį laiką organizuodavome adoracijas prieš Velykas, kurios tęsdavosi visą Tridienį. Kilo mintis, kad reikia tokioms adoracijoms kviesti ir pasauliečius, o paskui sutarėme, kad reikia pratęsti tas adoracijas, kad jos taptų ne vienkartinis įvykis, bet skatintų bičiulystę su Jėzumi kasdieniame gyvenime. Man pačiai Eucharistijos Jėzus jau nuo pat mažų dienų buvo labai svarbus. Aš nemoku melstis prie šventųjų statulų ar prie šoninių altorių, visada, kai tik turiu glaimybę, meldžiuosi prie pagrindinio altoriaus, kur yra tabernakulis, nes man atrodo, kad čia yra aprėpiama viskas. Visada, būdama Dievo akivaizdoje, jo artumoje, patirdavau didžiulį džiaugsmą ir norėjau kitiems atskleisti šio džiaugsmo šaltinį.  Kad ir kokia baisi atrodytų krizė, kurią patyrėme, aš žinojau ir tai, kokia jėga slypi Jėzuje, kuris guodžia įbaugintas mūsų sielas, kviesdamas glaustis prie jo. Supratau, kad kelias, kurio meldžiu – tai pirmiausia bendrystė Eucharistijoje, mūsų gyvenimo sueucharistinimas, per mus Jėzus turi iš tabernakulio nužengti į kasdienybę, mūsų darbus, šeimas.

Pradėjau burti žmones, norinčius eiti šiuo keliu, ragindama pradėti nuo eucharistinių pusvalandžių įauginimo į savo gyvenimą. Mokiau, kad nuolatinė adoracija nereiškia mūsų pasitraukimo nuo kasdienių reikalų ir atsakomybių. Sakiau, priešingai, mums reikia, kad ta adoracija persmelktų visą gyvenimą ir jį nuskaidrintų. Todėl siūliau žmonėms laiką nuo šeštos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro pasidalinti tarpusavyje po pusvalandį ir kasdien šį pusvalandį gyventi Dievo akivaizdoje. Tai nereiškia, kad tada  žmogus turi pasitraukti nuo to, ką jis daro, ir vien melstis. Jei žmogus dirba, visa tai turi atlikti ypač stengdamasis ir savo darbą skirti Viešpaties garbei. Jei valgo, dėkoti, kad Viešpats siunčia maistą. Žmogus kasdien turi bent pusvalandį jaustis ypatingas Viešpaties bičiulis ir atsakyti į Jėzaus toškimą draugauti. Mes visi turime daug gerų norų, tačiau jų krikščioniškam gyvenimui dar nepakanka, reikia ryžto, aukos, žinių ir Viešpaties malonės.  Tikroji stiprybė į mūsų gyvenimą ateina per ryšį su eucharistiniu Jėzumi, o to ryšio mokykla ir yra eucharistinis pusvalandis. Žmogus silpnas ir išsiblaškęs, jam sunku visuomet išlaikyti pakėlus dvasią virš žemiškų dalykų, todėl svarbus įrankis yra bent tas pusvalandis, kuris praktikuojamas kasdien, nesvarbu, kur žmogus būtų. Nieko baisaus, jei iš pradžių sunku įprasti. Viskam reikia laiko. Jei šiandien pamiršai, tai rytoj yra nauja galimybė.

Taip pat raginau kasdien, dienos pradžioje, sukalbėti maldą „Sveika, Marija“, bent kartą per mėnesį praktikuoti kokią nors auką, pavyzdžiui, atsisakyti tam tikros pramogos, ir taip pat bent kartą per metus dalyvauti rekolekcijose, kurios labai svarbios kiekvieno žmogaus dvasiniam gyvenimui. Tačiau būtent Eucharistijos pusvalandis tapo išskirtinis gimstančio Eucharistijos bičiulių judėjimo ženklas.

Kai pamačiau, kad žmonės įpranta prie gyvenimo pašventinimo būdų, kuriuos pasiūliau, jau iš tiesų buvo galima kalbėti, kad gimė naujas bažnytinis judėjimas, reikėjo surašyti įstatus ir gauti Bažnyčios palaiminimą. Kadangi tuo metu  vyskupas Vincentas Sladkevičius dar nebuvo valdžios ištremtas, važiavome pas jį oficialaus palaiminimo.  Kai jam perteikiau judėjimo tikslus, jis nepaprastai apsidžiaugė. Jam labai patiko, kad akcentuojama Eucharistija, ir jis sakė, jog drąsiai galime jį laikyti vienu to judėjimo narių, ir jis melsis už Eucharistijos bičiulius iki gyvenimo pabaigos.

Kai galvojau apie judėjimo pavadinimą, iš pradžių buvo kilusi mintis galbūt paprasčiausiai perimti Eucharistijos karžygių vardą. Tai buvo judėjimas, kunigo P. Masilionio  įkurtas dar prieš sovietų okupaciją. Jos nariai buvo raginami dažnai dalyvauti pamaldose, kas mėnesį eiti išpažinties ir suvokė save, kaip Gyvojo Jėzaus karius. Čia galima įžvelgti tam tikrų panašumų, tačiau, aišku, buvo ir skirtumų. Taip pat pagalvojau, kad žodis „karžygys“ sovietinės okupacijos sąlygomis nelabai tinka, nes tai bus tik dar vienas pretekstas valdžiai manyti, jog prieš ją kovojama, kad čia kuriama kažkokia militaristinė organizacija.  Tada atsigrežiau į kunigo P. Masilionio giesmės „Radau bičiulį didį…“ žodžius ir pagalvojau, kad būtent Jėzus yra ištikimiausias mūsų bičiulis ir jis kviečia mus su juo bičiuliautis.

Nuo pat pradžių apsisprendžiau, jog judėjime nebus formalios narystės, nebus jokių sąrašų. Tai būtų buvusi dovana saugumiečiams. Nors kartais pakalbėdavome, kad žmonėms norisi iškilmingos stojimo į Eucharistijos bičiulius ceremonijos, norisi formaliai priklausyti judėjimui, tačiau buvau įsitikinusi, kad tai taps kliūtimi daliai žmonių, kurie baiminasi saugumiečių sankcijų, prie mūsų jungtis. Sakiau, kad kiekvienas gali bet kurią akimirką prisijungti ir bet kada pasitraukti, man buvo svarbiausia, kad meilė Eucharistijos Jėzui paliestų kuo daugiau širdžių. Tiesa, paskui visai natūraliai atsirado ženkliukas, tapęs Eucharistijos bičiulių simboliu. Tėvas Stanislovas anuomet įvairius koplytstulpius dirbo, ir pagal vieną  jų buvo sukurtas ženkliukas. Daugelis nešiojome, taip pat buvo tokia knygelė, su dvylikamečio Jėzaus paveikslėliu, ją kartais vadindavome judėjimo nario bilietu, tačiau visa tai buvo neformalu ir neoficialu. Lygiai kaip nebuvo ir kokios nors oficialios judėjimo vadovybės. Tiesa, ilgainiui susiformavo būrelis žmonių, koordinuojančių Eucharistijos bičiulių veiklą konkrečioje vietovėje, ir mes visi stengdavomės kartą per mėnesį susitikti, pasikalbėti, pasitarti. Kartu kalbėdavome apie būsimas veiklas, apie tai, ko iš mūsų prašo vyskupai ar kunigai. Kadangi ilgainiui vis dažniau mūsų prašydavo maldos viena ar kita intencija, mes organizuodavome maldos devyndienius, adoracijas, per kurias pasiskirstydavome laiką, kad jos būtų nuolatinės. Malda buvo pagrindinis mūsų ginklas ir esame labai svarbių dalykų iš Viešpaties išmeldę.

Supratau, kad būtina kuo daugiau dėmesio skirti taip pat ir žmonių ugdymui. Nebuvau baigusi teologijos studijų, nors tokią svajonę visada turėjau, tačiau daug skaičiau, ir geriausi mano universitetai buvo malda ir knygos. Aš nemoku ruoštis viešoms kalboms, taip pat nemoku kalbėti „iš lapelio“. Todėl visą laiką kreipdavausi į Šventąją Dvasią, prašydama, jog ji per mane kalbėtų, kad leistų pasakyti būtent tai, kas svarbiausia. Mačiau, kad mano kalbėjimas duoda vaisius, nors pati kartais stebėdavausi, iš kur imasi tie žodžiai, kuriuos sakau, – jei būtų reikėję pakartoti savo kalbą, nebūčiau galėjusi. Tikrai visos tos paskaitos buvo ne mano nuopelnas, o paprasčiausiai Šventoji Dvasia bylojo, pasirinkusi mokyti per mane.

Važinėjau, skaitydama šias paskaitas, po visą Lietuvą. Paprastai, kai  atvažiuodavau, vietiniai koordinatoriai jau būdavo subūrę  žmones, numatę kokiame bute rinksimės. Be tų paskaitų dar studijuodavome Šventąjį Raštą, Katekizmą, kalbėdavome apie Lietuvos istoriją. Tautiniai ir religiniai dalykai buvo ypač glaudžiai susipynę ir neįsivaizduojami vienas be kito.  Svajodavau, kad sugebėtume gyventi pagal Katekizmo tiesas ir pagal  tai, kas buvo surašyta mūsų tarpukario iškilių mąstytojų apie lietuvio tautinį charakterį.

Misijos Gruzijoje ir Moldavijoje

Nors labai mylėjau Lietuvą ir buvau pasiryžusi padaryti viską dėl Tėvynės laisvės, tačiau taip pat supratau, jog  tiek skausmas, priespauda, tiek ir Jėzaus meilė neturi nei tautinių, nei geografinių sienų. Bendraudama su kunigais, ypač su kunigu P. Račiūnu, sužinojau apie tai, kad, nepaisant okupantų spaudimo, Lietuvos katalikų situacija kur kas geresnė nei mūsų tikėjimo brolių daugelyje kitų sovietinių kraštų, kad kitur dvasinis gyvenimas visiškai apmiręs, nėra kunigų ar kitų žmonių, kurie rūpintųsi dvasiniais žmogaus poreikiais. Pajutau, kad širdis plyšta pusiau, kad, viena vertus, labai norisi neapleisti Eucharistijos bičiulių judėjimo, kuris stiprėja Lietuvoje, kita vertus, supratau, jog neatsitiktinai man teko studijuoti būtent rusų kalbą, kad Viešpats mane kviečia į misijas  padėti tiems, kuriems dar sunkiau, nei mums.

Kunigas P. Račiūnas paragino važiuoti mane į Gruziją. Dar atsiklausiau vyresniosios ir, jai leidus, išvykau. Stengiausi neapleisti Eucharistijos bičiulių, kartkartėmis grįždama ar bent padrąsinantį laišką parašydama. Tai, ką radau Gruzijoje, su kaupu patvirtino pasakojimus apie dvasinio gyvenimo sunykimą Sovietų Sąjungoje. Dvi respublikos – Gruzija ir Armėnija – teturėjo vieną katalikų kunigą, ir tą patį – kilusį iš Latvijos, ne gruziną ar armėną. Jam talkino dar Jurgio Matulaičio įsteigtos kongregacijos vienuolės, tačiau jų buvo labai mažai. Tekdavo dirbti su visa gausia šeima, nes tėvai gyvendavo nesusituokę, vaikai būdavo nekrikštyti. Tad tuo pat metu tekdavo juos ruošti visiems sakramentams. Paprastai atvažiuodavau pas vieną šeimą į jų butą pavakarį, kai visi jau būdavo susirinkę, ir tada su jais kalbėdavausi, juos mokydavau. Paskui kur nors kamputyje pernakvodavau ir važiuodavau kitą dieną į kitą šeimą. Didžiąją laiko dalį gyvenau Tbilisyje.

Gruzijoje stipresnių valdžios persekiojimų nepatyriau. Tik mačiau, kad tiek kunigas, tiek vietiniai gruzinai labai stebėjosi, jog taip greitai pelniau tokį autoritetą, prie manęs sekmadieniais prieidavo daug žmonių ir vis ko nors klausdavo, tardavosi. Galiausiai pats kunigas išsigando, kad mane gali suimti, nes valdžia pamatys mano įtaką, ir paragino grįžti į Lietuvą.

Nepraėjus nė porai mėnesių šis kunigas pats atvažiavo į Lietuvą, susirado mane ir pradėjo sakyti, kad negalįs ramiai gyventi, nes suprantąs, jog aš turiu misionierės talentą ir privalau jį naudoti. Esą į Gruziją man dabar vykti pavojinga, tačiau jis siūląs važiuoti į kitą kraštą, kuriam labai reikia mūsų pagalbos, į Moldaviją. Ten taip pat tebuvo vienas kunigas. Tačiau, kai pas jį nuvažiavau, pajutau, kad šis nelabai pageidauja mano pagalbos. Iš dalies ir todėl, kad jį valdžios persekiojimas buvo labai išvarginęs, jis buvo labai spaudžiamas. Tačiau sutarėme, kad mėnesį pabandysiu dirbti su žmonėmis, o paskui bus matyti. Man bendrauti su žmonėmis ir Moldavijoje labai gerai sekėsi, jie noriai pas mane lankėsi. Tada pasikeitė ir kunigo nuostata, jis jau nebevarė manęs namo, bet stengėsi duoti kiek galima daugiau darbo. Tiesa, čia jau teko ir su valdžia nemalonumų turėti.  Mane suėmė milicija ir įkalino savo poskyryje. Tada kunigo paraginti viso miestelio žmonės, kalbėdami garsiai Rožinį, susirinko prie milicijos pastato, ir išsigandę milicininkai mane paleido, tačiau pareikalavo, kad per parą palikčiau Moldaviją. Tada kunigas mane paslėpė ir aš savaitę prasislapsčiau, o paskui, kai viskas aprimo, vėl pradėjau aktyviau veikti. Kai pajusdavau, jog valdžia vis labiau trukdo, pradeda ant kulnų lipti, persikeldavau į kitą rajoną.

Vieną kartą teko patirti tikrą siaubą. Kunigas buvo labai persekiojamas ir kartais negalėdavo net su tikinčiaisiais susitikti. Atvažiavome į miestelį, kur mūsų laukė didelis būrys tikinčiųjų, bet kunigas pamatė, kad jam neleis valdžia su jais susitikti. Tada jis atlaikė kambarėlyje Mišias ir paskui man įdavė konsekruotus komunikantus, kad juos nuneščiau vietos tikintiesiems. Aš susikroviau juos po rūbais ir nešu. Ir staiga matau priešais mane atvažiuojančią milicijos mašiną ir šviečiančią į mane. Niekada gyvenime nebuvo apėmęs didesnis siaubas, nei tada. Ne dėl savęs bijojau, bet dėl to, kad dabar jie išniekins Dievo Kūną. Pradėjau melstis ir, stebukle, milicininkai tik nužvelgė mane ir paleido. Sėkmingai nunešiau šventą krovinį žmonėms, tačiau dar ilgai negalėjau atsigauti.

Misijose, kaip ir Lietuvoje, kalbėdamasi su žmonėmis, visada akcentavau ne būtinybę išmokti kurias nors tikėjimo tiesas ar maldas atmintinai, bet ryšį su Dievu ir nuolatinį bendravimą su Juo. Mano įsitikinimu, krikščionis yra pirmiausia tas, kuris priima Jėzų, kaip bičiulį ir pats tampa Jo bičiuliu, pradeda su Juo tartis, bendrauti.

Galbūt būčiau ilgiau misijose pasilikusi, tačiau vyskupas J. Steponavičius ragino grįžti į Lietuvą, nes buvau reikalinga Eucharistijos bičiuliams.