Tekstas publikuotas „Laiškai bičiuliams“, 2019 pavasaris – vasara numeryje.
Dažniausiai minimas visų laikų Lietuvos jėzuitų misionierius yra Andriejus Rudamina (m. 1631) – pirmasis lietuvis, pasiekęs Indiją ir Kiniją. Per 400 metų istoriją jis anaiptol nebuvo vienintelis, tačiau leistis į tolimą kelionę nebuvo taip paprasta…
XVI a. viduryje iš Tolimųjų Rytų rašytų šv. Pranciškaus Ksavero laiškų pakurstytą misijinį entuziazmą Jėzaus Draugijos vyresnieji stengėsi griežtai kontroliuoti. Kelionės į tolimus kraštus buvo varginančios, pavojingos, tad tėvas generolas patenkindavo tik nedidelę gaunamų prašymų dalį. Iš Lenkijos ir Lietuvos gautų prašymų tome, esančiame Jėzaus Draugijos Romos archyve, išliko 237 tokio pobūdžio jėzuitų laiškai, rašyti 1627–1724 m., kuriuos pasiuntė 114 jėzuitų. Dalis prašytojų į jį kreipėsi daugiau nei vieną kartą (kai kurie – po 9, 10 ir net 15 kartų). Prašymai įvairavo forma ir apimtimi – trumpiausias tilpo į vos vieną lakonišką sakinį. Dauguma potencialių misionierių buvo 26–35 m. amžiaus, nors kraštutinės ribos svyravo nuo 16 iki 63 m. 70 procentų atvejų prašytasi į misijas Tolimuosiuose Rytuose („Indijose“), kartais konkrečiau įvardijant Kiniją arba Japoniją. Kiti jėzuitai norėjo vykti į gretimus nekatalikiškus kraštus (Maskviją, Totoriją, Turkiją, Moldovą/Valakiją, protestantiškuosius Europos kraštus).
Iš šių jėzuitų į misijas išvyko tik kas penktas (o į Tolimuosius Rytus – vos 3 proc. to prašiusiųjų). Kai kurie leidosi kelionėn į kitus kraštus; dauguma tų, kurie prašėsi į Tolimuosius Rytus, taip ir liko savo provincijoje. Kokios priežastys lėmė neigiamus atsakymus, galime tik spėlioti, mat generolo atsakymai Draugijos nariams nėra išlikę. Reikia manyti, kad, išmėginant kandidato motyvaciją, pirmiausia buvo atsakoma neigiamai, o prašymams besikartojant generolas klausdavo provincijolo nuomonės. Tad nenuostabu, kad dalis anuometinės Lietuvos provincijos jėzuitų leidimą vykti į misijas gavo būdami Romoje. Čia buvo lengviau asmeniškai įtikinti generolą, o studijuoti į Romą išleidęs ir fiziškai nutolęs provincijolas galėjo būti sukalbamesnis…
Andriejus Rudamina (1625–1631)
1622 m. studijuoti į Romą išsiųstas Andriejus Rudamina buvo pirmasis jėzuitas iš Abiejų Tautų Respublikos, gavęs Draugijos generolo leidimą vykti į Tolimuosius Rytus, nepaisant kai kurių autoritetingų vietos jėzuitų prieštaravimų. 1625 m. pavasarį, būdamas 29 metų, iš Lisabonos jis išplaukė į Indiją, kurią pasiekė tų metų rudenį. Pasirguliavęs kitais (1626?) metais pasiekė Kiniją. Ten mirė 1631 m., Tolimuosiuose Rytuose praleidęs šešerius metus.
Su Andriejumi Rudamina susijusi, regis, ligi šiol nepastebėta Lietuvos orientalistikos istorijos smulkmena. 1627 m. liepos 31 d.,
per šv. Ignaco šventę, iš Kinijos jis pasiuntė dovanėlę Lietuvos jėzuitų provincijolui Mykolui Ortizui – pirmąsias Lietuvoje (?) knygas kinų kalba:
„(…) Man pasirodė nederama praleisti pasitaikiusią progą persiųsti Gerbiamam Tėvui keletą knygų, kurias kinų kalba išleido Gerbiamo Tėvo bendrabroliai, gyvenantys šioje karalystėje. Ir nors Gerbiamas Tėvas jų perskaityti negalės, galbūt jos pasitarnaus kokio nors „knygyno“ papuošimui, arba kaip kitaip Gerbiamam Tėvui atrodys reikalinga; nors aš norėčiau [tas knygas paskirti] Vilniaus kolegijos bibliotekai, Gerbiamas Tėvas tepatvarko pagal savo norą.“
Jonas Levickis (1640–1646)
Palenkėje gimęs, Vilniuje, Poznanėje ir Krokuvoje mokęsis Jonas (Ignacas) Levickis (apie 1608–1646) į Jėzaus Draugiją įstojo 1632 m. Romoje. Čia baigė naujokyną ir studijuodamas, 1638 m. balandžio 23 d., davė įžadą vykti ten, kur tik jį panorės pasiųsti tėvas generolas:
„Visagali amžinasis Dieve, aš, Jonas Levickis, visais požiūriais labai nevertas Tavo dieviškojo žvilgsnio, tačiau džiaugdamasis Tavo begaliniu gailestingumu ir palankumu, ir skatinamas troškimo dėl Tavęs numirti, Švč. Mergelės Marijos, šv. Tėvo Ignaco, šv. Pranciškaus Ksavero ir viso Tavo dangiškojo dvaro akivaizdoje prisiekiu ir pažadu ypatingą klusnumą mano Gerbiamam Tėvui Mucijui Vitelleschi, Jėzaus Draugijos Generaliniam Vyresniajam, kad ką tik mano Gerbiamas Tėvas palieps dėl sielų naudos ir tikėjimo skleidimo, ir į kokius tik kraštus mane panorės pasiųsti – pas etiopus arba skitus ir totorius, arba pas kinus, japonus, paragvajiečius, estus, arba pas bet kokius kitus pagonis, eretikus, schizmatikus, arba bet kokius krikščionis – be jokio priešgyniavimo ar išsisukinėjimo, visomis išgalėmis tai stengsiuosi įvykdyti.“
Siųsdamas šį įžadą, Levickis generolui rašė: „(…) Maldingai lauksiu, ką šiuo reikalu Šventoji Dvasia Gerbiamam Tėvui įkvėps; ir melsiu Dievą, kad jis mano širdį padarytų tarsi minkštą vašką, iš kurio Gerbiamas Tėvas galėtų padaryti, ką panorėjęs. O tuo tarpu nevertomis savo maldomis prašysiu Dievo pagalbos, kad (…) būčiau vertas kęsti paniekinimą dėl Jėzaus vardo – ir padėti gyvybę už tokį TĖVĄ, kuris savo gyvastį atidavė už mane.“
Galiausiai įtikinęs generolą, Jonas Levickis gavo leidimą vykti į Tolimuosius Rytus. Iš Lisabonos į Indiją jis išplaukė 1640 m., būdamas kiek vyresnis už Rudaminą – maždaug 32-ejų. Didžiąją gyvenimo Tolimuosiuose Rytuose dalį Levickis praleido Kinijoje (Makao mieste). Ten ruošėsi misionieriauti Tonkine (Šiaurės Vietname), veikiausiai pramoko šio krašto gyventojų kalbą.
1646 m. vasario 22 d. drauge su bičiuliais išplaukęs iš Makao, t. Levickis penktą kelionės dieną, vasario 26 d., žuvo laivo katastrofoje prie Chainanio salos. Iš viso paskendo septyni misionieriai: trys keliavo į Chainanio salą, o keturi – į Tonkiną Šiaurės Vietname. Jėzaus Draugija patyrė didelį nuostolį – per netrumpą laiką misijai gerai pasirengusius jėzuitus. Visi plaukusieji į Vietnamą (du portugalai, italas ir lenkas) mokėjo vietos kalbą, o drauge su misijos vyresniuoju žuvo ir jo parengtas vietnamiečių-portugalų kalbų žodynas. Rūsčia Apvaizdos lemtimi Jonas Levickis Tolimuosiuose Rytuose praleido šešerius metus – lygiai tiek, kiek ir Andriejus Rudamina.
Įdomu, kad 1645 m. iš Makao rašytame laiške t. Levickis pranešė Lietuvos jėzuitams apie tai, kad jo pirmtako Rudaminos kapas gerbiamas vietos krikščionių. Šią žinutę, pasakodamas apie t. Rudaminą, po penkerių metų, 1650 m. išleistoje pirmojoje Bažnyčios Lietuvoje istorijoje (knygoje Įvairenybės apie Bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) panaudojo Albertas Vijūkas-Kojalavičius.
Gabrielius Lentkovskis (1657–1659)
Trečiasis Lietuvos (ar su Lietuva susijęs) jėzuitas į Tolimuosius Rytus, kaip ir pirmieji du, išsiprašė studijuodamas Romoje. Tai buvo iš rusėniškų LDK žemių kilęs Gabrielius Lentkovskis (apie 1630–1659). 1652 m. jis pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete, o nuo 1653 m. jas tęsė Romoje. Apie tai, kokiomis aplinkybėmis Lentkovskis gavo leidimą išvykti į Tolimuosius Rytus, nežinome. Tai įvyko 1657 m., kai jaunasis – vos 27 metų – Lietuvos provincijos jėzuitas turėjo baigti teologijos studijas. Pirmasis Lietuvos misionierius Indijoje darbavosi vos porą metų – iki ankstyvos mirties (atrodo, nesulaukė nė trisdešimties).
Nei apie jo tarnystę Indijoje, nei apie mirties aplinkybes dabar nieko tiksliau nežinoma, tačiau minint Jėzaus Draugijos įsteigimo 400 metų jubiliejų, 1940 m. išleistame Lietuvos jėzuitų kalendoriuje rašyta taip:
„T. Gabrielis Lentkauskas mirė toli nuo savo tėviškės, Madūros misijose, Indijoje. Į tą kraštą atvyko kaip tik tuo metu, kai mahometonai puolė krikščionis ir privertė misionierius slapstytis miškuose, gyventi tarp daugybės pavojų žvėrių olose ir maitintis miško teikiamais vaisiais. T. Lentkauskas džiaugėsi tokia apaštalavimo pradžia, nes buvo atėjęs tik kryžiaus ieškoti. Jau po kelių dienų pateko į priešų rankas, kurie jam viską atėmė, žiauriai kankino ir būtų užmušę, jeigu Dievo Apvaizda nebūtų sukliudžiusi. Bet vis tiek naujas gyvenimas misijoje, visokie trūkumai ir sunkumai užtraukė jam ligą, nuo kurios jis netrukus ir mirė. Vos tik keturis mėnesius buvo nešiojęs sanyassio, t. y. Indijos atgailautojo abitą, ir gyvenęs pagal jų papročius. Jo bendradarbiai, sužavėti t. Lentkausko talentais ir dorybėmis, ypač jo uolumu ir energija, labai liūdėjo netekę tik neseniai atvykusio padėjėjo.“
Konradas Terpilovskis (1688–1690?)
Tėvas Konradas Terpilovskis (1654–1714), kaip ir t. Lentkovskis, buvo kilęs iš rusėniškų LDK žemių. Anot amžininko, didelių gabumų vyras, dėstęs matematiką Vilniaus universitete, esą turėjo visus puikiam misionieriui reikalingus duomenis: išbandytas dorybes, malonų švelnumą, nuostabų polinkį visokiems rankų darbams; be to, mokėjęs raižyti (graviruoti) ir subtiliai groti įvairiais muzikos instrumentais. Vienas prancūzų jėzuitas (Rytų misijų organizatorius) paskatino t. Terpilovskį prašyti tėvą generolą misijų malonės, mat šis „jautėsi esąs jos nevertas, nors širdyje to karštai troško“.
Gavęs leidimą, 34-erių Terpilovskis drauge su t. Pranciškumi Ignacu Zapolsiu iš Lenkijos provincijos 1688 m. per Maskvos žemes leidosi į Rytus. Atrodo, jie ketino sausumos keliu pasiekti Kiniją. Deja, drauge misionieriai nukeliavo tik iki Astrachanės. Ten apsistojęs t. Terpilovskis po dvejų metų grįžo atgal į Lietuvos provinciją, o t. Zapolskis nukako Persiją ir ten darbavosi iki mirties.
Jonas Osnickis ir jo palydovai (1702–1703)
Vilniuje gimęs jėzuitas Jonas Osnickis (1671–1703) į misijas ėmė karštai prašytis studijuodamas teologiją Varšuvoje. Žinoma bent dešimt šiuo reikalu 1699–1702 m. jam rašytų t. generolo laiškų. Iš pradžių jaunasis jėzuitas sulaukė neigiamo atsakymo, vėliau sprendimas buvo pavestas provincijolui, o galiausiai generolas jau ragino provincijolą nekliudyti Osnickiui iškeliauti. 1701 m.
baigęs studijas, t. Osnickis buvo pasiruošęs leistis į kelionę pas totorius; jam leista pasiimti vieną palydovą (metais vyresnį iš Palenkės kilusį Paulių Vročinskį (1670–1713)), o po kurio laiko – dar ir antrą (taip pat Palenkėje gimusį, vos 25-erių Aleksandrą Kulešą (1676–1720), tuo metu tik baigusį pirmuosius naujokyno metus).
Pasirengimas kelionei užtruko, tad trys bendražygiai į misiją išvyko tik 1702 metais. Misija baigėsi tragiškai: jos iniciatorius,
32-ejų Jonas Osnickis, nežinia kur (Kurdistane?) ir kada buvo nužudytas vietos gyventojų (musulmonų?). Jo palydovai pasiekė Jerevaną ir iš ten pranešė apie nelaimę generolui. Paulius Vročinskis, be kita ko, užsiminė apie kažkokius nepaprastus įvykius (stebuklus?) po
t. Osnickio mirties, tad buvo nuspręsta parengti trumpą šio kankinio gyvenimą ir jį įtraukti į Draugijos menologijų (atmintinų dėl savo šventumo jėzuitų gyvenimų) rinkinį.
Jono Osnickio bendražygių keliai išsiskyrė. Tėvas Vročinskis buvo pasiųstas tarnauti į Isfahaną. Persijoje praleidęs dešimtmetį, mirė šiame krašte, patarnaudamas ligoniams per epidemiją. Jaunajam Aleksandrui Kulešai liepta baigti naujokyną, tad jis grįžo į Lietuvos provinciją. Vėliau čia pagarsėjo darbuodamasis Vilniaus kolegijoje-universitete: dėstė matematiką, graikų ir hebrajų kalbas, buvo spaustuvės vedėjas. Dar iki lemtingosios misijos pramoko italų, graikų ir hebrajų kalbų (veikiausiai todėl ir gavo leidimą lydėti kelionėn studijas jau baigusius tėvus), o jos metu – persų, turkų ir armėnų kalbų.
1773 m. Lietuvoje uždraudus Jėzaus Draugijos veiklą, jėzuitai liko veikti Baltarusijoje – Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo metu Rusijos imperijos aneksuotoje teritorijoje. Deja, 1820 m. iš Rusijos jie buvo išvaryti; drauge išvyko ir LDK rusėniškose žemėse gimęs, Polocko jėzuitų akademijoje ir Vilniaus universitete mokęsis aštuoniolikmetis Maksimilijonas Ryla. Pasiekęs Romą, jis įstojo į Jėzaus Draugiją ir 1836–1841 m. darbavosi Artimuosiuose Rytuose: Beirute inicijavo jėzuitų kolegijos (vėliau išaugusios į Libano universitetą) įsteigimą, vadovavo misijai Sirijoje, atsidėjo archeologiniams kasinėjimams, o radinius iš Ninevės miesto siuntė Vatikano muziejams. Gyvenimo pabaigoje tėvas Ryla buvo pasiųstas misijon į Egiptą ir Sudaną. Lietuvos jėzuitų žvilgsniai ir žingsniai pakrypo Afrikos link. Bet tai jau kita istorija…
