Sesuo Ksavera priklausė Švenčiausiosios Širdies pranciškonių misionierių kongregacijai, kuri buvo įkurta 1861 m. Šiaurės Italijoj ir yra plačiai paplitusi daugelyje pasaulio šalių, tame tarpe ir Lietuvoje. Šios kongregacijos tikslai – rūpinimasis švietimu, žmonių sveikata, pastoracija, evangelizacija. 1962 metais sesuo Ksavera išvyko į Brazilijos Amazonės džiungles padėti misionieriui ir gydytojui Aleksandrui Bendoraičiui jo nelengvame misijų darbe. Čia ji darbavosi kone keturias dešimtis metų, čia keistomis aplinkybėmis ir mirė… Lapkričio 1 d. sueina 100 metų nuo sesės Ksaveros gimimo.

Sesuo Ksavera – jos tikroji pavardė Emilija Šakėnaitė – gimė 1913 m. lapkričio 1 d. Anykščių rajone, Kalveliuose. Mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje, suaugusių gimnazijoje Kaune. Anksti netekusi tėvų, išvyko laimės ieškoti į Pranciškonių vienuolyną Paryžiuje. Ten išmokusi prancūzų kalbą buvo priimta į noviciatą, kur baigė platų teologijos kursą. Po pusantrų metų bažnyčioje ji davė pirmuosius įžadus skaistybės, paklusnumo, neturto. Taip prasidėjo vienuolės gyvenimas. Ji keliavo po Prancūziją, rinko aukas, slaugė ligonius, aktyviai domėjosi prancūzų klasikų ir naujausiais literatūros, muzikos ir dailės kūriniais. Po trejų metų dar kartą teko pakartoti įžadus, tik šį kartą jau amžinuosius. Nuo šiol visam gyvenimui ji tapo seserimi Ksavera.

Baigusi Kaulų tuberkuliozės ligoninės gailestingųjų seserų mokyklą, sesuo Ksavera buvo nusiųsta dirbti į sanatoriją prie Viduržemio jūros, kur „šitame rojaus kampelyje“ ji dirbo 12 metų. Ten galutinai susiformavo jos credo: visas gyvenimas turi būti kaip malda. Pasak dr. J. Meškausko, religija ir medicina turi remtis kūrybine jėga. Jos nepažįsta rasės, luomų ir turtų skirtumų. Negalima gydyti žmogaus kūno, ignoruojant jo dvasinį pasaulį….

1960 m. kun.dr. Aleksandras Bendoraitis seserį Ksaverą pakvietė dirbti į jo organizuojamas misijas Brazilijoje. Vienuolynas 1962 m. ją išleido tik vieneriems metams. Po to – keleriems metams, ir tik daug vėliau ji buvo pripažinta laisva misioniere.

Sesuo Ksavera iki tol buvo patyrusi daug sunkių, varginančių darbų. Ypač karo metais, kai visiems trūko maisto, jauni ligoniai alpdavo iš alkio ar industriniame Liono mieste, kur žmonių gyvenimą lydėjo apsinuodijimai ir ligos. Ji niekada nepasakė nebeištversianti. Atsidūrusi Brazilijoje, Guajara-Mirim miestelyje, ji buvo apgyvendinta vargingame namelyje, kurio stogas ir sienos buvo tik iš palmių lapų. Grįžus iš darbo svarbiausias rūpestis – išvalyti namelį nuo galybės šikšnosparnių, driežų ir gyvačių. Gąsdino ir lėkštutės dydžio vorai, rupūžės sulig kopūsto galva, puolantys moskitai, žiojinčios vietoj langų ir durų kiaurymės…

Iš laiškų tuomet sesuo Ksavera žinojo, kad ten, Lietuvoje, jos giminė bolševikų buvo išniekinta, išvežta į Sibirą, išžudyta. Ji suprato, kad kelias į tėviškę uždarytas. Visiems laikams?

Tėvo A. Bendoraičio misijose dirbo įvairių tautybių žmonės ir įvairūs specialistai: gydytojai, seselės, kunigai, slaugės, mokytojai, įvairių specialybių darbininkai. Gal todėl pirmoji ir svarbiausioji misionierės pareiga – išmokti vietinius dialektus, taip pat kitų tautų kalbas. Man atvykus į svečius, sesuo Ksavera kaip įrodymą parodė pluoštą gautų laiškų įvairiomis kalbomis – iš Prancūzijos, Šveicarijos, Brazilijos, Lietuvos, Amerikos. Jos bibliotekoje – knygos ispanų, portugalų, prancūzų, lietuvių kalbomis.

Misijų vadovas A. Bendoraitis seserį Ksaverą taip apibūdino: „Ji visuomet atlieka sudėtingiausius darbus ir pavedimus. Yra labai religinga. Jos maldos, manau, daug padėjo mūsų misijų sėkmei ir klestėjimui“.

Ir iš tikrųjų, žiūrint praeito amžiaus septintojo dešimtmečio nuotraukas, galima pamatyti, kaip ji nuogus indėnus slaugo, moko namų ruošos ir tikėjimo tiesų. Apie pirmuosius misionierės žingsnius sesuo Ksavera taip kalbėjo: „Mūsų darbas susidūrė su daugeliu problemų. Juk indėnai turėjo savo seną kultūrą, kuri siejosi su Azijos tautų gilios senovės kultūriniais klodais, plačiai žinomais inkų praeities pėdsakais Amazonės baseine. Jie turėjo savo dievus. Tikėjo gamtos realybe. Garbino mėnulį, saulę, vandenį. Į naująjį tikėjimą jie atėjo su savais dievais ir papročiais”.

O jų tvarka? Svarbiausias vyrų verslas – žvejyba ir medžioklė. Moterys dirba sunkiausius darbus: sodina manioką, kukurūzus, ruošia ir neša iš džiunglių malkas, kūrena ugnį, gamina maistą, ieško vaisių, augina vaikus. Kai sesuo Ksavera atvyko į Brazilijos miestelį Guajara -Mirim (mažieji kriokliai – A. G.), aplink jį džiunglėse dar siautėjo indėnai ir strėlėmis šaudydavo į baltuosius. Iki baltųjų pasirodymo indėnai buvę laisvi ir sveiki, o atsiradus jiems, atsirado fizinės ir dvasinės ligos…

Ir nepaisydami to, indėnai, ligų ir vargo spaudžiami, nesunkiai priėmė baltųjų dalijamas dovanas. Sesuo Ksavera drauge su tėvo A. Bendoraičio laivu – poliklinikos kolektyvu keliavo džiunglių upėmis po plačiausias Amazonės teritorijas, nusidriekiančias tūkstančius kilometrų. Indėnai iš jų rankų nesunkiai priėmė naująjį tikėjimą, civilizacijos atributiką: aprangą, gydymo priemones, vaistus, mokyklą.

Indėnai, kaip teigė sesuo Ksavera, buvo dori. Visus jos mokymus priimdavo nesunkiai.

Drauge su tėvo A. Bendoraičio „Gerojo ganytojo“ ligoninės personalu sesuo Ksavera lietuvišku papročiu sutvarkė ligoninės kiemo daržus, užveisė gėlynus, suformavo vaistinę. Ilgainiui ta ligoninė paskendo žydinčių medžių ir gėlynų paunksmėje¹.

Po ketvirčio amžiaus ta ligoninė buvo perduota kitam ordinui. Po kurio laiko tėvas A. Bendoraitis organizavo naujas misijas kitoje Mamorės upės pusėje – panašaus pavadinimo miestelyje Guajara-Merine, Bolivijoje. Kai pirmą kartą pamačiau naująją ligoninę – „Centro Materno infantil“ (Motinos ir vaiko), man pasirodė, kad ir čia, tose pačiose Amazonės džiunglėse pasiklydęs kitas miestas. Ir čia ligoninės teritorijoje sesers Ksaveros įveistas klestintis sodas (akvos, bananai, kitų vaisinių augalų giraitės), plati palmių alėja, poliklinikos verandoje, koridoriuose šimtai vazonų, stovinčių ant grindų, pakabintų įvairiuose aukščiuose, meniškai išdėstytų sodo teritorijoje. Kai atsiduri šitame rojaus kampelyje, užmiršti, kad yra kitas krantas – išdalinto gerumo palikimas – anapus Mamorės upės Brazilijoje… Sesers Ksaveros vaistinėje taip pat švaru, tvarkinga ir jauku. Gal todėl tie vaistai, kuriais mes gydėmės nuo moskitų įkandimų, maliarijos, viduriavimo, lūpų sueižėjimo, karščiavimo ir kitų negalių, buvo tarsi gerumo eleksyras.

Sesuo Ksavera, siaučiant Lietuvoje bolševizmo vėtroms, Klivlende (JAV) buvo suradusi tarsi antrąją Tėvynę, kur atvykdavo atostogų pas seserį Bronę Ežerskienę ir jos šeimą. Čia ji jausdavo artimesnį Tėvynės alsavimą, kuris ją nuolat šaukė, lietuviškas dainas dainavo, vaikystės maldas kuždėjo…

1999 m., remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondui, drauge su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fotografu D. Gasparavičiumi atvykau antrą kartą Boliviją ir Braziliją Lietuvos misionierių A. Bendoraičio ir sesers Ksaveros archyvinio-muziejinio palikimo sutvarkyti ir, pagal galimybes, tą palikimą parvežti į Lietuvą. Guajara-Merine mus apgyvendino padre A.Bendoraičio namuose. Ligoninės kiemo gilumoje – A. Bendoraičio kapas².

Stovint prie kapo, kaip kino juostoje prabėgo mūsų pirmosios ekspedicijos prisiminimai (1990 m). Misionieriaus A. Bendoraičio ir jo bendražygių kova už kenčiantį žmogų, pasikartojantys sėkmių ir nesėkmių fragmentai, misionierių gyvenimo tėkmė, etikos pagrindai – didžios pagarbos gyvybei principas. Prisiminiau pirmosios ekspedicijos nepakartojamas akimirkas, keliaujant po Amazonės džiungles, krioklėtas ir sraunias upes. Su mūsų misionierių vardu mes leidomės ne kartą į tą pasaulį, kurio Lietuvoje net nesivaizdavome. Gavę ligoninės sunkvežimį ir keletą palydovų – boliviečių su kirviais, pjūklais, kardais (isp. Machete), mat dažnai susiduriama su kliūtimis – kelias užgriuvęs medžiais, šakomis, rąstigaliais… O čia pat auga medžiai – milžinai, susipynę šakomis, lianomis, stovi tarsi užburtos šalies pasakoje: braška, švilpauja, ūbauja, garsai ir spalvos keičiasi, mainosi. Palmės kaip vėduoklės, apsiraizgiusios kitų medžių ir krūmų žaliuojančiomis skaromis. Važiuojant tuo žaliu tuneliu, į sunkvežimio kėbulą byrant įvairiems vabzdžiams, didžiosioms skruzdėlėms, vapsvoms, vorams, galų gale pasiekiame džiunglių mažytes gyvenvietes, kurios gerai žino mūsų misionierius. Todėl tuščiomis iš tų namelių nepabėgsi. – gėrėme raudonų ir žalių greipfrutų sultis, valgėme apelsinus, citrinas, bananus, ananasus, meškeriojome baisiąsias piranijas, maudėmės su brazilais, boliviečiais, indėnais ir… delfinais, saugojomės elektrinių ungurių, nuodingų plekšnių, vandens gyvačių… Tačiau iš iškylų visuomet grįždavome su įvairiaraštėmis tatuiruotėmis. Ypač mūsų baltus kūnus mylėjo moskitai. Todėl iš ryto šaukdavome seserį Ksaverą arba patį tėvą A. Bendoraitį, kad gydytų mus nuo šitų Liuciferio pasiuntinių įkandimų, nuo baisaus niežėjimo, nuo pragaro velnių…

Palaistę gėles ir greit augančius medelius, mūsų misionierių archyvinio palikimo ieškoti nutarėme pradėti „Centro materno infantil” ligoninės archyvuose. Bet ligoninės sekretorius Carlos Crespo Bautes įkūrėjo A.Bendoraičio daiktų, fotografijų ar kitų liudijimų apie jo buvimą čia neberado, išskyrus vieną kitą medicinos instrumentą, rašomąjį stalą, spintą, didžiulį Kristaus paveikslą. Deja, dėl stambios apimties tų daiktų su savimi mes negalėjome paimti.. Pagrindinį archyvinį palikimą, kurį parvežėme į Lietuvą, radome A.Bendoraičio namuose. Atvežtus daiktus perdavėme: 393 vnt. – Raseinių krašto istorijos muziejui – misionieriaus A.Bendoraičio tėviškei (direktorė Birutė Kulpinskaitė), 299 eksponatus – Anykščių rajono A.Baranausko ir A.Vienuolio muziejui – misionierės sesers Ksaveros tėviškei (direktorius Antanas Verbickas).

2001 m. lapkričio 16 d. Debeikių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas ir pašventintas paminklas, skirtas misionierei seseriai Ksaverai (Emilijai Šakėnaitei)³ atminti. Paminklo autorius – skulptorius Vladas Urbonavičius.

Tuomet, įteikdama archyvinį palikimą, sesuo Ksavera žadėjo, sutvarkiusi „Centro materno infantil“ ligoninės dokumentus ir perdavusi savo, kaip dalininkės, įgaliojimus, atvykti į Lietuvą visiems laikams.

Prisimenu paskutinius jos palinkėjimus: „Aš dažnai prisimenu Vilnių. Ten – Katedra, bokštas, Aušros Vartai. Netoli Kernavė, Trakai. Atrodo, tu stovi vidury Katedros aikštės ir į tave eina visa Lietuvos istorija su Lietuvos gilaus tikėjimo ir Marijos globos simboliais: Kryžių kalnas, Šiluva, Aušros Vartai…

Dirbdami čia mes supratom, kad žmogaus pasišventimas tam ar kitam darbui sukuria vertybes. Visą gyvenimą vadovavausi tokiu principu: jei tik yra proga – daryk gera. Blogį nugalėti galima tik gerumu! Amazonės džiunglėse mes visuomet vadovavomės Evangelijos priesakais: už meilę visada atsilyginama meile. Šito linkėčiau visiems Lietuvos žmonėms. Ir dar. Lietuvai šiandien reikia iškilių misionierių. Ne praeities stabų, užgrobusių valdžią, o misionierių, turinčių visai kitokią mąstyseną, kilniausią Lietuvos viziją, kurioje turėtų rasti vietą klestinčios valstybės tradicijos, meilė ir globa vargstančiam, pasiaukojimas, dvasios stiprybė ir dora, nesavanaudiška parama pasauliui“.

Misionierius Antanas Saulaitis mano, kad sesers Ksaveros palaikai, laikui bėgant, turėtų būti parvežti į Tėvynę…

1 Ligoninė įkurta 1973 m. O štai 1976 m. statistika: ligos, kurias gydė „Gerojo ganytojo“ ligoninė: 7200 malarijos atvejai, 1516 kvėpavimo takų ligos atvejai, 2369 vidurių ligų atvėjai, 633 nėsčiųjų konsultacijų, 176 operacijos. Per tą pusmeti ligoninėje dirbo 5 gydytojai ir 81 tarnautojas (Žr.: A. Guobys, A. Saulaitis. Lietuvių misijos Amazonėje, V., 2003, p.32.).