2013m. pavasarį pasirodė „Ateities“ leidybos centro ir „Bernardinai.lt“ bendrų pastangų subrandinta knyga „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“. Knygoje skelbiamas ir pasakojimas apie nepaprastai svarbią tikėjimo liudytoją sovietmečiu – Eucharistijos bičiulių judėjimo kūrėją, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesę Jadvygą Gemą Stanelytę. Nusprendėme šiuo pasakojimu pasidalinti ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Tai jau trečioji pasakojimo dalis. Pirmoji ir antroji.

Kalnas, ant kurio auga kryžiai

1973 metais šiaulietis Mečislovas Jurevičius, kuris buvo ypač aktyvus Eucharistijos bičiulių judėjimo narys, dažnai atlikdavęs ryšininko tarp įvairių parapijų žmonių vaidmenį, pasidalino mintimi, jog apsisprendė sovietų valdžios nuniokotame Kryžių kalne pastatyti Tautos kryžių tautos laisvės iš visų šeimų intencija. Persakiau šią idėją Eucharistijos bičiulių aktyvo susitikime ir pasiūlau, kad mes visi, kas tik galime, dalyvautume kryžiaus nešime, o tie, kurie negali fiziškai dalyvauti, tai parems malda.

Mes ir vėliau tai praktikavome: tie, kurie nedalyvauja kokioje nors eisenoje ar nevažiuoja į teismo procesą, adoruoja namuose tos veiklos intencija. Aš aiškinau, jog nėra būtinybės, kad adoracija vyktų būtinai bažnyčioje prie altoriaus. Žmogus turi ribas, bet ne Dievas. Jei žmogus neturi galimybės ateiti į Dievo namus, tai Dievas ateina pas jį. Jam neegzistuoja jokie atstumai, tereikia Jį įsileisti.

Buvo padarytas labai gražus kryžius, išdrožinėtas tautiniais ornamentais, kurį nešėme naktį. Devyniolika mūsų. Vieno vaikinuko nenorėjo išleisti tėvai, pradėjo jį kamantinėti ir išgavo, kas ruošiama. Taigi tas vaikinukas mus perspėjo, kad esame išduoti, nes jo tėvai paskambino milicijai. Svarstėme, ką daryti, tačiau nusprendėme neatšaukti žygio ir pasitikėti Dievo valia. Stengėmės laikytis atokiau kelių, ėjome pievomis, tamsoje. Visokių nuotykių buvo, bet galiausiai tą kryžių sugebėjome pastatyti. Tiesa, šeštadienį jį pastatėme, o jau sekmadienio ryte jį nugriovė ir supjaustė, dar kelis mūsų eisenos dalyvius buvo suėmę ir tardė, bet greitai paleido. Jie mūsų kryžių nugriovė, o jau tą patį vakarą Panevėžio Eucharistijos bičiuliai atnešė savąjį ir vėl pastatė. Taip ir prasidėjo – valdžia griauna, o mes statome.

Nuo to laiko kiekvienų metų gegužės 1-ąją pradėjome važinėti tvarkyti Kryžių kalno. Šią dieną pasirinkome dėl to, nes ji sovietmečiu buvo nedarbo diena, ir jau būdavo gražus oras – labai tinkama diena tokiems darbams. Kai vyko pirmieji kryžių statymo žygiai, Kryžiaus kalno vietoje iš esmės jokių kryžių nebuvo. Tik kryžiaus pavidalo išpjauta velėna ir viename medyje – gintarinis kryželis. (To medžio ten jau nebėra.) Iš pradžių mes dar skaičiuodavome kryželius, bet paskui tai tapo jau sunkiai įmanoma, nes nuolat juos vertė ir nuolat jų daugėjo, kadangi dar sparčiau buvo statomi nauji. Nesuskaičiuosi, kiek kartų nugriovė. Buvo ir kurioziškų dalykų. Kažkas atvežė kryžių ir mūsiškiai atvažiavo jo pastatyti. Manėme, kad jie – saugumiečiai, jei buvo taip pat atvažiavę statyti kryžiaus.  Taigi vieni kitų bijojome.

Jau per pirmus metus kalnas labai pasikeitė. Buvo daug Eucharistijos bičiulių visoje Lietuvoje, tad netrukus iš visų pakraščių pradėjo vežti kryžius. Tiesa, buvo suorganizuota ir viena ypatinga procesija į Kryžių kalną, skirta Eucharistijos bičiulių dešimtmečiui. Į jį ėjome iš Meškuičių. Suvažiavo daugybė žmonių. Iš Panevėžio, pamenu, visas autobusas atvyko, Meškuičiuose per Mišias pilna bažnyčia prisirinko. Kunigas buvo senas, tad jam iš susijaudinimo rankos drebėjo. Veikiausiai jis nerimavo ir dėl būsimų nemalonumų iš valdžios. Tad mes jo tik paklausėme, ar jis turės pakankamai komunikantų. Kunigas papurtė galvą, ir keli mūsiškiai tuojau išskubėjo į Šiaulius bei atvežė komunikantų iš tenykščių bažnyčių.

Po Mišių visi melsdamiesi patraukėme į Kryžių kalną. Priešakyje ėjo kunigas A. Mocius, basas, ant vieno peties užsidėjęs sunkų kryžių. Mes norėjome jam padėti, su juo pasikeisti, bet jis buvo apsisprendęs, kad vienas iki pat kalno jį nuneš.

Tos procesijos metu vos neįvyko tragedija. Žmonės giedojo, labai įsijautę ėjo, ir niekas negirdėjo, kad tiesiai į minią traukinys atvažiuoja. Dėkui Dievui, vienas vaikinukas tai pamatė ir pradėjo kitiems rankomis moti. Prireikė kiek laiko, kol ir kiti tai suprato. O galėjo įvykti didžiulė tragedija, daugybė mirčių.

Labai įspūdinga akimirka buvo pačiame Kryžių kalne, kur mūsų laukė milicininkai. Vienas jų, pamatęs kunigą A. Mocių su kryžiumi, pagarbiai nusiėmė kepurę. Nežinau, koks jį ištiko likimas, kaip jam viskas baigėsi, tačiau jam tai buvo, tikiu, gyvenimo posūkio akimirka.

Į Šiluvą, Dievo Motinai pakvietus

Eisenos į Šiluvą prasidėjo kiek vėliau, nei pirmieji kryžių nešimai į Kryžių kalną. Kai Šiauliuose buvome susirinkę pasitarti, daug meldžiausi ir vis klausiau Švč. Mergelės Marijos, ką ji norėtų, kad Jos sūnaus garbei ir Jos pačios džiaugsmui mes padarytume. Maldoje labai aiškiai išgirdau atsakymą: ateikite pėsčiomis į Šiluvą, melsdamiesi Rožinį.

Pasidalinau šia žinia su kitais, ir visi pritarė, kad turime vykdyti šį priesaką. Nusprendėme eiti iš Tytuvėnų, mūsų susirinko keli šimtai. Jau vėlesnėse eisenose  susiburdavo tūkstančiai žmonių ir labai daug vaikų, o pirmoji eisena dar nebuvo tokia skaitlinga.

Negalvojome, kad eisenos į Šiluvą taps kasmetinės. Buvome apsiprendę kartą nueiti melsdamiesi ir tiek, tačiau kunigas S. Tamkevičius paragino ir kitąmet tą pakartoti. Taip eisenos tapo tradicija. Tiesa, kaitaliodavome jų laiką ir maršrutą, nes labai greitai sovietų valdžia pradėjo, kiek gali, kliudyti.

Netrukus prisidėjo ir Gyvojo Rožinio judėjimas. Kiekviena parapija kasdien kalbėdavo Rožinį tautos laisvė intencija, o paskui važiuodavo į Šiluvą ir simboliškai perduodavo „estafetę“ kitai parapijai. Taip visoje Lietuvoje be perstojo buvo meldžiamasi už Tėvynę. Taip pat vienos eisenos metu nešėme labai sunkų,   Žemaitijos meistrų iš akmens nutašytą Rožinį, kurį padėjome prie Mergelės Marijos statulos. Jis ten ilgą laiką buvo, tačiau paskui atsidūrė kažkokiame muziejuje.

Tik vėliau, jau atgavus Nepriklausomybę, sužinojau, kad man tuo metu buvo užvesta byla KGB, kur gavau slapyvardį Stella. Buvau nuolat sekama ir 1980 metais suimta, kaltinama eisenų į Šiluvą organizavimu.

Džiaugiuosi, kad per tuos porą metų, kai buvau KGB „išvesta iš  rikiuotės“, eisenos į Šlluvą nenunyko, o paskui vėl į jas įsijungiau, nors tada valdžia jau buvo sugalvojusi naują kovos priemonę – paskelbusi, kad siaučia kiaulių maras ir bet kokie susibūrimai, eisenos kenkia žmonių sveikatai bei viešajam saugumui. Nors valdžia taip užkirto kelią tūkstantinėms eisenoms, tačiau negalėjo jo užverti mums, aktyviausiems, kurie susirinkdavo Šiluvoje ir keliais eidavo aplink bažnyčią, kalbėdami Rožinį. Tiek jauni, tiek seni eidavome keliais, nepaisydami, kad nuo akmenukų žaizdos likdavo. Tai buvo mūsų atsakas, kad valdžia negali atimti iš mūsų tikėjimo ir meilės Tėvynei.

Išbandymas kalėjimu

Kai sesė Nijolė Sadūnaitė 1980 metais grįžo iš tremties, nuėjome jos aplankyti. Kiek atmenu, ją lankėme trise, drauge su sesėmis Gerarda ir Benigna. Jos išėjo kiek anksčiau, o aš pabendravau ilgiau, paskui ramiai atsisveikinau ir sėdau į autobusą. Ketinau važiuoti į stotį, o iš ten eiti į Mišias. Tačiau, kai tik išlipau iš autobuso, prie manęs priėjo saugumiečiai ir pareikalavo eiti drauge su jais.

Mano suėmimas sukėlė nemažai nerimo, nes kurį laiką niekas nesuprato, kur aš dingau. Niekas nematė mano suėmimo bei žinojo, kad aš gyva ir sveika išėjau iš sesės Nijolės, o paskui pranykau. Buvo net nuogąstavimų, kad mane „nudaigojo“. Praėjus kelioms dienoms pagaliau buvo pranešta, kad esu suimta ir būsiu teisiama.

Spėju, kad saugumiečiai tikėjosi, jog aš iš sesės Nijolės kokius nors svarbius „popierius“ būsiu paėmusi, tačiau tąsyk buvau visiškai „švari“, ir jie liko nieko nepešę. Tačiau paleisti manęs jau nebenorėjo, buvau  jiems labai įsipykusi.

Kadangi saugumiečiai žinojo, jog esu viena Eucharistijos bičiulių lyderių,  baiminosi, kad teismo procesas taps dar viena tikinčiųjų manifestacija. Tad sumąstė, jog reikia mane teisti ne Vilniuje, bet Kelmėje ir net pervežė slapta į Šiaulių kalėjimą. Tačiau sesė Benigna, kuri, kai prireikdavo, būdavo labai „landi“, sugebėjo išsiaiškinti, kur vyks teismas, ir, saugumiečių nuostabai, Kelmėje jau buvo susirinkęs visas būrys tikinčiųjų. Saugumiečiams pavyko juos pergudrauti tik mane atvežant lengvąja mašina ir į teismą atvedant pro šalutinį įėjimą, o susirinkę bičiuliai gėles dėjo ir man stiprybės linkėjo, susispietę ties tuščiu milicijos „varnu“, kuris buvo pastatytas dėmesiui nukreipti.

Į teismo salę mano bičiulių neįleido, tačiau jie stebėjo pro langus ir buvo man didelė moralinė parama. Pats teismas, kaip įprasta tais laikais, buvo pasityčiojimas iš teisingumo. Taip pat, kaip vėliau man sakė kunigas Alfonsas Svarinskas, stebėjęs įvykius pro langą, ypač akį rėžė kontrastas tarp ginkluotų stambių kareivių, kurie mane saugojo, ir manęs, smulkutės,  sulysusios  – vien oda ir kaulai.

Manau, kad per teismo posėdį nuvyliau bičiulius. Visi žinojo, kad žodžio kišenėje neieškau ir laukė mano kalbos. Gerai visi prisiminė, kokiu bombos sprogimu buvo tapusi sesės Nijolės kalba jos teisme, ir jie tikėjosi kažko panašaus. Tačiau teismo dienomis tiek galvoje, tiek širdyje jaučiau didžiulę tuštumą ir nieko nenorėjau sakyti. Man  galvoje skambėjo žodžiai, kad Jėzus teisiamas tylėjo, nors galėjo vienu žodžiu parblokšti savo kankintojus, tai ir aš turiu tylėti. Paskelbus nuosprendį, pasakiau tik tai, kad džiaugiuosi, jog esu nuteista už Dievo meilę. Suprantu, kad tas mano tylėjimas buvo auka, kurios Viešpats iš manęs anuomet pareikalavo. Veikiausiai man pačiai pirmiausia tokios aukos reikėjo, kad nepulčiau į puikybę, neįsijausčiau, jog kažką viena, be Jo pagalbos, sugebu.

Aukščiausias teismas skyrė man didžiausią pagal tokį kaltinimą galimą bausmę – trejus metus kalėjimo.  Visi galvojome, kad ją turėsiu atlikti Panevėžio moterų kalėjime, nes mane nuteisė, kaip kriminalinę nusikaltėlę. Ten jau kalėjo dvi seserys iš Šventosios Šeimos kongregacijos, nuteistos už talkininkavimą Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai. Jos, kiek žinau, labai ruošėsi mano sutikimui, tačiau būtent tai, kaip suprantu, valdžią ir išgąsdino. Buvo nuspręsta, jei drauge kalėsime visos trys, dar kokią revoliuciją kalėjime sumanysime, todėl mane išsiuntė į Rusijos gilumą, už Uralo.

Kalėjimo valdžia į mane žvelgė labai nepalankiai. Tai buvo metai, kai Maskvoje vyko Olimpiada, ir sovietų valdžia už Uralo perkėlė daugybę kalinių iš Maskvos apskrities. Taigi atvykau į perpildytą kalėjimą. Čia absoliuti dauguma kalinių buvo kriminalinės nusikaltėlės, ir prižiūrėtoja tiesiai sakė manęs privengianti, nes nesuprantanti, kas aš tokia. Jai buvo aišku, kaip elgtis su kalinėmis, kurios keikiasi, mušasi, o aš tyliu ir mandagiai elgiuosi, bet jai atrodo, kad mano tyla dar pavojingesnė nei anų įniršis.

Niekur kitur per visą gyvenimą nemačiau tiek dvasinio skurdo ir purvo, kaip kalėjime. Man buvo labai gaila tų moterų, kurios gyveno pyktyje, neapykantoje ir, net negaliu sakyti, kad nuodėmėse, bet dvasiniame purve. Jos buvo išaugusios  aplinkoje, kurioje nėra meilės, nėra vilties, nėra tikėjimo, su jomis niekas niekada nesielgė, kaip su žmonėmis. Kalėjime man prasidėjo alergija nuo chemikalų, su kurias teko dirbti, ir mane paguldė į jo ligoninę. Ten labai geri gydytojai pasitaikė, kurie dar tyčiomis mane ilgiau, nei būtina palaikė, kad pailsėčiau nuo kalėjimo. Tačiau ir ligoninėje buvo tos pačios kalinės, kurios tiesiog nemokėjo kalbėti nesikeikdamos. Kartą viena moteris manęs paklausė, kodėl aš vis tyliu. Aš jai atsakiau., kad man skaudu ir aš meldžiuosi už jas, nes jos kiekviename sakinyje paniekina tai, kas gyvenime yra brangiausia – motinystę. Moterys pradėjo teisintis, kad jos nėra tokios blogos. Atsakiau, kad aš nemanau, jog jos blogos, bet matau, kad  labai nelaimingos. Tad kalinės po to bandydavo valdytis ir, jei ateidavo naujas žmogus į palatą, iš karto pareikšdavo, kad mūsų palatoje nesikeikiama.

Aš ir vėliau, kai grįžau į Lietuvą, dar ilgą laiką jaučiausi purvina ir tiesiog apaugusi tų keiksmų luobu. Dar ilgai sapnuodavau kalėjimą ir visą tą purvą. Tiesa, pačiame kalėjime man neteko labai ilgai būti. Bausmė buvo sutrumpinta perpus, tiksliau pusantrų metų man paskyrė lygtinai. 1982-tųjų vasario 16 dieną grįžau į Lietuvą.

Tiksliai nežinau, kodėl man bausmę sutrumpino ir net kiek nejaukiai jaučiausi, kad bendražygiai nepagalvotų, jog kur nors pasirašiau bendradarbiauti su valdžia. Tačiau mane jie pernelyg gerai pažino, ir tokių kaltinimų nesulaukiau. Esu girdėjusi, kad man padėjo Vokietijos tikinčiųjų spaudimas. Jie kažkaip sužinojo apie mano suėmimą ir paskui rašė laiškus valdžiai. Tiesa, aš ir pati, būdama kalėjime, gaudavau daug laiškų, taip pat ne vien iš Lietuvos. Prižiūrėtoja stebėjosi, kodėl man rašo visai nepažįstami žmonės. Aš jos paklausiau, ar ji partinė. Atsakė, kad taip. Tada pasiteiravau, ar jai būtų malonu gauti laiškus iš savo partijos narių. Ji nedvejodama atsakė, kad taip. Tada pasakiau, kad ir man labai džiugu gauti laiškus iš mano Bažnyčios narių, nesvarbu, kur jie gyventų, – visi mes esame broliai ir seserys Kristuje.

 Tesame įrankiai Viešpaties rankose

Grįžusi iš kalėjimo iš karto įsijungiau į buvusią veiklą, darbavausi su Eucharistijos bičiuliais, stengiausi surinkti kuo daugiau informacijos Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai, man tai nebuvo labai sudėtinga, nes važinėdavau po visą Lietuvą.

Gerai prisiminiau, kokia svarbi man buvo bičiulių moralinė parama teismo procese, todėl stengiausi dalyvauti visur, kur buvo teisiami už tikėjimą mano bendražygiai. Ypač valdžia agresyviai elgėsi per kunigo Alfonso Svarinsko teismą 1983 metais. Musų tada ne tik į teismą neįleido, bet ir „susėmė“ į autobusą ir nuvežė iki pat Dubingių. Tačiau mes, vos tik išėję į vieškelį, sustabdėme pakeleivingą autobusą, važiuojantį į Vilnių. Saugumiečiams akys ant kaktos išsprogo, išvydusiems mus vėl Vilniuje.

Bandėme spausti valdžią, kiek galėjome. Mes, dešimt žmonių, parašėme kreipimąsi į KGB, pranešdami, kad sutinkame būti įkaitais vietoj suimto kunigo A. Svarinsko, apeliavom į tai, kad net naciai per karą leido Maksimiljanui Kolbei pasiaukoti dėl kito žmogaus. Tačiau jokios reakcijos iš valdžios nesulaukėme, kaip ir daugelio kitų pareiškimų atveju. Kita vertus, puikiai žinojome, kad kiekvienas dokumentas, kreipimąsis yra prasmingas ir sukelia sovietinei valdžiai nemažą galvos skausmą, o kartais atgraso nuo kokios nors eilinės represijos.

Taip bekovodami sulaukėme ir Atgimimo bei Nepriklausomybės. Tai buvo didžiulė dovana, apie kurią net nedrįsome svajoti. Man regis, mes ir dabar dar nesupratome, kad Nepriklausomybė nėra mūsų nuopelnas, bet didžiulė Jėzaus dovana, atverianti mums naujas galimybes dvasiškai augti ir bręsti. Tiesa, kartu tai ir išbandymas.  Man šiandien labai skauda širdį, kad sovietmečiu, kai buvo daugiau vargo ir rūpesčio dėl Tėvynės pavergimo, tai buvo daugiau pasiaukojimo ir laisvės troškimo širdyse. Tada kėlėme klausimą – ką turiu padaryti, o ne tingiai svarstėme, kad tas patinka, o tas ne. Šiandien dvasinė nelaisvė yra net didesnė, tačiau labai dažnai jos nepastebime ir todėl nesuprantame, kad sergame. Šiandien mums visiems net labiau, nei bet kada, reikia eucharistinės ugnies širdyje, tačiau, deja, bičiulystė su Jėzumi gerokai apsilpusi. Man labai neramu, kai paskelbiami nuolatinės adoracijos metai, o parapijos nesugeba surinkti naktinei adoracijai žmonių, ateina viena ar kelios senutės, kurios pačios nelabai supranta, ko atėjo, o visi kiti mano, kad tai laiko gaišimas, kad to nereikia. Suspaudžia širdį, pagalvojus, gal iš tiesų Eucharistijos bičiulių veikla per anksti nutrūko.

Kai prasidėjo Atgimimo laikotarpis, buvo įvairių svarstymų, kaip turėtume elgtis. Buvo siūlymų, kad Eucharistijos bičiuliai turėtų formalizuotis ir išlikti atskira organizacija. Tačiau mes neturėjome nei savo spaudos, nei tiek metų neturėjome formalios struktūros, o šalia pradėjo veikti tokios puikios ateitininkų ir skautų organizacijos ir labai nesinorėjo su jomis konkuruoti. Man atrodė, kad turime stiprinti tas organizacijas, įlieti į jas tai, kuos tiek metų gyvename – bičiulystės su Jėzumi dvasios. Nežinau, gal tai buvo klaidingas sprendimas, tačiau man taip širdis liepė daryti.

Tiesa, ir šiandien mane dar kankina suvokimas, kad ne viską padariau, kam Jėzus kvietė. Kartais buvau pernelyg nedrąsi, pritrūkdavo drąsos patikėti, kad galiu įgyvendinti tokius didelius uždavinius.  Tačiau žinau ir tai, kad Eucharistijos bičiuliai išugdė daug žmonių, kurie   tapo Bažnyčios gyvaisiais akmenimis, kurie visa gyvenimą prisimins, koks galingas ginklas yra malda. Tai sėkla, kuri teikia viltį, jog ir dabarties sunkumai subrandins naujus daigus, atsiras žmonių, nebijančių tapti įrankiais Viešpaties rankose.

Aš pati, natūraliai pasibaigus Eucharistijos bičiulių veiklai, įsijungiau į karitatyvinę veiklą, o 1992 metais net dešimtmečiui išvažiavau į misiją Kazachstane. Man nedavė ramybės suvokimas, kad yra daug žmonių, kurie nepažįsta Dievo Žodžio, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Jėzaus, kaip paguodą ir džiaugsmą nešančio bičiulio. Kazachstane buvo vienas kunigas didžiulėje teritorijoje. Tekdavo po 300 kilometrų važinėti pas žmones, kartu pasimelsti, supažindinti su krikščionybės tiesomis, mokinti, ką reiškia bendrystė su Jėzumi.  Kunigas klausydavosi išpažinčių, o aš tuo metu su žmonėmis bendradudavau apie tikėjimą, į jų klausimus atsakinėdavau, paskui būdavo švenčiamos Mišios, o kitą dieną važiuodavome į kitą vietovę. Kazachstane mūsų kongregacija turėjo savo namus, buvo kelios sesės iš Vokietijos, tai jos būdavo svarbi paspirtis.

Grįžusi iš Kazachstano, dar važiavau į Moldaviją, kur teko vieną seserį laikinai pakeisti. Džiaugiausi, kad šioje valstybėje mano ankstesnė misija turėjo vaisių, buvo atsiradę nemažai pašaukimų. Apskritai Moldavijos Bažnyčią per tuos dešimtmečius, kai lankiausi pirmą kartą, labai sustiprėjo, pasikeitė, jau buvo ir kunigų, ir vienuolių ir savo vyskupą turėjo. Tiesa, lyginant su Lietuva, ten dar Bažnyčia gerokai silpnesnė atrodė. Tiesa, visada sunku spręsti, nes būtent mūsų silpnume Viešpats daro didžiausius stebuklus.

Taip mano misijos baigėsi ir dabar gyvenu Kaune, silpna sveikata labai apriboja galimybes, o labai norisi važiuoti pas žmones ir budinti juos maldai, žadinti meilę Eucharistijai. Tačiau tai jau tenka palikti kitiems, o aš tegaliu kasdien melstis. Tai nėra taip mažai, nes tiek sovietmečiu, tiek dabar malda yra svarbiausias mūsų ginklas.