2013 m. pavasarį pasirodė „Ateities“ leidybos centro ir „Bernardinai.lt“ bendrų pastangų subrandinta knyga „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“. Knygoje skelbiamas ir pasakojimas apie nepaprastai svarbią tikėjimo liudytoją sovietmečiu – Eucharistijos bičiulių judėjimo kūrėją, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesę Jadvygą Gemą Stanelytę. Nusprendėme šiuo pasakojimu pasidalinti ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.
Trumpas gyvenimo aprašymas:
Jadvyga Gema Stanelytė gimė Pašvinės kaime, kuris priklauso Kurtuvėnų parapijai, Šiaulių rajone, 1931 metais, spalio 29 dieną. Nuo pat mažumės ji jautė pašaukimą pašvęstajam gyvenimui ir iš karto po vidurinės mokyklos baigimo įstojo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Vilniaus Universitete ji baigė rusų kalbos ir literatūros specialybę, kuri labai pravertė dirbant misijose.
J. G. Stanelytė buvo pagrindinė Eucharistijos bičiulių judėjimo steigėja 1969 metais, taip pat viena svarbiausių eisenų į Kryžių kalną bei Šiluvą organizatorių. Ypač didelę įtaką turėjo jos įvairiose Lietuvos vietose skaitomos paskaitos bei jos pačios sugalvota eucharistinių pusvalandžių praktika.
1980 metais buvo suimta ir nuteista trejiems metams kalėjimo už eisenų į Šiluvą organizavimą. Iš kalėjimo grįžo anksčiau laiko ir vėl aktyviai įsitarukė į kovą už Dievą ir Tėvynę. Vyko į misijas Gruzijoje, Moldavijoje, Kazachstane, kurių metu atsiskleidė įspūdingas jos, kaip misionierės, talentas.
Sesuo Gema teisėtai vadinama viena autoritetingiausių XX amžiaus antros pusės asmenybių Lietuvos Katalikų Bažnyčioje.
Tikėjimo išsižadėjusi sovietinė mokykla
Gimiau kaime, paprastoje, bet doroje šeimoje. Nuo pat mažų dienų man buvo skiepijama tiek meilė Dievui, tiek Tėvynei. Augome penki vaikai, aš buvau iš dvynukų, turėjau brolį dvynį, su kuriuo mes buvome labai artimi ir nuolat leidome laiką kartu. Tačiau jis mirė setynerių ir tai man buvo pats skaudžiausias vaikystės išgyvenimas, man atrodė, kad skausmas toks didelis, jog neiškęsiu. Gerai atmenu, kai, mirus broliukui, pasižadėjau sau, jog daugiau niekada nebešypsosiu. Tačiau, aišku, ilgai neištvėriau, nors man ilgam brolio mirtis aptemdė gyvenimą.
Tėvelis buvo paprastas miško darbininkas, šeima gyveno vargingai, tad ir, atėjus sovietų valdžiai, jie prie mūsų nekibo. Nors mes patys tarsi nenukentėjome, bet gerai atsimenu, jog širdyje tapo labai liūdna dėl to, kas vyksta mūsų Tėvynėje, dėl kitų žmonių kančių, kurias matėme.
Tai, kaip keičiasi Lietuva, geriausiai jutau mokykloje. Pradėjau ją lankyti dar nepriklausomoje Lietuvoje, o baigiau jau sovietmečiu, pokario metais. Mokiausi visai neblogai, kadangi nuo mažens labai mėgau skaityti, man mokykloje net patiko, tik paskui, jau vyresnėse klasėse, pradėjau jausti vis didesnį spaudimą. Nuo pat mažų dienų jaučiau didelę meilę Bažnyčiai, man dalyvavimas Mišiose, malda buvo atgaiva ir stiprybės šaltinis. Taip pat niekada nemėgau ir nemėgstu meluoti bei slėpti savo tikėjimo, tad, Šiauliuose lankydama gimnaziją, atvirai kasdien eidavau į bažnyčią. Iš pradžių nedrąsiai pastabas pasakydavo, paskui vis didesnį spaudimą pradėjo daryti, o jau prieš pat baigiamuosius egzaminus gimnazijoje buvo surengtas parodomasis mano svarstymas.
Jis vyko antrąją Velykų dieną ir, kai supratau, kad jis vyks, pajutau ne baimę, bet didelį džiaugsmą, jog dabar galėsiu viešai paliudyti savo tikėjimą. Į svarstymą susirinko visi gimnazijos mokiniai, mokytojai, viską organizavo arši ateistė gimnazijos direktorė. Ji, kad viskas atrodytų dar solidžiau, pasikvietė atstovą iš Vykdomojo komiteto, o pagrindinį, „prokuroro“ vaidmenį, patikėjo gimnazijos komjaunimo sekretorei. Ji energingai to ėmėsi ir pradėjo klausinėti: ar tikiu, kodėl tikiu, kuo tikiu? Iš pradžių dar atsakinėjau, bet greitai pajutau, kad tas klausinėjimas krypsta absurdo link, nes ji vis klausė: „O ir tuo tiki?“ Aš tada ramiai pareiškiau, kad nenoriu jaustis, kaip per tardymą, nematau jokios prasmės toliau atsakinėti į klausimus, ir atsisėdau. Komjaunimo sekretorė paraudo iš pykčio, ypač po to, kai mokiniai visi pabrėžtinai man paplojo. Jaučiau, kad ir dauguma mokytojų mane remia. Vykdomojo komiteto atstovas tik skėstelėjo rankomis ir pasakė, kad aš juokinga mergaitė. Jis nenorėjo kištis ar imtis kokių nors sankcijų. Labiausi įtūžo direktorė. Ji iškvietė mane ir pradėjo šaukti, kad aš įžeidžiau komjaunimo sekretorę, kad elgiuosi įžūliai ir turbūt jaučiuosi didvyrė. Ramiai atsakiau, kad nieko įžeisti nenorėjau, o jei ji mananti, kad viešas mano patvirtinimas, jog esu tikinti, yra didvyriškumas, tai iš tiesų galiu jaustis esanti didvyrė, nes aš tikėjau ir tikiu, niekada to neslėpiau, ir man tai labai svarbus dalykas gyvenime.
Išlaikiau baigiamuosius egzaminus neblogai, tačiau direktorė „pasistengė“ mano charakteristikoje (kuri anuomet būdavo ne mažiau svarbi, kaip pažymiai atestate) įrašyti, kad visuomeniniame darbe nedalyvauju, aklai garbinu religinius įsitikinimus ir esu politiškai nebrandi. Pasiėmiau visus dokumentus ir, kadangi jau buvau apsisprendusi stoti į vienuolyną, nuvežiau kongregacijos vyresniajai parodyti chareakteristiką. Ji tik nusijuokė, kad turint tokią charakteristiką kito kelio, nei vienuolynas nelieka. Taip iš karto po mokyklos prasidėjo ir mano pašvęstojo gyvenimo kelionė.
Gal ir keistai nuskambės, tačiau pašaukimą pašvęstajam gyvenimui jaučiau nuo pat gimimo. Kiek save atmenu, viduje degė didžiulis troškimas būti Bažnyčioje, maldos gyvenimas man – didžiulė atgaiva. Mamytė pasakodavo apie savo seserį, kuri buvo įstojusi į kazimieriečių kongregaciją dar prieš karą, tačiau ji buvo pasitraukusi į užsienį ir su ja visai nebendravome, jos nepažinojau.
Gyvenimo kelio paieškos
Jei būčiau gyvenusi kitais laikais, veikiausiai būčiau pasirinkusi kontempliatyvų vienuolyną, nes visada jaučiau didesnį tylaus buvimo Dievo akivaizdoje, maldos gyvenimo, nei veiklos poreikį. Nors teko būti aktyviai, daug važinėti, organizuoti piligrimines keliones, tačiau visa tai, tvirtai žinau, kilo ne iš mano pačios siekių, bet tai buvo užduotys, kurias privalau įvykdyti. Tikrai negaliu girtis, kad turėjau kokių nors ypatingų talentų, sugebėjimų ar drąsos. Viską, ką dariau, buvo Šventos Dvasios malonės suteikta – padaryti darbus, kurie buvo svarbūs tuo metu. Tačiau visos moterų kongregacijos sovietų valdžios buvo išvaikytos ar turėjo veikti pogrindyje. Jėzuito kunigo Pranciškaus Masilionio įsteigta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija buvo tuo metu vienintelė, su kuria teko susidurti. Ji buvo įsteigta tik 1947 metais, kaip pagalba kunigams, dirbantiems naujomis okupacijos ir persekiojimų sąlygomis.
Šiauliuose eidavau į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, kur išpažinčių klausė kunigas P.Masilionis. Įsidrądinau ir jam pasisakiau, kad noriu būti vienuolė. Tikėjausi, kad jis entuziastingai sutiks šią žinią ir jau tą pačią dieną pasiūlys, kur ir kaip galiu stoti. Tačiau jis ramiai išklausė ir pasakė, kad turiu toliau mokytis mokykloje ir ramiai laukti, kaip bus toliau. Man tai buvo tarsi antausis, nes ilgai drąsinausi ir jaučiausi kunigui atvėrusi slapčiausią širdies kertelę, o jis tik taip sureagavo. Pyktelėjau ir nuo to laiko nusprendžiau išpažinties eiti tik pas kitus kunigus. Tik vėliau supratau, kad kongregacija tuo metu dar buvo kuriama ir būta daug neaiškumų, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kunigas P. Masilionis man nieko neskubėjo siūlyti. Tiesa, paskui turėjau progos įsitikinti, kad jis manęs nepamiršo.
Kai Kaune prasidėjo didžiulis spaudimas ir turėti bendrus kongregacijos namus tapo labai pavojinga, kunigas P. Masilionis patarė išleisti naujokes kuriam laikui namo, kol aprims visi persekiojimai. Aš labai nenorėjau grįžti namo, man tai atrodė tragedija. Tada kunigas P. Masilionis pažvelgė į mane ir perklausė, ar ne aš prieš kurį laiką į vienuolyną pas jį prašiausi. Atsakiau, kad taip. Tada jis vyresniajai pasakė, kad kitas naujokes derėtų paleisti namo, o mane galima būtų palikti čia.
Kelią pas eucharistietes radau ir be kunigo P. Masilionio pagalbos vienuoliktoje klasėje, dar būdama Šiauliuose. Tada prasidėjo mano postuliatas. Gyvenau tėvų namuose, bet nueidavau pas seses į bendras maldas, pasitarimus. Po mokyklos jau važiavau į Kauną, kur Višinskio gatvėje buvo eucharistiečių centras, – čia prasidėjo mano naujokyno laikotarpis.
Kai atvažiavau į Kauną, turėjau prisiregistruoti pagal įstatymus. Tam privalėjau būti arba studentė, arba kur nors dirbti. Jau visur kitur stojamieji egzaminai buvo pasibaigę, tad vyresnioji mane nukreipė į finansininkų technikumą. Man ši sritis atrodė labai grėsminga, nemėgau turėti ką nors bendra su pinigais, tuo labiau finansines disciplinas studijuoti. Tačiau vyresniosios paliepimas nediskutuojamas, o vykdomas.
Nuėjau pas technikumo mokymo dalies vedėją. Jo pirmas klausimas – kodėl ne komjaunuolė? Atsakiau, kad mano pasaulėžiūra kita, kad aš esu tikinti. Tada jo akys išsiplėtė. Jis manęs pradėjo klausinėti apie tai, ar vaikštau į bažnyčią. Paskui netikėtai pasiūlė, kad, kai eisiu išpažinties, pasakyčiau kunigui, jog suabejojau Dievo buvimu. Nustebusi atsakiau, kad tikrai to nesakysiu, nes negalima meluoti, o tuo labiau per išpažintį, ir man visai nesuprantama, kaip mokymo dallies vedėjas gali siūlyti meluoti. Jis labai supyko ir pasakė, kad jam tokios, kaip aš, kelia baimę. Apsimečiau nustebusi, kad tokia smulkutė mergina gali gąsdinti tokį stiprų vyrą. Jis dar labiau supyko ir iškošė pro dantis, kad ne aš baisi, bet mano įsitikinimai, ir išvarė mane lauk. Po šio pokalbio, kiek suprantu, abu likome labai laimingi. Jis, kad atsikratė „religinės fanatikės“, o aš, kad man nereikės studijuoti tame technikume.
Nuo finansų man visiškai pabėgti nepavyko, nes tada pabaigiau vakarinius buhalterių kursus, tačiau išskirtinai dėl akių, kad per jų laikotarpį valdžia nekibtų, o aš galėčiau prisiregistruoti. Po šių kursų nuėjau dirbti sekretore ir, paradoksas, toje įstaigoje naujuoju direktoriumi buvo paskirtas tas pats mokymo dalies vedėjas iš technikumo. Tačiau jis tik pažiūrėjo į mane ir nieko apie pasaulėžiūrą nekalbėjo.
Kaune praleidau porą metų ir tada nusprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Labai mėgau skaityti, be to, ir kunigas P. Masilionis skatino seses neužsidaryti siaurose savo išgyvenimų celėse, bet apaštalauti, būti atviromis pasauliui, siekti išsilavinimo, kad mūsų skleidžiamo Dievo žodžio jėga pasiektų ir mokyklas, ir ligonines, ragino aktyviai dirbti su jaunimu. Persikraustymas į Vilnių neturėjo tapti problema, nes Vilniuje kongregacija turėjo išsinuomojusi butą, kur jau gyveno kelios sesės, tad galėjau prie jų prisijungti.
Buvau nusprendusi stoti į anglų kalbos specialybę, tačiau per tuos dvejus Kaune praleistus metus tai, ką išmokau mokykloje, buvau kiek primiršusi, ir tai turėjo įtakos egzaminų rezultatams. Nors tarsi neblogai juos išlaikiau, bet to nepakako, kad įveikčiau konkursą. Turėdama tokius egzaminų pažymius, galėjau įstoti tik į rusų kalbą ir literatūrą, tačiau aš buvau savotiškai nusiteikusi prieš tai, man buvo gėda stoti į tokią specialybę, kai Lietuva okupuota. Nors šiaip ir klasikinę rusų literaturą mėgau ir man ta kalba buvo graži, tačiau toks jaunatviškas principingumas veikė. Kongregacijos vyresnioji ir vėl man patarė, kad turiu stoti, ir tiek. Beje, vėliau saugumiečiai netgi sugalvojo, jog aš tyčia studijavau rusų kalbą ir literatūrą, kad sistemą griaučiau iš vidaus, esą vedama kenkėjiškų paskatų.
Studijos sekėsi visai neblogai, didesnio valdžios spaudimo jų metų nejautau, nors mes, seserys, kasdien, nesislapstydamos, eidavome į bažnyčią. Tiesa, į tai buvo atsižvelgta svarstant, ar mane palikti literatūros katedroje asistente, ir nuspręsta neigiamai. Ir čia, kiek žinau, svarbiausias argumentas buvo tai, jog esu tikinti ir vaikštau į bažnyčią. Aš ir per paskaitas atvirai reikšdavau savo nuomonę, neslėpiau, kad esu tikinti, tačiau dėl to labai piktų reakcijų nesulaukiau.
Baigusi universitetą, buvau paskirta dirbti Ukmergės mokykloje. Tais laikais aukštųjų mokyklų studentams iš tiesų nereikėdavo rūpintis savo darbo vieta, nes valstybė buvo prisiėmusi prievolę juos įdarbinti, tačiau būta ir kitos medalio pusės – įdarbinimas vyko paskiriant, o čia jau galėdavai patekti ten, kur visiškai tau netiko. Taip nutiko ir Ukmergės atveju. Buvau pasiryžusi ten važiuoti dirbti mokytoja, tačiau, pasikalbėjusi su mokyklos direktoriumi, persigalvojau. Jis man pasakė, kadangi turiu aukštojo mokslo diplomą bei siuntimą, privalantis mane priimti, tačiau čia jau esama gero mokytojo, šeimos tėvo, dirbančio mokykloje seniai, nors ir neturinčio aukštojo išsilavinimo, bet sukaupusio nemažą patirtį, ir dabar jį tektų atleisti. Pasakiau, kad tikrai to daryti neverta. Žinojau, jog vis tiek ilgai mokytoja nedirbsiu, nes tikrai nevykdysiu nurodymo spausti mokinius stoti į pionierius ar komjaunimą, mokyti ideologinių dalykų, be to, tikrai neapleisiu bažnyčios lankymo, ir mane pašalins. Tad kam dar tam mokytojui, kuriuo direktorius patenkintas, gyvenimą gadinti.
Paprašiau, kad man išduotų „laisvą“ diplomą, kuris tik liudijo, jog turiu aukštąjį išsilavinimą, o darbo vietos jau privalėjau ieškoti pati. Daug darbų teko išbandyti: buvau ekskursijų vadovė, dirbau vaikų darželyje, o paskui man pavyko įsidarbinti Kauno Medicinos institute moksline sekretore. Mano darbas daugiausia buvo susijęs su disertacijų siuntimu į Maskvą. Čia reikėjo gerai mokėti rusų kalbą, ir jiems labai tikau. Atmenu, direktorius man sakė, kad, jei tik širdis geis, galėsiu dirbti čia iki pensijos, tačiau taip jau būna, kad netrukus tokių pareiškimų tenka labai gailėtis.
Tuo metu jau kūrėsi „Eucharistijos bičiuliai“, tad sovietų valdžiai tapau itin nepageidaujamas asmuo. Mano namuose atliko nesankcionuotą kratą ir rado rusišką „Einamųjų įvykių kroniką“ (buvau ją gavusi, bet pati dar nespėjusi perskaityti), konfiskavo nemažai knygų, bet manęs pačios dar neturėjo už ką „pasodinti“. Tačiau po tos kratos darbe prasidėjo įvairūs patikrinimai ir, nors iki to laiko buvau gavusi daug pagyrimų, dabar prasidėjo vien skundai. Išsigando ir mane dar visai neseniai taip gyręs direktorius. Vėl patekau į visuotinį svarstymą, į kurį susirinko visa instituto valdžia, taip pat partinis aktyvas. Pradėjo klausinėti apie mano įsitikinimus, apie tai, ko mokau jaunimo. Mačiau, kad labiausiai norėjo iš manęs ištraukti tai, kad esu vienuolė. Direktorius man sakė, kad ta informacija tikrai nepasklis, man pakanka tik konfidencialiai pasisakyti, kokiai religinei organizacijai priklausau. Supratau, kad tai jiems būtų buvęs pretekstas ne tik mane, bet ir visas seses pradėti „tąsyti“.
Pradžiuginau juos, atsakydama, kad niekada neslėpiau ir neslėpsiu, kokiai religinei organizacijai priklausau. Mačiau, kaip jie apsidžiaugė, tačiau tai, ką pasakiau vėliau, juos sunervino ir supykdė, nes tariau, kad priklausau Romos Katalikų Bažnyčiai. Direktorius pradėjo piktintis, kad tą jie žino ir be mano pasakymų, kad aš dar pasigailėsiu, jog esu tokia arogantiška, ir gavau nurodymą palikti darbovietę. Ir vėl, kiek suprantu, tuo atleidimu buvome labai patenkinti visi – tiek pats direktorius, kuris manimi atsikratė, tiek aš, kuri jau senokai norėjo palikti darbą, nes labai trūko laiko bendravimui su jaunimu. Jau buvau netgi prašiusi vyskupą J. Steponavičių, kad man leistų darbovietę palikti, bet jis man atsakęs, kad, kol „laiko“, turiu likti. Dabar jau „nebelaikė“, ir galėjau visą širdį skirti tam, kam mane Dievas pašaukė.
