Telšių katedros kriptoje, šalia Dievo tarno, kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus guli kito kankinio vyskupo Pranciškaus Ramanausko palaikai. Šie du karstai – tai šventumo liudijimas apie tą laiką, kai Dievo tarnai žiaurių istorinių pervartų akivaizdoje savo gyvenimu liudijo Evangeliją.

Tai toji nepaneigiama tiesa apie laiką, kada siautėjęs raudonasis istorijos maras nusinešė mūsų šviesiausius protus, iš Lietuvos tikinčiųjų atėmė didžias krikščioniškos bažnyčios asmenybes.

„Tauta, kuri negerbia savo didvyrių, jų neturi. Metas nupūsti laiko dulkes nuo garbingo vyskupo Pranciškaus Ramanausko atminimo,” – rašė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Sibiro gulaguose kalėjęs kartu su šiuo Dievo tarnu ir palikęs nemažai įrodymų apie tai, kaip nuolat žiauriai tardomas ir kankinamas vyskupas Pranciškus Ramanauskas neišdavė lagerio draugų ir atšiauriomis nežmoniškomis sąlygomis telkė tikinčiuosius priešintis bažnyčios suvaržymams, iki gyvenimo pabaigos liko ištikimas Evangelijai.

Telšių vyskupo teologijos mokslų daktaro, profesoriaus Pranciškaus Ramanausko kankinystės pavyzdys, kuris liudija pasitikėjimą Dievu, kai sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis nesitraukdamas nuo bendruomenės šis ganytojas ištikimai iki pat gyvenimo pabaigos ėjo savo kančios kelią.