Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Šaltinis propatria.lt, 2020 02 07

 

1986-ųjų vasario 5 dieną, prieš 34 metus, žuvo kun. Juozas Zdebskis – iškilus Katalikų bažnyčios kunigas, pogrindinės spaudos leidėjas, kovotojas už religijos laisvę, uolus misionierius ir mąstytojas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos steigėjų, kartu su kitais keturiais kunigais 1978 metais sudaręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbis.

Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos k.– visai netoli Kalniškės miško, kuriame 1945 m. gegužės 16 d. vyko garsusis Lietuvos partizanų mūšis su sovietiniais okupantais. Dar besimokydamas Kalvarijos gimnazijoje jis subūrė pogrindinį katalikišką jaunimo būrelį ir jam vadovavo. 1948 m. įstojęs į Kauno kunigų seminariją, 1952 m. gavo kunigystės šventimus ir nuo 1953 m. kunigavo Šiluvos, Kauno, Šakių, Šlavantų ir kt. parapijose.

Itin rūpinosi jaunimo dvasiniu ugdymu: skaitė paskaitas, skatinančias domėtis filosofija ir religija, organizavo religinės literatūros spausdinimą, platino Lietuvoje nelegaliai perspausdintus užsienio lietuvių filosofų darbus. 1964 m. už vaikų katekizaciją suimtas, nuteistas metus kalėti. 1969 m. už SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui parašytą pareiškimą dėl padėties Kauno kunigų seminarijoje ir kunigų trūkumo metams neteko teisės eiti kunigo pareigų. 1971 m. už vaikų katekizaciją vėl nuteisiamas metus kalėti.

Ypač didelį autoritetą kunigas J. Zdebskis turėjo tarp jaunimo. Kartu su bendraminčiais organizavo jaunimo, dalyvaujančio Eucharistijos bičiulių judėjime, stovyklas, žygius pėsčiomis į Šiluvą, Kryžių kalną, Vasario 16-osios minėjimus. Dvasininkas ragino jaunimą giedoti tuo metu uždraustą „Tautišką giesmę“, dainuodavo su jais patriotines dainas, vesdavosi juos ir ant piliakalnių. Tikėjimu besidomintiems inteligentams, kunigams ir seserims vienuolėms vedė slaptas rekolekcijas. Jo pastangomis buvo suorganizuota pogrindinė kunigų seminarija jaunuoliams, kuriems valdžia neleido studijuoti oficialiai veikusiojoje. Nors po poros metų seminarija iširo, valdžios monopolis rengiant dvasininkus, nors ir trumpam, buvo sugriautas.

Kunigą J. Zdebskį jaudino katalikų padėtis ir kitose Sovietų Sąjungos vietose. Kaip misionierius, jis aplankė Pavolgio vokiečius, Altajaus kraštą, Armėniją, Gruziją, Kazachstaną. Iš pradžių vienas, vėliau – su kitais kunigais ir vienuolėmis lankė lietuvius tremtinius bei politinius kalinius, o taip pat ir sovietinėje armijoje tarnaujančius kareivius. Neretai dėl vieno žmogaus nuvažiuodavo tūkstančius kilometrų. Jis sakydavo: „Kai aš iš meilės išeinu iš krantų, tai jau nebeturiu parapijos ribų. Visi – mano parapija, visi – mano.“

Be to, šiose kelionėse surinkta informacija buvo skelbiama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, prie kurios leidimo jis ir pats kuo galėdamas prisidėjo, net tapo savotišku „krikštatėviu“ – pagerbdami tuo metu įkalintą J. Zdebskį, bičiuliai pirmąjį Kronikos numerį išleido kovo 19-ąją – per Juozapines. Kadangi palaikė glaudžius ryšius su Sovietų Sąjungos disidentais Sergejumi Kovaliovu, Andrejumi Sacharovu, Tatjana Velikanova ir kitais, padėjusiais „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ persiųsti į užsienį, dažnai jam būdavo patikima viena svarbiausių užduočių – parengtą numerį saugiai nugabenti į Maskvą.

1978 m. drauge su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi J. Zdebskis įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), pasirašė daugumą jo dokumentų, adresuotų įvairioms tarptautinėms organizacijoms ir sovietų valdžios institucijoms. Represijomis sovietų valdžiai pavyko sustabdyti TTGKK darbą, tačiau kaip tik J. Zdebskio pastangomis nuo 1984 m. pradžios veiklą tęsė pogrindinis komitetas.

KGB aktyviai persekiojo J. Zdebskį: jo namuose vyko kratos, buvo sekami telefono pokalbiai. Jam persekioti buvo paskirta ar užverbuota 115 agentų! Norėdama jį sukompromituoti, KGB skleisdavo apie kunigą melagingas istorijas. 1980 m. panaudojus specialią cheminę priemonę (saugumiečiai chemikalais apipurškė automobilio sėdynes), dėl patirtų sužalojimų vos liko gyvas. Ne kartą bandyta pasikėsinti ir į jo gyvybę – vien bandymų sukelti avariją būta apie 20. Visos pastangos veltui. Dėl nepalaužiamo ir tiesaus būdo KGB dokumentuose kunigas buvo įvardijamas Akiplėšos slapyvardžiu.

Ir štai 1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Šalčininkų r. kelyje Kalesninkai–Eišiškės, ties posūkiu į Valkininkus, susiduria automobilis „Žiguliai“ ir pienovežis GAZ-53, ir šįkart Akiplėša, važiavęs lengvuoju automobiliu, neišgyvena. Žūva ir du bendrakeleiviai, trečiasis, nors ir sunkiai sužalotas, lieka gyvas. Dar viena – itin drastiška (nevilties ženklas?) – „priemonė“, šįkart pasiekusi tikslą? Kelios iškalbingos detalės: pirmieji į įvykio vietą atskuba KGB darbuotojai, prie sumaitoto automobilio ilgą laiką neprileidžiami net milicijos pareigūnai, tą dieną nebeveikia ir Rudaminos klebonijos telefonas, apie nelaimę artimieji informuojami tik kitą dieną, vos pradėtas įvykio tyrimas nutraukiamas…

Apie kunigą, jo persekiojimą ir žūtį prirašyta nemažai straipsnių, knygų, 1997 m. sukurtas ir dokumentinis filmas „Mylėti artimą“. Jame kalbėjęs kun. Julius Sasnauskas atmetė nužudymo versiją, bet pripažino – tai nebuvo atsitiktinumas: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Ne į altorių, ne į Seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi.“

Nors saugumiečiai darė viską, kad sutrukdytų žmonėms atvykti atsisveikinti su velioniu, nepaisant to, tūkstančiai žmonių plūdo į Rudaminą (Lazdijų raj.) – į paskutinę jo tarnystės vietą. Palydėti kunigo į paskutinę kelionę atvyko apie 100 kunigų, daug klierikų, vyskupai V. Sladkevičius ir J. Preikšas ir, žinoma, jo ugdytiniai.

Vienas jų – Robertas Grigas (anuomet dar pogrindinės kunigų seminarijos klierikas) – savo atsisveikinimo žodyje dar kartą priminė tai, kuo gyveno ir pats velionis: „Mes čia nestovėtume, nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skaistumo, blaivumo, grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyvenimo kelyje nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne savo žmogiška, silpna galia, bet Švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo, prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia, leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio Jis moka išgauti didžiausią gėrį.”

Kun. J. Zdebskio palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje. Antkapiniame akmenyje iškalti šv. Pauliaus žodžiai: „Meilė niekada nesibaigia.“

Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Juozas Zdebskis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2007 m. kovo 30 d. jam suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

* * *

Keletas kun. Juozo Zdebskio minčių iš dienoraščių:

„Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums virsta laimėjimas, Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu skausmu. Dabar jau žinau, kad svarbu – ne kad išteisintų, bet kad būtų daugiau laimės sieloms. Tik mūsų nežinioje pasirodo meilės jėga. Mus stebina, kodėl Viešpats paima mus nuo savo darbo, rodos, tokio svarbaus, kurį, rodos, tik aš galiu atlikti, kuris toks svarbus visuomenės gyvenimui. Kaip labai reikia, kad Viešpats primintų, jog mūsų darbas Dievui nereikalingas. Tai tik leidimas buvo mums būti dalyviais Dievo laimėjimuose. Neleisk pamiršti, kad viskas, ką mes sugebame, yra malonė, ir tai, ko nespėjau padaryti, nesugebėjau, yra meilės dovana. […] Dievas sugeba išklausyti tobulesniais būdais nei mes sugebame prašyti.“

„Iš visos širdies meldžiu, kad jūsų gyvenime būtų kančios, o ypač pažeminimo, skausmo. Kitaip gyvenimas neturės prasmės. Tik kančia mus gydo ir apvalo. Kiekvieną dieną turime turėti ką paaukoti Dievui. Būtent per kančią mes galime labiausiai supanašėti su Kristumi.“

„Pereik per gyvenimą tyliai darydamas gera, tyliai lengvindamas kitų dalią, tyliai vykdydamas Dievo valią, tyliai artindamas sielas prie Dievo, tyliai nešdamas su Jėzumi kryžių.“

„Viskas tik Dievo valioje. Tik aname pasaulyje galėsime sužinoti, ką iš tiesų pavyko nuveikti ir kaip viskas iš tiesų buvo.“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.