Prieš 135 m., 1884 m. kovo 30 d., Telšių apskrityje, Vilkaičių kaime gimė Benediktas Andruška, pirmasis XX a. pradžios lietuvis jėzuitas, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimo (1923) iniciatorius, jos provincijolas, rašytojas, tikėjimo liudytojas. „Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas…“, – saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui kalbėjo t. Benediktas Andruška SJ.

„Keliauk, vaikeli, kur tave Dievas šaukia“              

„O kad aš galėčiau tapti jėzuitu, kokią vertę mano gyvenimas įgautų, – klausydamas Bažnyčios istorijos paskaitų galvojo seminaristas Benediktas Andruška. – Tik jie yra didvyriai, mokslininkai, jie – genijai…“ Palangos progimnaziją baigusio jaunuolio mintys vis dažniau peršokdavo Žemaičių kunigų seminarijos sienas. Kažin ar jėzuitai jį priimtų? Kur juos rasti? Lietuvoje jų nėra ir negali būti, nes rusų valdžia jų saugosi, netgi vaikai būdavo gąsdinami: „Ateis jėzuitas, pagaus.“ „Kad svyruoti nebebūtų galima, padaviau pareiškimą seminarijos vadovybei atleisti mane“, – rašė atsiminimuose. Pagaliau 1903 m. sausio antroje pusėje atsisveikindamas su Lietuva Benediktas gavo seminarijos rektoriaus (vėliau vyskupo) prel. Antano Karoso palaiminimą: „Keliauk, vaikeli, kur tave Dievas šaukia, ir kur tu būsi, nepamiršk Jo, o Jis tavęs nepamirš.“

1919 m. rugpjūtį į Nepriklausomos Lietuvos Kauną sugrįžta t. Benediktas Andruška. Pirmas ir kol kas vienintelis XX a. pradžios lietuvis jėzuitas. Filosofiją ir senąsias kalbas studijavęs Krokuvos Popiežiškajame universitete, teologiją – Gastinge, Anglijoje, terciatą atlikęs Kentereberyje. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius maloniai jį priima ir tokį mokytą, keliomis Europos šalių kalbomis kalbantį, gilios dvasios vyrą siunčia į Kunigų seminariją dėstyti filosofijos, fizikos ir liturginio giedojimo. Artimesnių klierikų būreliui t. Benediktas vaizdingu pasakojimu skatina klausytis savo vidinio balso, ir džiaugiasi, išvydęs kurio nors jaunuolio akių žiburiukus. Ypač globoja apie jėzuitiškąjį kelią svajojantį klieriką Joną Venckų.

O pats t. Benediktas, nutaikęs laisvesnę minutę, savo planais dalijosi su artimu bičiuliu Šv. Kazimiero draugijos pirmininku kun. A. Dambrausku-Adomu Jakštu. Pati svarbiausia jų pokalbių tema buvo Jėzuitų mokyklos atgaivinimas. A. Jakšto paskatintas, 1920 m. spalio. 8 dieną t. Benediktas rašo laišką Jėzaus draugijos generolui t. V. Ledochovskiui. Aptaria religinę padėtį Nepriklausomoje Lietuvoje, prašo leidimo Kaune steigti Jėzuitų mokyklą. Ir priduria, kad vokiečių jėzuitų provincijolas t. Kosteris sutiktų čia paskirti keletą tėvų, jei tam planui pritartų Lenkijos jėzuitų provincijolas. Tačiau neramūs laikai privertė šį klausimą dar kuriam laikui atidėti.

1920 m. t. Andruška išvyksta į Krokuvą spaudai rengti įvairius teologinius leidinius. Ten Lenkijos jėzuitų provincijolas t. Stanislovas Sopuchas kalbina jį sugrįžti atgal į Lietuvą ir Kaune steigti lenkų jėzuitų rezidenciją. „Kodėl lenkų? – nustemba t. Benediktas. – Juk du seminarijos auklėtiniai Jonas Venckus ir Jonas Bružikas jau pareiškė tvirtą apsisprendimą stoti į Jėzaus draugiją. Atsiras ir daugiau kandidatų…“ Ilgai laukti nereikėjo. 1922 m. lapkričio 1 dieną  Jėzaus draugijos generolas t. Vladislovas t. Ledochovskis įsteigė „Missio Lituana“(„Lietuvos Misiją“), ir priskyrė ją Vakarų Vokietijos provincijai. „Lietuvos misijos“ uždavinys buvo atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją.

„Aš atvykau 1923 m. gegužės 23 d., o tėvas Kipas tų pačių metų liepos mėnesį, – rašė t. Andruška. – Taip kartu su tėvu Kipu 1923 m. gale atkūrėme Jėzuitų ordiną Lietuvoje – jo centras buvo Kaune.“ Taip buvo suburtas Lietuvos provincijos branduolys, susidedantis iš t. Andruškos, J. Venckaus, J. Paukščio ir kun. J. Bružiko.

Vyskupas P. Karevičius visokeriopai rėmė ir skatino jėzuitų veiklą Kaune, tačiau pageidavo, kad t. B. Andruška toliau liktų Kunigų seminarijos profesoriumi. Gyvendamas seminarijoje, jis duosiąs gražų pavyzdį kitiems, o norintys į Jėzaus draugiją stoti klierikai turės gerą galimybę gauti reikiamų žinių ir dvasinio pastiprinimo. Gyvendamas Kauno kunigų seminarijoje, t. Andruška redagavo Šv. Kazimiero draugijos perimtą žurnalą „Žvaigždė“, dėstė lotynų kalbą ir Bažnyčios istoriją. Rašė knygą apie žmogaus sielą, jos esimą, dvasiškumą ir nemarumą. Tą kūrinį, kaip ir kitus jo 34 parengtus apologetinius, teologinius veikalus, religinės poezijos ir prozos rinkinius, išleido Šv. Kazimiero draugija,

Lietuvoje augant Jėzaus draugijos kandidatų gretoms, t. Kipas ir t. Andruška pradėjo dairytis naujokynui namų. 1929 m. tėvai jėzuitai Pagryžuvyje, buvusiame grafo Mykolo Riomerio dvare, įsteigė naujokyną. Trečių jėzuitų namų steigimo uždavinys buvo pavestas t. B. Andruškai. 1930 m. birželio 15 d. atvykęs į Šiaulius nupirko už Lietuvoje ir užsienyje suaukotus pinigus žemės sklypą ir pastatė laikiną Šv. Ignaco bažnyčią, rado tinkamus namus vienuolynui. 1931 m. iš Paryžiaus atvykęs t. Pranas Masilionis, kiti vienuoliai paliko nemažai liudijimų, jog t. Benediktas buvo jautrus, ypač broliams, nepatikdavo jam aristokratiškumas nei kalboj, nei laikysenoj, nevengė liaudiškų, tarmiškų posakių („dėkui – dakui“, „vakali“ ir kita).

1936 m. kovo 25 dieną buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos jėzuitų provincija. Žinia apie paskyrimą vadovauti Lietuvos Jėzuitų provincijai t. B. Andruška pasiekė Kauno kunigų seminarijoje, kur vedė rekolekcijas. Iš pradžių nepatikėjo, manė, kad įvyko nesusipratimas, bet greitai abejonės išsisklaidė – tikra tiesa. Daugelis jėzuitų draugų tuo nuoširdžiai džiaugėsi. 1937 metų pradžioje Lietuvos Jėzuitų provincijoje buvo 88 nariai:7 vokiečiai, 81 lietuvis.

1938 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais Romoje vyko generalinė Jėzaus draugijos kongregacija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos jėzuitų provincijolas t. Benediktas Andruška. Vykdamas į Romą, stabtelėjo Insbruke, ten studijuojantiems lietuviams tėvams bei klierikams nušvietė provincijos padėtį, o grįždamas Mittelsteino naujokyne aplankė tris lietuvius brolius, besiruošiančius važiuoti į Afriką misijoms.

Kai 1939 m. spalio 10 dieną Lietuva atgavo Vilnių, to paties mėnesio 19 d. Jėzaus draugijos generolas Vilniuje esančius lenkus jėzuitus pavedė Lietuvos jėzuitų provincijolo jurisdikcijai. T. Andruška, priglaudęs keletą pabėgusių jėzuitų Kaune ir Bajėnuose, pradėjo nuoširdžiai rūpintis ir vilniškiais, šį veiklos barą paskyręs t. Kipui.

Po kelerių metų, 1941 m. rugpjūčio mėn., provincijolo pareigas perdavęs jo rekomenduotam t. Stasiui Gruodžiui, išvyko į Pagryžuvį, vėliau pasitraukė į kitas nuošalesnes vietas, paskutinė– Varlaukis, kur 1949 m. vasario 21. d. buvo suimtas.

„Meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau“     

„Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas…“ Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui Glycinui kalbėjo t. Benediktas. 1949 m. gegužės 25 d. ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant Verchne, Uralsko kalėjime.

Bet ir ten t. Benediktas buvo linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras ir neprarado humoro. Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „Dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu.“ Arba: „Meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau.“ Jis buvo kameros siela. T. Benediktas visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti, pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos.

Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į klausimą: „Kaip sveikata?“ trumpai atsakydavo: „Kaip jaučio!“ „Netiesa, – tikslino daktaras, – nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos).“ Turėjo skaudėti. Bet kantriai kentėjo, niekuo nesiskundė. Kol l951 m. vasario 6 d. nustojo plakusi jo širdis. Tą rytą dar juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum…“