Gyvenime būna, kad kartais pats pulte puoli į nelaimę, eini jos pasitikti, o paprastas atsitiktinumas kardinaliai pakeičia žmogaus likimą. Turbūt taip nutiko ir V. Telksniui. Jis, pakviestas bendražygio Povilo Malinausko, susitiko su buvusiais Lietuvos vyriausybės, sudarytos pirmosiomis Sovietų Sąjungos karo su Vokietija dienomis, ministrais. Vladislovas negražbyliaudamas pasipasakojo apie Štuthofo koncentracijos lageryje patirtus sunkius dvasinius ir emocinius išgyvenimus, brutalias kalinių gyvenimo sąlygas, žiaurų ir žeminantį nacių elgesį su nuteistaisiais, žudynes dujų kamerose. Apie šį pokalbį neaiškiomis aplinkybėmis sužinojo gestapas. V. Telksnys rašė, kad po dviejų savaičių laisvės jo namuose įvyko krata. Susijaudinusi žmona pranešė, kad jo ieškojo automatais ginkluoti gestapininkai. Ši netikėta žinia išmušė Vladui žemę iš po kojų. Jis prisiminė verčiančią susimąstyti kalbą, kurią pasakė gestapininkai išleisdami į laisvę spaudos darbuotojų grupę: „Prisiminkite, kad reichas galingas ir už bet kokį antivokišką veiksmą ar kalbą būsite griežtai baudžiami. <…> Siūlyčiau rimtai viską apgalvoti ir neprovokuoti mūsų gerumo. Antrą kartą susitikus, kalba bus trumpa!“ Tada tapo aišku – gresia sušaudymas ir Kaune likti buvo pavojinga.

V. Telksnys, ištikimo draugo ir bendraminčio Juozo Gražio padedamas, įsigijo padirbtą pasą Vladislovo Lankaičio pavarde. Paklaustas, kodėl V. Lankaitis, V. Telksnys atsakė: „Kaime esu augęs, lankų vaikas esu, todėl ir pasirinkau Lankaičio pavardę.“ Taip išgalvota Lankaičio pavardė išgelbėjo jį nuo pakartotinio gestapininkų arešto ir trisdešimt trejus metus saugojo nuo sovietinio saugumo akių.

Kai visas pasaulis džiaugėsi, kad pagaliau baigėsi karas ir buvo nugalėtas nacizmas, Lietuvoje tvyrojo kiek kitokios nuotaikos. Sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, tūkstančiai gyventojų, suprasdami artėjantį pavojų ir gelbėdamiesi nuo 1941 metais patirtų sovietų represijų bei teroro, pėsti, susikrovę mantą į sunkvežimius arba arkliais pakinkytais vežimais keliavo į Vakarus. Vyko stichiškas, neplanuotas bėgimas iš savo namų. Traukimosi iš Lietuvos galimybė nedavė ramybės ir V. Telksniui: kaip pasielgti? Kas bus toliau? Bėgti ten, kur buvo marinamas badu, kur teko patirti patyčias ir kankinimus, kur tik per stebuklą pavyko išvengti krematoriumo ugnies, ar likti Lietuvoje, kur sovietinis saugumas gali atversti dar prieš karą sukurptą bylą, kurioje jis kaltinamas antitarybiniais veiksmais, ir tuomet garantuotai keliaus į sovietinius lagerius… Artimieji patarė Vladui bėgti, bet, būdamas tikras gimtosios Lietuvos patriotas, tvirtomis šaknimis suaugęs su gimtąja žeme, jautė, kad nepajėgs nuo jos atsiplėšti. Išgalvota pavardė suteikė pasitikėjimo ir vidinės ramybės.

Gyvenimas sovietinio pokario sąlygomis atnešė lietuvių tautai daug didelių išbandymų, dvejonių, blaškymosi, nerimo dėl rytojaus. Kaimuose įsitvirtinusi sovietų valdžia aršiai kovojo su „buržuaziniais nacionalistais“, kuriuos lietuviai vadino „miško broliais“, griovė nuo seno nusistovėjusias lietuvių tradicijas, papročius, kūrė skundų, išdavysčių ir baimės aplinką. Prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai, perpildyti ešelonai vienas paskui kitą vežė žmones Rytų kryptimi – į tolimus atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus. Į šiaurę ir rytus gyvuliniuose vagonuose bildėjo darbštūs, sumanūs žemės šeimininkai, o jų paliktas turtas greitai ir neatlygintinai buvo pasisavintas sovietų.

Nuo 1944-ųjų iki 1977 metų ne V. Telksniui, o Vladislovui Lankaičiui teko dirbti medicinos felčeriu Saločiuose, Sidabrave, Šakynoje, Raudėnuose. Tai buvo tremties gyvenimo metai. Ne Sibire, ne svetimame krašte, o tėvynėje. Kraustytis iš vieno kaimo į kitą vertė atsargumas, lydimas įtampos ir baimės, kad vieną dieną prisistatys saugumietis ir pasakys: „Slepiesi, Telksny, svetima pavarde prisidengęs.“

Laikmetis sudėtingas, reikėjo išgyventi antisovietinių partizanų ir sovietinių represinių saugumo struktūrų kryžminėje ugnyje, kurioje paprastiems kaimo gyventojams teko grumtis dėl savo būvio, rinktis puses susirėmimuose tarp savų, kai vieni palaiko sovietų valdžią, o kiti globoja jai besipriešinančius partizanus. „Išeina vieni, ateina kiti“, – tokiomis sąlygomis gyveno kaimo ambulatorijos medicinos felčeris Vladas, daugelio vadinamas „daktariuku“, nes pagalbos į jį kreipėsi ir vieni, ir kiti <…>. Tas amžinas daužymas į duris… Paskui jau net durų pradėjom nerakinti, tegu eina, kada nori…“ Su visais jam reikėjo surasti tinkamą žodį ir svarbiausia – neišduoti tikrosios savo tapatybės.

Vladislovas, aktyviai dalyvavęs Ateitininkų organizacijos veikloje tarpukario Lietuvoje ir atlaikęs skaudžius lemties smūgius pirmaisiais sovietinės ir hitlerinės Vokietijos okupacijos metais, liko tvirtai įsitikinęs, kad Dievas išveda iš bet kokios situacijos, jei tik klusniai leidžiamės Jo vedami. Dievo Dvasia stiprina tikėjimą, suteikia ištvermės, jėgų niekada nepasiduoti, ragina mylėti ir įkvepia vilties, kad „ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ (Jn, 16, 13–15). „Kas sekmadienį einam (su žmona Danute) į bažnyčią. Nepaisome įspėjimų, gąsdinimų. Žmonių prisirenka pilna bažnytėlė <…>. Atrodo, tik tikėjimas duoda žmonėms kantrybės kančioje, juos persekiojant.“

Greta tiesioginio darbo ambulatorijoje antrąja Vlado darboviete tapo kultūros namai, kuriuose jis atrado nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Maištingos sielos kovotojas ir aplaidumo nepakenčiantis Vladislovas neketino likti pasyviu, abejingu stebėtoju, matydamas žalingą sovietinės okupacijos poveikį kaimui, klestintį girtuokliavimą. Jis ėmė svarstyti: „Kaip gelbėti į girtuoklystės bedugnę riedančius žmones?“ Savotišku Vlado ginklu tapo plunksna: „Laisvais vakarais iki išnaktų rašau tai, ką matau, dėl ko sielojuosi. Ir „atsiranda“ prieš tą pabaisą – alkoholį – 5 dalių drama „Būk prakeiktas.“ Dar vėliau sukurtos pjesės: „Teismas eina“, „Mano Anuprėlis“, „Alkoholis mums ne brolis“. Vladislovo pjesėms buvo būdingas lengvas humoras, jose viešinamos sovietinio kaimo ydos: alkoholizmas, turto grobstymas, kultūros stoka, abejingumas, aplaidumas darbe.

Kultūros frontuose jis darbavosi kartu su žmona Danute Banionyte, aktoriaus Donato Banionio seserimi, entuziastinga pagalbininke, unikalių idėjų sumanytoja, pagrindinių vaidmenų atlikėja, grimuotoja. Kartu su saviveiklininkais kūrė ir statė dekoracijas – spektakliams reikalingą atributiką imdavo iš kasdienės namų aplinkos. Daugiau vargo aktoriai turėjo dėl aprangos – teko patiems siūti rūbus vaidybai, skolintis iš kaimynų. Repetuodavo nepritaikytose tokiai veiklai patalpose prie žibalinės lempos, nes elektra Raudėnuose atsirado tik po dešimtmečio. Su pastatytais veikalais Raudėnų saviveiklininkų teatras lankėsi artimesnėse ir tolimesnėse gyvenvietėse esančiuose kultūros namuose, pasiekė net tokius miestus kaip Šiauliai, Vilnius, Klaipėda. Pasibaigus spektakliui liaudies artistų nuo scenos ilgai nepaleisdavo audringi plojimai, pereinantys į ovacijas – „Valio, Raudėnai!“ Stebėdami spektaklį žiūrovai atpažindavo girtuokliaujantį kaimyną, žmona savo vyrą, net ir save. Tikriausiai po spektaklio ne vienas susimąstė, susigėdo ir ryžosi sukti į tiesesnį kelią. Vlado režisuota Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ Lietuvos saviveiklinių kolektyvų konkurse užėmė antrąją vietą. Raudėniškiai didžiavosi teatro pasiekimais ir režisieriumi sakydami, kad Panevėžys turi žymų teatro režisierių Juozą Miltinį, o Raudėnai – Vladą Lankaitį.

Vlado ir Danutės suburtas etnografinis ansamblis „Subatvakaris Raudėnuose“ puoselėjo lietuvių tautinių vestuvių, švenčių tradicijas, papročius. 1976-aisiais „Subatvakaris Raudėnuose“ koncertavo Vilniaus valstybinėje filharmonijoje. Koncertas buvo transliuojamas per televiziją, taip visai Lietuvai buvo plačiai atverta Raudėnų krašto senųjų gyventojų neįkainojamų dvasinių vertybių skrynia. Rašydamas scenarijus Vladislovas laisvu nuo darbo metu keliaudavo pas vyresnės kartos vietos gyventojus, rinko ir užrašė įvairias senovės lietuvių apeigas, papročius, žodinę kūrybą, tradicijas, išryškindamas jų simbolinę reikšmę. Etnografinio ansamblio, dramos teatro pasirodymai Lietuvos kaimuose, mažuose miesteliuose ir didžiuosiuose miestuose garsino Raudėnų kraštą, gaivino istorinę atmintį, kėlė tautinę dvasią, stiprino bendruomeniškumą. Juodžiausiais komunistinio valdymo dešimtmečiais Danutė ir Vladas Telksniai saugojo ir puoselėjo tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką Lietuva per ištisus šimtmečius kūrė savo tautos kultūros lobynui. Tradicinių lietuvių vertybių tęstinumas, perimamumas ir sklaida stiprino asmens tapatybę, tiesė tiltą į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Atsidavę savo veiklai, nepriekaištingai dirbdami Vladislovas ir Danutė pasiekė, kad Raudėnų asmens sveikatos gydymo įstaiga taptų pavyzdine ne tik Šiaulių apskrityje, bet ir to meto Sveikatos ministerijos kuruojamoje Lietuvoje. Kas suskaičiuos, kiek kilometrų per lietų ir šaltį Vladislovas nuėjo pėsčiomis lankydamas kūdikius ir vaikus, juos skiepydamas, stebėdamas kūdikių vystymąsi. Nebuvo paisoma nei darbo valandų, nei laisvų dienų: „Darbų begalė, vos spėju suktis. Kartais nėra laiko ramiai pavalgyti. Ligoniai – vieni ambulatorijoje, pas kitus iškviečiamas į namus, iš vieno vežimo – į kitą.“

Gyvenimas Raudėnuose tęsėsi, įtampa nuslūgo, dingo mintys apie kraustymąsi kitur: „Pamilau šiuos žmones, jie pakeitė tikruosius brolius ir seseris, kuriuos privalėjau užmiršti. Jų vargai ir kančios pasidarė mano kančiomis, norėjau, kiek išgaliu, jiems padėti.“

Ankstų 1974-ųjų liepos mėnesio rytą suskambėjęs ambulatorijos telefonas tapo netikėto likimo posūkiu, iš esmės pakeitusiu jau nusistovėjusį Vladislovo gyvenimo ritmą. Pakėlęs telefono ragelį Vladislovas išgirdo įsakmų balsą: „Čia Šiaulių saugumo komiteto tardytojas Paulauskas. Prašau ryt atvykti į Šiaulių saugumą.“

Trisdešimt trejus metus saugota paslaptis buvo atskleista. V. Telksnys, prisipažinęs, kad pakeitė pavardę, trejus metus buvo atidžiai stebimas, kamantinėjamos jo seserys. Po ilgo aiškinimosi, apklausus daugybę Vladui žinomų ir nežinomų žmonių, sovietinis saugumas paliko jį ramybėje. Vėlyvuoju sovietmečiu, nuslūgus masinėms represijoms, buvo paskelbtos amnestijos dėl pavardės pakeitimo ir 1940 metais vykusio antisovietinio pasipriešinimo. Tai palietė ir Vladą. Susipynę į Gordijaus mazgą Vladislovo gyvenimo siūlai pagaliau buvo išnarplioti. 1977-aisiais Vladislovas gavo nurodymą išsiimti pasą Telksnio pavarde ir išgirdo tardytojo įsakymą išvykti iš Raudėnų.

V. Telksnys su žmona Danute grįžo į Kauną. Apsigyveno Vilijampolėje, Vidurinės gatvėje 13-1. Būstas buvo tame pačiame name, kuriame 1958–1960 metais grįžę iš tremties gyveno Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona Ona. „Matyt, toks buvo Dievo vedimas, kad sugrįžčiau į savo miestą – Kauną. Aš tik tuomet pajutau, kad vėl gyvenu…“ – prisiminimuose rašė Vladislovas.

Iššūkių kupinas Vladislovo Telksnio gyvenimo kelias tarsi pasuko laiko ratą atgal, nupūtė užmaršties dulkes nuo sunkiai gyjančių žaizdų… Po daugelio metų teko lankytis ten, kur buvo patirtos nežmoniškos kančios, skausmas ir pažeminimas.