Kažin ar dabartinei katalikų inteligentų kartai galėtų būti negirdėtas profesoriaus prel. Prano Kuraičio (1883–1964) vardas? Juk visa dvasingoji, energingoji, elitinė XX a. pirmosios pusės Nepriklausomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios inteligentų karta buvo P. Kuraičio, Liuveno katalikiškojo universiteto vadinamos amžinosios filosofinės mokyklos atstovo, „Ateities“ organizacijos vieno iš aktyviausių inspiratorių, dvasios vado, surasta, auginta, puoselėta, gyvosios dvasios įkvėpta.

Kažin ar kuris dabarties filosofas arba save kataliku intelektualu laikantis asmuo, susipažinęs su profesionalios filosofijos pradininko Lietuvoje žymiausiu būties klausimus nagrinėjančiu „Ontologijos“ veikalu, kitu jo filosofinės, kultūrinės ir visuomeninės minties paveldu, nepritartų, jog praeityje žėrėjusi ugnelė savo aktualumu ir šiandien teberusena, šildo ir gaivina. O ir pati prieš 140 metų gimusio Zanavykų krašto sūnaus P. Kuraičio spalvinga asmenybė traukia ne tik istoriko, bet ir literato žvilgsnį.

Nepasiduodantis filosofijos mokslo tvirtovės gynėjas

Politikos apgulta, su įniršiu puolama filosofijos mokslo tvirtove Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas dr. Juozas Eretas-Jakaitis vadino Teologijos–filosofijos fakultetą. Ir ne veltui, juk Filosofijos skyrių nuolat niekino kairieji, lygiai taip neapkentė ir tautininkai. Tokiomis aplinkybėmis Teologijos–filosofijos fakulteto taryba neatsitiktinai 1929 m. rudenį dekanu išrinko didelį autoritetą turintį prof. kanauninką (vėliau prelatas) Praną Kuraitį, Filosofijos įvado ir Istorijos katedros vedėją. Pasak jo mokinio filosofo Juozo Girniaus, buvo jaučiama, kad fakulteto laukia sunkūs laikai ir dekanui reikės itin kantrios, bet neatlaidžios ištvermės. Nors ir daug laiko dekanas prof. P. Kuraitis sugaišo vis iš naujo gindamas puolamą fakultetą, jis pasižymėjo veiklia pozityvia iniciatyva.

Fakulteto profesoriai sekmadieniais visuomenei skaitė viešas paskaitas, universiteto didžiojoje salėje buvo surengti šv. Augustino, Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo 40-mečio, šv. Tomo Akviniečio iškilmingi minėjimai. Nuoširdžiam fakulteto gynėjui Šv. Sosto atstovui arkivysk. Luigi Faidutti suteiktas garbės daktaro laipsnis. Dvasios tvirtybės bei jos žvalumo ir tarptautiniame filosofų gyvenime aktyviai besireiškiantis prof. P. Kuraitis nestokojo. Karaliaučiun vyko į Immanuelio Kanto 200 metų sukakties minėjimą, kur Lietuvos universiteto vardu tarė sveikinimo žodį, dalyvavo Romoje vykusiame tarptautiniame tomistinės filosofijos kongrese, žodį tarė Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mirties šimtmečiui skirtame kongrese Berlyne, Prancūzijos katalikų nuo 1906 m. rengiamoje Socialinėje savaitėje iš užsieniečių tik vienas italų atstovas ir lietuvis P. Kuraitis buvo pakviesti į garbės prezidiumą.

Tačiau pats laikas grįžti į Teologijos–filosofijos fakultetą. Pasak J. Ereto, dekanas prof. P. Kuraitis saugojo fakultetą kaip savo akies lėlytę ir be atodairos jį gynė. „Kai profesorius Kuraitis sėdėdavo prie katedros, žvilgsnį akimirksniui įsmeigęs viršum visų galvų, – atsiminimuose rašė studentas Pranas Visvydas, – jis atrodydavo kaip nutapyta persona sename paveiksle – su tamsiu fonu susiliejanti juodo drabužio gelmė, baltas apykaklės brūkšnys, lygiai nuskustas smakras, pablyškęs veidas ir šviesos atspindys aristoteliškoje kaktoje. Jei tąsyk manęs kas nors būtų paklausęs, kuris profesorių atrodo filosofiškiausias, nedvejodamas būčiau atsakęs – Kuraitis.“

Mat ne vienas studentas tvirtino, kad filosofas savo išvaizda niekuo neišsiskyrė iš kitų – tiesiog atrodė banaliai paprastas. Nė išradingasis fizionomistas poetas kun. Mykolas Vaitkus nerado, kaip jį vaizdžiau nupiešti, turėjo pasitenkinti sausu sakiniu: „Stambus vyras, didžiule galva ant platokų pečių, blyškus, beveik visuomet rimtas.“ Kaune universitete studijavusi kraštietė rašytoja Petronėlė Orintaitė prof. P. Kuraičio išvaizdos „banalintojams“ taip atsikerta: „Iš tikrųjų ar nebuvo priešingai? Stambiai didingas liemuo, iškili, taisyklingai apvali galva, plati, visuomet aukštyn atlošta kakta. Veido bruožai vyriškai erdvūs ir sveiko darnumo, o tiesi, pakelta galvos laikysena oriai įspūdinga. Ramiai vėsios, giliai mąslios akys, sklidinos mokslo žinių gaivos – spindi grynu statumu ir protinga išmintimi. Visa tai teikė impozantiško rimtumo, brandaus dvasingumo įspūdį.“

Profesorius kalbėdavo lyg ne auditorijai, o pats sau, žvilgsnį dažniausiai nukreipęs į lubas, o ne į klausytojus. Susidarydavo įspūdis, kad ne paskaitos klausai, o tik jo garsų mąstymą seki. Todėl viešoji studentų opinija P. Kuraičio paskaitas ir laikė nuobodžiomis (o tai, aišku, neskatino jomis susidomėti). Kaip atsiminimuose rašė kunigas, dainininkas ir vargonininkas Kęstutis Balčys, pašaliniams nesigirdavo pamėgto prof. P. Kuraičio paskaitomis, nes vis vien niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau, kita vertus, niekada ir nesiskųsdavo – nei jo nuobodumu, nei jo neiškalbumu: „Reikia iškalbos, norint klausytojus uždegti kokia nors idėja, išjudinti kokiam nors žygiui. O filosofijoje jokio tokio emocinio paveikimo visai nereikia, nes greičiau jis gali tik drumsti blaivų mąstymą, kuriuo ji remiasi. Gražbylystė tik trumpą laiką yra paveiki, o toliau ne tik darosi nuobodi, bet ir ima erzinti. Pavargus nuo kai kurių profesorių tuščios gražbylystės, Kuraičio paskaitos savąja minties įtampa greičiau būdavo atgaiva. Dėstydamas savo „sausus“ dalykus, buvo truputį sausokas ir monotoniškas, tačiau miglomis dangstytis nemėgdavo.“

P. Visvydas atsiminimuose pabrėžia, kad „nuobodžiai vibruojant profesoriaus lygiam balsui, auditorijoje niekas nesnaudė – studentai kažkaip įsijungdavo į tą ramų minčių srautą, pagauti Kuraičio tikslios logikos“. Pastebėjęs kurio nors savo klausytojo gilesnį susidomėjimą filosofija, profesorius kviesdavo pas save, kad tas iš jo bibliotekos pasirinktų knygų, o išvydęs apsilankiusiųjų veide nuostabą didele jo knygų karalyste nušvisdavo savo retu šypsniu.

Pagrindinė dorybė yra meilės dorybė

Kad iš negausaus Teologijos–filosofijos fakulteto išaugo palyginti nemažas mokslinis prieauglis, buvo ne atsitiktinumas, o planingo ruošimo vaisius. Kai kuriuose fakultetuose tiesiog baimintasi jaunų pajėgų išaugimo. Teologijos–filosofijos fakultete į gabiuosius studentus buvo iškart atkreipiamas dėmesys, o vėliau siekiama sudaryti sąlygas toliau mokytis užsienyje. „Kad ir kiek griežtai laikydamasis savosios tomizmo krypties, negniaužė savo studentų laisvos iniciatyvos, – atsiminimuose rašė buvęs P. Kuraičio mokinys filosofas dr. J. Girnius. – Kai užtikau vieną straipsnį apie M. Heideggerio filosofiją, iš karto susidomėjau jo „tamsumu“ ir kėlimu „tamsiųjų“ problemų, ir mįslingu jų sprendimu. Jaučiau šio filosofo sunkų įkandamumą jaunam studentui, bet vis vien ryžausi jį pasirinkti savo diplominiam darbui. Profesorius Kuraitis ne tik nesipriešino šiam slidžiam pasiryžimui, bet ir padėjo man jį ištesėti – užsisakė visus Heideggerio raštus, kad galėtų man juos paskolinti. Taip pat ir baigęs Lietuvoj studijas, be jokių diskusijų gavau Kuraičio pritarimą, kad, vienerius metus studijas pagilinęs Liuveno universitete, vykčiau pas Heideggerį į Freiburgo universitetą, o vėliau į Sorboną. Pagaliau ir tada, kai Filosofijos fakultete buvau pakviestas dėstyti jo vadovaujamoje katedroje, be jokio šešėlio naudojausi iniciatyvos laisve, ir epizodinį kursą apie egzistencializmą pasirinkdamas, ir organizuodamas eksperimentinį filosofų ir literatų bendrą seminarą.“

Suvalkietis jaunas kunigas Vytautas Bagdanavičius MIC jautėsi pagerbtas, kai prof. P. Kuraitis į savo redaguojamą žurnalą „Tiesos kelias“ priimdavo jo parengtus pamokslus. Ruošdamasis licenciato laipsniui kun. V. Bagdanavičius išklausė jo dėstomą kursą „Specialūs moralinės teologijos klausimai“. „Man tas kursas buvo nepaprastai įdomus, – rašė atsiminimuose. – Aš tiesiog jaudindavausi, jo klausydamas. Atsimenu, jog Kuraitis labai daug dėmesio skyrė, įrodinėdamas, kad Tomo Akviniečio dorovės moksle pagrindinė dorybė yra meilės dorybė. O populiarioje teologinėje galvoje vyravo pažiūra, kad Tomas Akvinietis yra legalizmo atstovas; to legalizmo, kuris vyravo daugelyje to meto moralinės teologijos vadovėlių. Profesorius mums parūpino ištraukų iš įvairių Tomo Akviniečio raštų, kuriuose buvo akcentuojamas meilės dorybės vaidmuo krikščioniškoje dorovėje, kuri negali būti atsieta nuo žmogaus gyvenimo uždavinių, bet kartu su jais sudaro vieningą visumą. Filosofiškai žiūrint, tai buvo pasisakymas prieš idealistinę, maniheizmu užkrėstą dorovę. (Manicheizmas – dualistinė religinė srovė, turėjusi Rytų religijų, gnosticizmo ir krikščionybės elementų, pasaulio raidą aiškino kaip gėrio ir blogio pradų, t. y. dvasios ir materijos, nuolatinę kovą. Materija laikyta ne pasyviu blogio principu, bet aktyvia ir galinga jėga.) Šitoks dorovės supratimo pavojus dar iki šiai dienai nėra visiškai praėjęs. O jo padariniai krikščionybės praeičiai yra katastrofiški. Tik atskyrus dorovingumą nuo konkretaus gyvenimo, krikščionijoje galėjo įsikurti toks nepaisymas artimo, kurio gelbėti atėjo marksizmas. Būtent tos prof. Kuraičio vesto kurso įkvepiančios mintys licenciato laipsniui gauti mane paskatino parengti darbą „Organiškas žmogaus tikslų sąryšis“.“

„Filosofijos etinių implikacijų ir apskritai dorinio pašaukimo iškėlimas yra išskirtinai būdingas Kuraičio filosofijos sampratai, – rašė dr. J. Girnius. – Jis itin reikšmingas ir mūsų laiku, kai vienur doriniai klausimai išvis ignoruojami („laisvės“ vardan!), o kitur tik aimanuojama dėl visko beprasmybės. Todėl ir šiandien aktualus Kuraičio žodis, taikytas filosofams, bet lygiai visiems galiojantis.“ Filosofijos klausimai, kaip neretai savo klausytojams pabrėždavo prof. Kuraitis, „tam tikslui keliami ir svarstomi, kad į žmogaus gyvenimą būtų įnešta daugiau proto šviesos, o ne tam, kad toji šviesa būtų visai užgesinta“.

J. Girnius atkreipia dėmesį, kad jis ypač aštriai kritikuoja arba, anot šio filosofo, aštriai skrodžia sau prieštaraujančias filosofines pozicijas: „Sielojamasi dėl atsakingumo sumažėjimo, o skleidžiama pažiūra, kad žmogus neturi laisvos valios. Norima žadinti sąžiningumą, o diegiama pasaulėžiūra, kurioj nėra pagrindo sąžinės autoritetui. Rūpinamasi žemesniųjų sluoksnių gerove, o dažnai nepripažįstama esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio – neturima pagrindo esminiam elgimosi skirtumui su žmonėmis ir su gyvuliais. Trokštama teisingesnių ir nuoširdesnių santykių tarp žmonių, o drauge kovojama prieš dvasios kultūrą ir jos pagrindus, ir tokiu būdu remiamas žmogaus sugyvulėjimas ir sužvėrėjimas.“ Tarnauti pažintai tiesai – buvo prof. P. Kuraičio mąstymo ir gyvenimo šūkis. Dorinis rūpestis gaivino visą jo filosofinį mąstymą. Ir tai jo filosofinį mąstymą nušviečia tauriu kilnumu.

Su nekuraitišku stiliumi ir liūto narsa

Kaune, atsistojęs prie 1925 m. sausio mėn. įkurto kunigų žurnalo „Tiesos kelias“ vairo, prof. prel. P. Kuraitis jį vedė iki 1940-ųjų. Kito taip informuoto ir taip imlaus naujoms idėjoms kunigo, kun. Stasio Ylos nuomone, to meto Lietuvoje nebuvo. Redaktorius savo žurnale leido pasireikšti kitiems, parinkdamas straipsnių temas ir juos užsakydamas kompetentingiems autoriams. Filosofijos ir pasaulėžiūros klausimais rašė Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, apologetikos – daugiausia vysk. Pranciškus Būčys, religijos istorijos – Pranas Dovydaitis, Šv. Rašto – kun. Aleksandras Grigaitis, kun. Vincentas Padolskis, Bažnyčios istorijos – kun. Antanas Alekna, Zenonas Ivinskis, kun. Juozapas Stakauskas, kun. Jonas Totoraitis, kun. Juozas Vaišnora, bažnytinės teisės – kun. Petras Malakauskas, prel. Kazimieras Steponas Šaulys, sielovados – vysk. Kazimieras Paltarokas, kun. Ignas Česaitis, kun. S. Yla, kiti. Pats, kaip būdinga jo filosofinei mokslinei prigimčiai, į pirmas gretas niekada nesiverždavo, tačiau, jausdamas visuomeniniam gyvenimui gresiantį pavojų ar ištikus krizei, viešai pasisakydavo, anot J. Ereto, su liūto narsumu, atvirai, drąsiai, neslėpdamas, kad rašo skaudama širdimi.

Lietuvoje gyvai diskutuojant žemės ūkio reformos klausimu, kunigų žurnalas „Ganytojas“ publikavo prof. prel. P. Kuraičio probleminį straipsnį „Iš privatinės nuosavybės turėjimo einančios dorinės prievolės“. Šiuo vienu pasisakymu, kaip pastebėjo filosofas J. Girnius, prof. P. Kuraitis „įsirikiavo į drąsiuosius“ (užtat vienoje vietoje sulaukė redakcijos prierašo: „ne visai tegalima sutikti su g. Autorium“). Kodėl taip atsitiko? Šį reikalą analizavusio J. Girniaus nuomone, publikacijos autoriui rūpėjo įspėti katalikus dėl klaidingos taktikos kovojant su komunizmu: begindami nuo komunistų privatinę nuosavybę, daugelis įsikarščiavę pamiršta, kad krikščionių ir liberalų požiūris nėra vienas ir tas pats: „Skelbdamas žmogaus teises, liberalizmas pripažino žmogui privatinės nuosavybės teisę, bet ją atpalaidavo nuo bet kokių socialinių ir dorinių prievolių. Priešingai, krikščioniškasis doros mokslas viską vertina visų pirma vertybių požiūriu. Todėl nepakanka tik su komunistais kovoti, reikia atsiriboti ir nuo liberalų.“

Tai turėdamas omenyje, prof. P. Kuraitis rašė: „Didžiausias privatinės nuosavybės priešas yra ne komunizmas, o turtininkų nelemtas savo lobio eikvojimas prabangai.“ Straipsnyje net tris kartus apgaili, kad ir moralinės teologijos vadovėliai nepasirūpina tinkamai išdėstyti iš privatinės nuosavybės einančių dorinių prievolių, jas pamini tik priešokiais. Tokia klaida P. Kuraitis laiko teiginį, kad pakanka tik dalį savo pertekliaus skirti artimo pagalbai. Artimo meilės pagrindas – Dievo meilė. Rūpinimasis kitų žmonių materialine gerove „nėra koks tik patarimas, kurio galima būtų be sunkios nuodėmės ir nepaisyti, bet griežtai būtina ir svarbi prievolė, kaip būtina ir svarbi yra Dievo meilė“.

Pasak prof. P. Kuraičio, „turtuoliai privalo atsiminti, kad materialinių gėrybių vertė yra tarp žemiausių vertybių. Pats žmogus yra brangiausias dalykas ir ūkiniame gyvenime. Nė vienas žmogus negali būti vergišku įrankiu turtų gaminime, kaip nė vienas negali būti posūniu „žmonių šeimynos“ turtų vartojime. Savo ekonominį iškilimą („aukštesnybę“) turtininkai privalo vertinti ne viešpatavimo, o tarnavimo požiūriu“.

Ypatingo dėmesio, siekiant „sužadinti tikro kritiškumo dvasią“, vertos dvi 1926 m. jo pareikštos pozicijos dėl anuomet katalikų visuomenę užklupusio rūpesčio: „Naujos aplinkybės – nauji rūpesčiai“ bei „Kuriamasis veikimas ar kova bei gynimasis?“ Abu šie straipsniai svarsto padėtį, kuri susidarė krikščionių demokratų partijai pralaimėjus rinkimus. Nors anuomet didžiai aktualus klausimas priklauso jau istorijai, tačiau, kaip rašo J. Girnius, šie straipsniai reikšmingi ir dėl „nekuraitiško“ stiliaus, ir todėl, kad „bene vieninteliai dokumentai, kurie atskleidė autoriaus „vidų“ ir kaip asmens, ir kaip akademinio ar visuomeninio veikėjo“.

„Apsileidimas, ištižimas, oportunizmas, sumaterializėjimas, įsivyravę katalikų tarpe, kur kas pavojingesni, negu laisvamanių prie valdžios priėjimas“, – rėžia prof. P. Kuraitis.

Dėl susidariusių aplinkybių, sako, nereikia „nei nusiminti, nei abejingai į jas žiūrėti“. Reikia žiūrėti „ne statiškai, bet dinamiškai“, t. y. iš ateities perspektyvos – rūpintis, kad „rinkimų pralaimėjimas pagaliau išeitų lietuvių katalikų naudai“. Galima to tikėtis, jei rinkimų rezultatai „išjudins daug ką iš apsnūdimo (…), išblaškys iliuzijas, privers realiai žiūrėti į gyvenimą“, nesileis save apgaudinėti „paviršutiniams blizgučiams (kongresų, eisenų formoje), draugijos imponuojančiam narių skaičiui“. Išnagrinėjęs rinkimų pralaimėjimo priežastis, teigia, kad jų rezultatai „gana aiškiai“ iškėlė katalikiškosios visuomenės silpnumus ir jos vadų trūkumus. Stokojama inteligentų vadovauti katalikiškoms organizacijoms: „maža, neapsakomai maža susipratusių lietuvių katalikų inteligentų!..“ P. Kuraitis susirūpinęs, kad ne visi organizacijų vadai yra tinkami. Netinka jais būti „šiokio ar tokio reakcionieriško tipo žmonės“. Vadams privalu suvokti „gerai suprastos pažangos ir laisvės reikalavimus“ ir mokėti „su priešais kultūrišku būdu apsieiti ir kovoti“.

Ypač kietą žodį P. Kuraitis taria tiems, kurių gyvenimas neatitinka jų kitiems skelbiamų idėjų: „Baisiausia visuomenės liga, aiški degeneracijos žymė – tai indiferentizmas principų srityje, nesirūpinimas tiesų teisėmis atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenime. Nesant bendrų principų, visuomenės gyvenimas remsis įnoriais… Prieš jėgą reikia kelti tiesą: tiesa žmones jungia, klaida skiria.“ Keldamas tiesos pirmumą prieš laisvę drauge pabrėžė asmens pirmumą socialinio įsipareigojimo atžvilgiu: „Visam visuomenės sutvarkymui be galo svarbu, kad įsigalėtų Evangelijos dėsnis: aukštesnis turi tarnauti žemesniam, padėti silpnesniam savo darbu, turtu ir gyvenimu.“

Sutartinai veikusi Jakšto gatvės brolija

„Giliau susirūpinti dvasios kultūros pagrindais, taigi, filosofine kultūra, turi mus skatinti ir baisi daugiaropu atžvilgiu krizė, kurioje dabar gyvena pasaulis. Kai dabar eina gilus vertybių perkainojimo procesas, reikia mūsų inteligentijos atstovų nepaprastai didelių dvasinės kultūros pastangų, kad išvengtume įsigalėjimo taip pragaištingos idėjinės anarchijos, kurią paprastai seka papročių ir doros smukimas, visais atžvilgiais tautos merdėjimas“, – 1933 m. LKMA III suvažiavime prof. P. Kuraičio skaitytą paskaitą „Tauta ir jos filosofija“, paskelbtą „Židinyje“, J. Girnius laiko testamentine, nes šiame darbe jis išreiškia savo pagrindinį rūpestį, kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui.

Kokį uždavinį profesorius kelia ir pačiai abstrakčiausiai jo mėgstamai ontologijos disciplinai? „Ontologui šiais laikais ypatingai tenka rūpintis išlaikyti dvasios laisvę bei nepriklausomumą ir tvirtą pasiryžimą mokslus vertinti pirmoj eilėj pagal tai, kiek jie prisideda prie dvasios kultūros ugdymo, kiek prisideda prie visatos geresnio supratimo, prie gyvenimo gilesnio įprasminimo, prie didesnės sielos energijos kilnumo sužadinimo“, – teigia jis.

„Nemėgo viešumos, vengė bet kurios viešos pagarbos, nesileido kalbinamas žurnalistų ir pagaunamas fotografų. Buvo uždaras ir neieškojo bendrysčių dėl bendrystės. Jo buto durys buvo atviros tik idėjininkams. Gyveno asketiškai“, – taip kun. S. Yla „Ateitininkų vadove“ pristato prel. prof. P. Kuraitį, be kurio ateitininkų pradžia būtų gal kiek užsitęsusi, o tolesnė veikla galėjo susiaurėti savo akiračiais. Autoriaus žodžiais, vienas paradoksas, kad pasauliečiai – Pranas Dovydaitis ateitininkus lenkė į apologetinį kelią, Leonas Bistras – asketinį, o kunigas Pranas Kuraitis – į visuomeninį: „Gabūs, gyvos dvasios, turį sveikos iniciatyvos ir tikros atsakomybės prieš Dievą, Jį tikintys ir mylintys žmonės neturi atsisakyti jokių administracinių postų, nes vis dėlto iš čia kreipiamos lėšos ir visuomeninis gyvenimas. Jiems atsisakius, mažiau gabūs ir mažiau dori užima tuos postus, ir todėl visiems blogai.“

Tautininkų valdymo metu, uždarius moksleivių ateitininkų sąjungą, kilo švelnesnių ar aštresnių pasipriešinimų tiek iš dvasininkijos, tiek iš katalikiškosios inteligentijos, studentijos ir pačių moksleivių pusės. Režimui pasipriešinusieji ir patekę į koncentracijos stovyklas ar į kalėjimus prof. P. Kuraičiui nebuvo „išsišokėliai“, bet laisvi, veiklūs ir laisvę suprantą žmonės. Jis juos rėmė ir vertino. Galbūt todėl kun. Vytautas Bagdanavičius kėlė klausimą: „Kažin, ar tik nereikia ieškoti Kuraičio filosofijoje, jo žmogaus ir laisvės sampratoje ir pagaliau Kuraičio įtakoje žurnalo „Naujoji Romuva“ ir dienraščio „XX amžius“ šaknų?“

Rengiant II Ateitininkų kongresą 1925 m., prof. P. Kuraitis vadovavo intelektualinei sekcijai. Taip pat pirmininkavo sudarytai komisijai, kuri padėjo pagrindą 1927 m. Palangos reorganizacinei konferencijai, įvykdžiusiai ateitininkijos sąjūdžio konsolidavimą Ateitininkų federacijos pavidalu. Prof. P. Kuraitis įkalbino ir prof. S. Šalkauskį, kad sutiktų būti šioje konferencijoje išrenkamas Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu. O vyriausiuoju dvasios vadu ši konferencija nutarė vyskupų prašyti, kad paskirtų patį prel. P. Kuraitį. Šiose pareigose jis išbuvo iki pat sovietinės okupacijos (1927–1940). Kun. S. Yla yra pažymėjęs, kad prel. prof. P. Kuraitis, didelį dėmesį skirdamas principiniam gilumui ir ateitininkų vadų parengimui, stebėjo pranašesnius ir gabesnius studentus, juos globojo ir pasistengdavo išsiųsti į užsienį platesnių akiračių gauti.

Siekdamas, kad jaunieji vadai tarpusavyje bendrautų, suneštų savo patirtis, anot S. Ylos, pamiklintų savo smegenis, ypač ties painiaisiais klausimais, rasdavo būdų juos suvesti dažniausia pas save. Jakšto gatvės brolija – taip prof. J. Eretas, universiteto Visuotinės literatūros katedros vedėjas, buvo praminęs nuolatinius prof. P. Kuraičio svečius. Šita brolija buvo nuostabi ta prasme, kad joje sutartinai veikė pasauliečiai ir kunigai, profesoriai ir studentai, idėjininkai ir organizatoriai. Kun. S. Ylos žodžiais, P. Kuraitis buvo iš tų vadų, kurių įnašas „kaip druskos – ištirpsta ir lieka nematomas“.

Paskutinis prof. P. Kuraičio žodis buvo paskelbtas „XX amžiuje“ sovietų invazijos trečią dieną – 1940 m. birželio 17-ąją antrašte „Statant gaires ateičiai“. Pabrėždamas ateitininkų veiklos 30-mečio minėjimo svarbą, šiame straipsnyje kėlė pasitikėjimą Aukščiausiojo Apvaizda ir žadino ryžtą „milžiniškų persilaužimų laikais“. Ir vėliau, gūdžiais karo ir pokario metais, devynerius metus profesoriaudamas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, prel. P. Kuraitis buvo didelė moralinė atrama.

Rektorius kun. S. Gruodis SJ pripažįsta, kad jis labai daug padėjo kunigų seminarijos vadovybei sukomplektuoti dėstytojų personalą, sudaryti studijų planą, kontroliuoti klierikų mokslinę pažangą: „Kad pirmaisiais pokario metais studijos buvo gana aukšto lygio, yra nemažas prof. P. Kuraičio nuopelnas.“ Ir tuo metu, kai seminarijoje studijavo ir vėliau profesoriavo dvasiniu autoritetu tapę kardinolas Vincentas Sladkevičius, kun. Česlovas Kavaliauskas, kun. Bronius Bulika, prof. P. Kuraitis dažnai minėdavo katalikišką veiklumą, visus ragindavo atsigręžti į veiklą, kūrybą, labai dažnai primindavo poetą Jurgį Baltrušaitį, dažnai cituodavo jo ketureilį: „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo Bažnyčia dar nepastatyta, tik išdalintas pilkas akmuo ir rankoms duota jėga.“

Nors jis nė vienu žodžiu neminėjo partizanų, savaime klausytojams stojosi prieš akis seserų ir motinų lankomi išniekinti laisvės kovotojų kūnai. Visa auditorija Antigonės citatą suprato kaip žodį kenčiančiai tautai: „Aš tavęs, Tėvyne, taip nemylėčiau, jeigu Dievo nemylėčiau labiau negu tavęs…“