Vladislovas Telksnys, aktyvus katalikiškų organizacijų narys, karštas savo šalies patriotas, negalėjo ramiai stebėti, kaip nacistiniai okupantai, išstūmę sovietinius, niokoja jo tėvynę Lietuvą, ir įsitraukė į rezistencinį sąjūdį sąmoningai, tarsi tai būtų neišvengiama jo pareiga.
1943 m. pavasarį už antinacinę veiklą V. Telksnys, patekęs į Štuthofo kaceto (vok. Konzentrationslager Stutthof) pragarą, patyrė žmogaus protui tiesiog nesuvokiamus žiaurumus, barbarišką elgesį su nuteistaisiais, bejausmį sadizmą. Šie sukrečiantys išgyvenimai nacių lageryje yra pavyzdys, kaip žmogus gali išlikti drąsus net ir sunkiausiais gyvenimo momentais, nepasiduoti blogiui, neprarasti vilties ir tikėjimo, įveikti negandas ir iš naujo atrasti savo gyvenimo kelią.
1941 m. birželio 22 d., pasibaigus pirmiesiems sovietų okupacijos ir aneksijos metams, dauguma Lietuvos gyventojų Vokietijos kariuomenę sutiko kaip gelbėtoją nuo sovietinio teroro, buvo viliamasi atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau nacistinės Vokietijos vadų planuose nepriklausomos Lietuvos valstybės nebuvo – nacių okupacinis režimas vykdė fizinio teroro, ekonominio išnaudojimo ir kultūros varžymo politiką. Lietuvos ekonomika ir žmonės buvo išnaudojami Vokietijos karo reikmėms.
Netrukus prasidėjo ir nežmoniško nacistinio sadizmo akcijos – masinis žydų tautybės gyventojų naikinimas. Prisimindamas tas dienas V. Telksnys rašė: „Kaunas pasikeitė neatpažįstamai. Gatvėmis slenka išbadėjusių, apiplyšusių žmonių kolonos. Ant nelaimingųjų nugarų geltona šešiakampė žvaigždė. <…> Eina jie apsupti esesininkų su automatais, šalia kurių, iškišę baltus dantis, bidzena vilkiniai šunys. <…> Slenka niūrios kolonos į darbą ir iš darbo. Tik jos kasdien retėja ir trumpėja.“
Lietuvių nepasitenkinimas okupacinės valdžios politika nuolat augo. Legali opozicija okupaciniam režimui buvo neįmanoma – grumtis, nepaklusti ir priešintis siūlomoms reformoms teko pogrindyje. Naciams patyrus pralaimėjimų Rytų fronte, Trečiojo reicho vadovybė, nepaisydama tarptautinės teisės normų, nusprendė karinio personalo rezervus papildyti SS divizijomis, suformuotomis iš okupuotų teritorijų. Reikėjo lietuvių tautą teisingai informuoti, kad karinę mobilizaciją savo tautos interesams ginti gali vykdyti tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė.
Maištingos sielos aukštaitis V. Telksnys nesitaikstė su tautos pavergimu, jos idealų niekinimu ir su bendraminčiais tęsė pogrindinį darbą, nukreiptą prieš naująjį okupantą. Nuo 1943 m. pradžios pogrindyje buvo spausdinamas ir platinamas laikraštis „Į laisvę“. Nelegali spauda skelbė apie nacių vykdomus nusikaltimus, tautiečiams buvo pranešama, kaip jie turi elgtis vykdydami okupantų reikalavimus, kaip reaguoti į leidžiamus potvarkius ir įsakymus, kaip neprisidėti prie akcijų, vykdomų prieš žydus. Laikraštyje „Į laisvę“ skelbiami straipsniai ir informacija padėjo žlugdyti lietuvių mobilizaciją į svetimos valstybės kariuomenę.
Vaizdas, kurį pamatė į lagerį atvykę lietuviai, buvo sukrečiantis. Jie pasijuto tarsi būtų įkritę į pragarą: aukšti ir platūs geležiniai vartai, apraizgyti spygliuota viela, virš jų užrašas – „Palikite bet kokią viltį, kurie čia įeinate“ (vėliau sužinojo, kad tai ištrauka iš Dantės „Dieviškosios komedijos“ dalies „Pragaras“), kiek toliau – pelenų krūva, kartuvės. Dar tolėliau, prie barakų, buvo matyti perkarusios, pageltusios, vos kojas pavelkančios numeruotos žmogystos, aprengtos dryžuotais plonyčiais drabužiais, kurie kėlė ir siaubą, ir gailią šypseną.
Į pro Štuthofo vartus esesininkų įstumtą žurnalistų ir spaudos darbuotojų grupę „iš kažin kur įpuolė aukštas, stiprus, šiek tiek pliktelėjęs, pusamžis margenis su lazda rankoje. Kapojo nežiūrėdamas, kur ir kam kliūva. <…> Nesavais balsais cypėm, rėkėm, dejavom. Nieko negelbėjo prašymas, maldavimas pasigailėti. Jis spardė, trypė parkritusius, tvatino lazda, švaistėsi kumščiu į kairę ir į dešinę <…>“. Tai buvo tik kančių pradžia. Esesininkai atėmė drabužius, turėtus daiktus, vardą ir pavardę pakeitė skaičiumi 22916 ir raide L su raudonu trikampiu, kuris reiškė politinio kalinio statusą. Rengiantis dryžuotą katorgininko uniformą vėl „<…> tratėjo, plumpsėjo lazdos per nugarą, skardėjo tie patys ir nauji keiksmai, lydimi spyrio į užpakalį, darbavosi kumščiai <…>“.
Kiekviena čia pragyventa diena kėlė siaubą, „<…> supratome, kad esame pasmerkti mirčiai ir viltis iš čia išsigelbėti pakibo ant svogūno lukšto, kad mus išgelbėti gali tik stebuklas <…>.“ Badas, mušimas, katorginis darbas, poilsio naktį trūkumas, parazitai, tvankus dvokiantis oras, dvasinės ir fizinės kančios tapo gyvenimo kasdienybe. Su baime buvo žvelgiama į dieną ir naktį rūkstantį krematoriumo kaminą, pro kurį kartu su dūmais veržėsi ir anksčiau atvežtų katorgininkų deginamų lavonų dvokas. Netrukus lagerio giltinė įsisuko į nelegalios spaudos darbuotojų, pamažu virstančių klipatomis, gretas. Pirmasis į krematoriumą pateko kapitonas Vladas Čekauskas. Liga, suvedanti į akistatą su mirtimi, neaplenkė ir V. Telksnio. Jis susirgo dizenterija. Nuo šios ligos nė vienas kalinys lageryje nepasveiko.
Vladislovo kūnas be drabužių jau gulėjo numestas tarp lavonų, vežamų į krematoriumą. „<…> Vargais negalais prasimerkiu. Ant manęs užmesti dar keli tokie plikiai, kaip aš, košėti, gleivėti, vieno sėdynė, kito burna. Vieni guli skersai, kiti įstrižai… Kur aš? Krematoriumo lavonų sandėly?.. Juk ten taip suguldyti lavonai… Toks saldus silpnumas… Tamsa. Mirtis nebuvo baisi, nes, sąmonei aptemus, apie ją neįstengiau galvoti <…>“.
Gydytojas, profesorius Antanas Starkus, patekęs į Štuthofą su 46 inteligentų iš Lietuvos grupe, eidamas pro suverstą negyvėlių krūvą, pamatė ant nuogos kalinio krūtinės lietuvišką ženklą – raidę L, ir, ranka užgriebęs nežymų judesį, ėmė Vladislovą traukti iš pasmerktųjų krūvos. „<…> pagaliau ištraukė aplipusį ta buza, velka, neša… Nukarusi galva kartais stukteli į grindis, vėl viskas išnyksta…“ A. Starkus Vladislovą nutempė į ligoninę ir paprašė gydytojo, visų kalinių vadinamo Gertneriu, pasirūpinti juo. Savo gelbėtojo tikrąjį vardą ir pavardę Vladislovas sužinojo vėliau – tai buvo gydytojas, Hameršteino (Hammerstein) nacių stovyklos kalinys Fiodoras Soprunovas.
Po V. Čekausko mirties likusi 15 asmenų grupė visomis išgalėmis stengėsi išsilaikyti. Saugojosi mirtino kietos lazdos kirčio, kentė patyčias, katorginio darbo kančias, suko galvas, iš kur gauti nors trupinėlį maisto nuolatiniam alkiui numarinti. Kasdien prieš akis stovėjo badas ir mirtis. Šiek tiek gelbėjo iš Lietuvos gaunami siuntinėliai. Po dešimties katorginio darbo lageryje mėnesių spaudos darbuotojų grupę iš Lietuvos buvo „<…> sunku atpažinti. Visai nepanašūs į atvežtuosius iš Kauno inteligentus – gal daugiau į perdžiūvusius skėrius.“ Po dešimties mėnesių kančių, jau apsipratęs su klipatos likimu, V. Telksnys išgirdo Štuthofe dar negirdėtą naujieną, kad spaudos darbuotojų grupė paleidžiama į laisvę.
1944 m. vasario 25 d. V. Telksnys su spaudos darbuotojų grupe, esesininkų lydimi, uždarė Dantės „Pragaro“ vartus lyg didžiulio karsto antvožą ir per Rytprūsių kalėjimus pajudėjo Lietuvos link. Pakeliui į Lietuvą, susirgęs džiova, Ragainės kalėjime mirė inžinierius Antanas Daniūnas.
Po sunkios ir varginančios kelionės Vladislovas su kitais likimo draugais pateko į Kauno kalėjimą, iš jo kovo 15 dieną buvo paleistas į laisvę. Tačiau laisve džiaugėsi neilgai. Po kelių savaičių V. Telksnys sužinojo, kad jo ieško gestapininkai, nes namas, kuriame gyveno, yra sekamas. Vėl kilo pavojus būti bet kada suimtam. Draugams patarus V. Telksnys svetima pavarde paliko Kauną.