Amžinybės pradžia
Svarbu, kad atrastume gyvenimo prasmės pulsą. Kalbant apie žmogaus lemties klausimus, neužtenka protinės analizės. Juk kalbama apie atnaujintą pasaulį, apie sudvasintą tikrovę Kristuje. Apie tai šį tą mums gali pasakyti širdies logika, kuri yra giliau susieta su amžinybės slėpiniu nei intelektas. Visi, neatsižvelgiant į mūsų tikėjimą, pažiūrų skirtingumą, jaučiame didžiosios Paslapties kvietimą daryti gera. Visi jaučiame džiaugsmą pasiaukojimo akivaizdoje. Vadinasi, yra ir slaptingi kontaktai su save dovanojančiu Dievu. Ir juose – amžinybės pradžia [1].
Rankose laikau naujai išleistą kun. Česlovo Kavaliausko tekstų rinkinį „Eschatologija žmogui ir pasauliui”. Minint 15-ąsias kunigo mirties metines, knyga pristatyta Šv. Kazimiero, katalikų laikomu Lietuvos globėju, bažnyčioje. Kun. Česlovas Kavaliauskas buvo neeilinė asmenybė, o jo nuveiktus darbus ir mus pasiekiantį gyvenimo palikimą, atrodo, dar tik atrandame, o atrasdami − mokomės vertinti. Tai ypač pasakytina apie ne krikščioniškąją mūsų visuomenės dalį, kuriai kun. Česlovo Kavaliausko ir jo dvasinių bendrakeleivių iš viso pasaulio liudijama ar kadaise liudyta žinia apie Kristų eschatologijos kontekste gali atverti neaprėpiamą gausą slėpinių, vedančių į kur kas gilesnį krikščioniškos kultūros supratimą, nei kad mums gali pasiūlyti šaltas, racionalus, analitinis protas, besąlygiškai atmetantis bet kokią transcendencijos galimybę. Eschatologija − puikus pagrindas įvairaus pobūdžio tarpkonfesiniam ir netgi tarpreliginiam dialogui. Kultūriniu požiūriu, tinkamos eschatologijos interpretacijos neabejotinai gali pasitarnauti modernybės renesansui, kurio kaip niekad į vieną didelį kaimą (medijų teoretiko Marshalo McLuhano terminas) susitraukusiame pasaulyje su meile, viltimi ir tikėjimu laukia įvairių tautų, rasių, konfesijų, įsitikinimų ir patirčių žmonės.
Visa tai teigiu būdamas visiškas diletantas tiek teologijos mokslo, tiek jo šakos − eschatologijos − srityje. Tam turiu keletą priežasčių. Visų pirma pasitikiu autoritetu. Tai nėra „aklas” pasitikėjimas (žinome liaudies posakį „aklas aklą veda”). Toks pasitikėjimas neateina iš karto. Jis išauga iš patirties. O patirtis dvasinėje ar tiesiog brandos kelyje neatpažįstama be kelių, klystkelių, ženklų, vedlių, vienatvės, draugysčių, aistros, abejingumo, tekstų, interpretacijų, savojo santykio su tekstais ir interpretacijomis permąstymo − ir vėl kelių, klystkelių, ženklų, vedlių… Pakeliui daug kas atsisijoja. Lieka tai, kas pakelia išbandymus. Savo asmeninį santykį su Česlovo Kavaliausko autoritetu paliksiu kiek nuošalėje, atskleisdamas, mano manymu, svarbiausius dalykus, kuriais šiame trumpučiame tekste norėčiau pasidalinti su skaitytojais (-omis).
2006–2007 metais tuometinis Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos pirmakursis Mozė Mitkevičius savo rašto darbą „Netiesinis” Kristus Česlovo Kavaliausko teologijoje”[2] pradeda Vaclovo Aliulio − ilgamečio Česlovo Kavaliausko bendražygio − žodžiais, parašytais 1997-aisiais, po kun. Česlovo Kavaliausko mirties: „Pažinojau ir pažįstu Lietuvoje daug gabių kunigų. Tarp jų yra ir talentingų, bet tik vieną laikau genialiu: Česlovą Kavaliauską“. Kunigas, kurio biografijoje gausu tamsių laikotarpių − lageriai, šachtos, politinių vėjų blaškomi jo ir bendražygių likimai − uoliai domėjosi šiuolaikinės fizikos aktualijomis, buvo poliglotas, vertėjas, kristologas, gnoseologas, poetas − asmenybė, siekianti visu savo gyvenimu, kiekvieną jo akimirką, nerti į žmogiškosios prasmės paieškas, neatsiejamas nuo dieviškosios tokios egzistencijos dovanos.
Pažymėtinas ryžtingas, tačiau kruopštus ir klusnus (čia galbūt geriau tiktų sakyti „įsiklausantis”) Česlovo Kavaliausko darbo pobūdis. Tiek nubrėždamas savo santykį su teologijos studijomis (dėl prasidėjusio karo, įstojęs į Kauno kunigų seminariją 1941-aisiais, neturėjo galimybės jos oficialiai pabaigti; vėliau konsultavosi su vyresnybe dėl formalių studijų tęstinumo būtinybės), tiek versdamas Šventąjį Raštą, tiek gilindamasis į kvantinės fizikos problematiką, padėjusią jam liudyti „Netiesinio Kristaus” portretą, Česlovas Kavaliauskas nuolat jautė pritarimo, bendrystės, intelektualinės ir dvasinės vienybės pojūtį, atliepiantį jo intuityvų kelią savo siekių išsipildymo link. Sekdamas nebuhalterinio, netiesinio Kristaus pavyzdžiu, jis negalėjo kartu nelikti bendruomeniškas, lojalus, taikus ir romus.
Netiesinis Kristus Česlovo Kavaliausko tekstuose yra kupinas paradoksų, nesusisaistęs dogmomis, atviras konkrečios situacijos tiesai ir klusnus dieviškai valiai (prisiminkime prieš atpirkimo kančią ištartus maldos žodžius „Teesie ne mano, bet Tavo valia”). Dieviškas, tačiau ir žmogiškas. Egzistencialistui Albert’ui Camus Kristaus fiasko yra jo ant kryžiaus ištarti žodžiai „Tėve, Tėve, kodėl mane apleidai?”. Tačiau, regis, čia matome Kristų iki galo žmogišką − kur kitur, jei ne ant kryžiaus, fundamentali abejonė, persmelkusi Albert’o Camus sielą, galėjo akimirkai perverti ir be galo kenčiančio Kristaus-Žmogaus mintis?
1998 m. išleistame Česlovo Kavaliausko raštų rinkinyje „Tarp fizikos ir teologijos” rasime ne tik šios dvilypės Kristaus prigimties interpretacijas pasiremiant kvantinėje fizikoje nagrinėjamais papildomumo ir neapibrėžtumo principais, bet ir, pavyzdžiui, airių kilmės rašytojo, dendžio, esteto Oscaro Wilde’o santykio su krikščionybe ir Kristumi istoriją. Tie, kas skaitė žymųjį Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą”, kur teigiamas gyvenimo ir meno susiliejimas į nedalomą vienį, ir jo biografinio pobūdžio išpažintį lotynišku pavadinimu „De Profundis”, ko gero, sutiks, kad šie tekstai vienas su kitu susipina. Oscaras Wilde’as prieš mirtį pasikrikštijo ir mirė atsivertęs į krikščionybę. Ne tik genialūs kunigai ir genialūs estetai (tokie, kaip, tarkim, čekų kilmės amerikietis populiarus menininkas Andy Warholas, niekad neslėpęs savo tikėjimo), bet ir nuoširdūs tikintieji (visų pirma, žinoma, vaikai), atrodo, gali būti iki galo atviri tokiems paradoksams.
Jiems pasiruošę ir eschatologai, kurių pastangas kalbėti apie išganymą bei amžinybę sustiprina įvairių kultūrų ir religijų mistinės patirtys, hermeneutinės (rašto aiškinimo) tradicijos, ir, vėlgi grįžtant prie teksto pradžios, tikėjimas, viltis ir meilė (svarbiausia iš Šv. Pauliaus „Himne meilei” išvardintų žmogiškosios egzistencijos sandų ir malonių). O drąsos eschatologijos paradigmai suteikia, be abejo, Šventasis Raštas. Teksto pabaigai, papildydamas Joną Paulių II, kadaise tarusį „Nebijokite! Jėzus jau atpirko pasaulį”, pasirinksiu kitą padrąsinančią citatą iš Naujojo Testamento, Laiško žydams: „Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą”. Kukliai palikdamas eschatologijos subtilybes skaitytojo(s) susitikimui su pačia kun. Česlovo Kavaliausko tekstų rinktine, palinkėsiu tapti, Umberto Eco žodžiais tariant, „idealiu (-ia) skaitytoju (-a)”. Mat, anot šio garsaus semiotiko ir rašytojo, kiekviena knyga tokį (-ią) skaitytoją turi. Kita vertus, idealus santykis su tekstu (kaip ir su kitu žmogumi, kitu žmogumi ar tiesiog, filosofiškai tariant, kitoniškumu apskritai) taip pat skleidžiasi laike ir įvairovėje.
[1] Česlovas Kavaliauskas. Eschatologija žmogui ir pasauliui. 90 psl.