Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Leonardas Andriekus OFM: „Mes nesame tos pasakų nimfos…“
Leonas Andriekus OFM. Nuotrauka iš straipsnio rengėjos archyvų

Leonardas Andriekus OFM: „Mes nesame tos pasakų nimfos…“

Autorius Parengė Justina Darulytė-Žukauskienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2014 09 23

 

Visiškai neužmirštas, bet ir be didelio šurmulio šiais metais minimas L. Andriekaus šimtmetis: D. Sobeckio išleista dar viena dvasininko poezijos knyga, keletas minėjimų su poetu susijusiose vietose, publikuoti pranciškonų prisiminimai apie brolį ir netgi L. Andriekaus vardu sukurta socialinio tinklapio facebooko paskyra.
Didžiausias dėmesys skiriamas poezijai, bet verta atkreipti dėmesį ir į kitą išlikusį L. Andriekaus palikimą – kalbas, straipsnių juodraščius, pamokslus. Vartant šiuos lapus, susidaro labai aiškus vaizdas, kas buvo svarbu šiam žmogui, ne tik kaip poetui ar dvasininkui, bet ir kaip lietuviui.

Regis, visa tai yra šimtmečius nesenstančios problemos, kadangi jų aktualijos nesunkiai susiejamos su šiomis dienomis: emigracija, lietuvybės (ne)puoselėjimas, jaunosios kartos abejingumas, kultūrinis bei vertybinis nuosmukis ir pan.

Pats buvęs toli nuo gimtinės L. Andriekus, ko gero, turėtų gerai suprasti emigranto dalią. Kasdien žiniasklaida vis garsiau kalba apie didėjantį emigrantų skaičių ir mažėjančią Lietuvą. Kalbėdamas tautiečiams JAV 1965 m., dvasininkas teigė, jog jų karta bėgo į nežinią: „iš to skandinamo laivelio – iš pavergtos buities, į nežinią, gelbėdamiesi nuo žuvimo“. Skatindamas jaunąją kartą aktyviau reikšti patriotizmą pabrėžė, kad tiek Lietuvoje, tiek JAV gimusi karta praranda ryšį su gimtine, kadangi stovi dviejų kultūrų kryžkelėje. „Ir vienus, ir antrus traukia šio krašto aplinka su savo didžiais pažadais ir patogios ateities prošvaistėmis“, – sakė pranciškonas. Tad kas gi bendro tarp šiandienio ir tuometinio emigranto? Turbūt trauka patogios ateities prošvaistėms ir bėgimas į nežinią. Skirtumas tas, jog bėgama ne nuo žūties, lyg ir žinant, kur ir ko. Tačiau neretai susidūrus su realybe vis dėlto pasinardinama į nežinią ir pamažu tampama svetimu ir ten, ir čia. Tapatybės išsaugojimo problema visais amžiais taip ir lieka nekintanti – žmogui išgyventi ir išsaugoti savąją tapatybę be ryšio su savo žeme, be gyvos gimtosios kalbos yra beprotiškai sunku.

Kitos kultūrinės problemos, L. Andriekaus analizuotos toje pačioje 1965 m. kalboje Bostone, buvo susijusios su dvasine egzistencija, religija, kultūriniu nuosmukiu.

Gan universaliai nuskamba dvasininko frazė, kad mūsų kultūrinės problemos turi dramatišką (žvelgiantiems giliau) ir komišką („tiems, kurie jau visai nebeįžvelgia prasmės tautinėse kultūrose ir platumose su drumzlinų dienų bei metų upėmis“).

Su apgailestavimu poetas prabyla apie sunkią kultūrinės spaudos ir knygų padėtį: „Jeigu nebegalima parduoti nė kelių šimtų egzempliorių literatūrinės knygos; jeigu nebegalima universitetinio išsilavinimo lietuviui įsiūlyti užsiprenumeruoti kultūros žurnalo; jeigu savaitinė ir dienraštinė spauda nebegali išsilaikyti iš prenumeratos – kaip iš viso galima bešnekėti apie kokią kultūrinę pažangą?“ Žvelgiant į šiandienį Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų skaičių ir kultūrinės spaudos tiražus, norėtųsi paklausti poeto, kokią kultūrinę pažangą mes padarėme. Negalime sakyti, jog stovime vietoje, kultūra žengia pirmyn, tačiau talkininkų skaičius išlieka panašus. Taip pat reikia neužmiršti, jog šiandienės spaudos tiražus mažina ir sparčiai besivystanti virtuali erdvė. Bet tiesa išlieka ta pati, neskaitantis, neraštingas, nesirūpinantis savo dvasiniu maistu žmogus negali puoselėti kultūros ir skatinti jos pažangos. O kiek šiandien universitetų koridoriais vaikštančių dūšelių iš tiesų suvokia kur ir ko atėjo? Gaila, tokios statistikos nėra. Bet ar ne dramatiškai komiška, kai studentas į klausimą, kodėl pasirinko šią specialybę, atsako: „Nes kitur neįstojau“ arba „Man reikia baigimo popieriaus“. Tuomet kalba apie kokią nors kultūrinę ar mokslinę spaudą apskritai tampa neįmanoma. Galime tik pasidžiaugti, jog tai tėra tik dalis visų studentų, pralinksminančių universitetų darbo kasdienybę.

Ne mažiau aktualūs išlieka ir L. Andriekaus aptarti mažėjančio dvasininkų skaičiaus ir religijos klausimai. Anuomet pranciškonas teigė, kad toks kunigų bei vienuolių skaičiaus mažėjimas byloja dvasinę ir religinę krizę bei vidinį išsikvėpimą, o ši krizė šiandien ne tik yra nesibaigusi, bet ir pažengusi. Keista, tačiau sovietmečiu, kai kelias į dvasininko gyvenimą buvo tikrai nelengvas, seminaristų buvo daugiau nei šiandien. Tačiau nors visoje Europoje dvasininkų skaičius mažėja, religija išlieka gyva. Banguodama, išgyvendama krizes ir pakilimus, ji vis vien vienija visus, norinčius būti drauge, ir padeda įveikti minėtąjį dvasinį-kultūrinį-vertybinį nuosmukį.

L. Andriekus sielojosi, kad labai trūksta geros religinės literatūros, kuri padėtų žmogui pažinti savo tikėjimą. Šiandieninė religinės literatūros pasiūla yra labai gausi ir kartais net klaidinanti, kadangi ne kiekvienas yra pajėgus atsirinkti tai, kas priklauso jo religijai, ar tikrai tai nėra akių dūmimas, siekiant pasipelnyti. Čia verta paminėti dar vieną šiandienos problemą – žmonių pasimetimą religijų pasiūloje, kai, pavyzdžiui, katalikas dieną pradeda skaitydamas Palmiros horoskopo patarimus ar po sekmadienio Mišių iškeliauja į šamanų apeigas miškuose bendrauti su dvasiomis. Tai rodo savosios religijos pažinimo stoką, o kartais ir absoliutų žmogaus nesiorientavimą jokioje religijoje. Kita vertus, tokie faktai liudija ir tai, jog žmogui gyvenime reikalinga ne tik materialinė atrama, kas ir skatina šiuos besiblaškančius, prieštaraujančius ieškojimus.

Žmonija kasdien žengia į priekį augindama, kurdama, atrasdama, klysdama ir vėl atsitiesdama. Tikrai nestovėdama vietoje nei kultūros, nei mokslo, nei kurioje kitoje srityje, tačiau metų metus velka paskui vis tas pačias nenykstančias problemas, bet drauge ir amžinas vertybes, kurių net ir norėdami nepajėgiame sunaikinti, nes kaip sakė pats L. Andriekus: „[m]es nesame tos pasakų nimfos, kurios išsimaudžiusios stebuklinguose vandenyse geba pasikeisti.“ Kad ir kur ir kodėl būtume, visais atvejais mes išliekame mes. O visos minėtos temos su savo vertybėmis ir problemomis nuolat išlieka tarsi gilus neišsemiamas vandenynas, per kurį braidžioja vis naujos kartos, ieškodamos savų atsakymų.

Parengta pagal Kryžių kalno vienuolyno OFM archyvo medžiagą: L. Andriekaus paskaita Bostono kultūros klube „Mūsų kultūrinės problemos“ 1965–02–27; straipsnio „Mūsų jaunimas“ žurnalui Aidai rankraštis (nedatuotas).