Lazdininkų koplyčioje šv. Mišiomis ir Perkumų giminės sambūriu buvo prisimintas bei pagerbtas salezietis, iš Lazdininkų kilęs Petras Perkumas.
Lazdininkų bendruomenės pirmininkė Vanda Šimkuvienė, viena iš šios šventės iniciatorių, sakė, jog šis, pirmą kartą įvykęs Perkumų giminės susitikimas, – tarsi generalinė repeticija prieš svarbią datą: po dvejų metų bus minimos P.Perkumo 100-osios gimimo metinės.
„Kadangi Petras Perkumas kilęs iš mūsų, Lazdininkų, apylinkių, būtų gražu mums visiems paminėti šio kilnaus žmogaus jubiliejinę sukaktį. Giminės susitikimas ir yra proga aptarti būsimo jubiliejaus detales. Jį, beje, rengiame atsižvelgę į tai, jog buvo išsiaiškinta kita Petro Perkumo gimimo data – ne 1917-ieji, kaip iki šiol manyta, bet 1916 m.“, – pasidžiaugusi pavykusia švente kalbėjo V.Šimkuvienė.
Šventėje dalyvavęs saleziečių bendradarbis Alfonsas Vitkauskas, priminęs kilnaus ir tyro jaunuolio biografiją, atkreipęs dėmesį į būtinybę išsaugoti šio saleziečio atminimą, paminklo Petrui Perkumui Darbėnuose iniciatorius, įsitikinęs, jog P.Perkumo tėviškė – Lazdininkai – ateityje galėtų tapti maldininkų traukos vieta.
„Petro Perkumo gimtinėje būtų galima įrengti Šviesos kelio stotis, kurių tikslas – per evangelinę mintį mokyti gyventi kasdienybėje. Tai būtų naujas dalykas Lietuvoje, o pasėta Petro Perkumo kilnaus gyvenimo sėkla turi bręsti tarp mūsų jaunimo“, – įsitikinęs A.Vitkauskas, kurio pastangomis saleziečiai 1997-aisiais Darbėnų centro aikštėje pastatė paminklą P.Perkumui.
Tuo, kad P.Perkumo vardas suvienijo ir į būrį suvadino Perkumus – čia, vietoje, gyvenančius ir plačiau po Lietuvą, pasaulį pasklidusius, pasidžiaugė ir Edita Gliožerienė, Darbėnų gimnazijos direktorės pavaduotoja, buvusi Perkumaitė: „Mano senelis – Petro Perkumo pusbrolis. Mums labai svarbus šis susitikimas – reikia surasti ir perprasti savąsias šaknis. Iki švęsime Petro Perkumo 100-ąsias gimimo metines, per tuos dvejus metus Perkumų giminė turėtume atlikti tam tikrus namų darbus – surinkti reikalingas žinias genealoginiam medžiui sudaryti“.
Pedagogė pasvarstė, jog ką nors naudingo garsindama P.Perkumo vardą galėtų nuveikti ir Darbėnų gimnazija, surinktą medžiagą pritaikant ir ugdymo procese.
P.Perkumo pagerbimo šventėje netrūko padėkos žodžių: už saleziečio vardo garsinimą ir pastangas jį įamžinti A.Vitkauskas padėkojo Lazdininkų kaimo gyventojui Adomui Stonceliui, bendruomenės pirmininkei V.Šimkuvienei, pedagogei E.Gliožerienei, seniūnui Edvardui Stalmokui, kuris kuo geriausius linkėjimus išsakė visai Lazdininkų bendruomenei.
„Ši bendruomenė – pavyzdys, kaip galima susitelkti ir atlikti daug gerų darbų“, – mintyje turėdamas Lazdininkų koplyčios statybą kalbėjo E.Stalmokas.
Po šv. Mišių Lazdininkų koplyčioje šventės dalyviai padėjo gėlių prie P.Perkumo paminklo Darbėnuose, sambūris tęsėsi Laukžemėje, kur svetingai Perkumų giminę sutiko Laukžemės šv. Andriejaus parapijos klebonas Vidmantas Gricius.
Petras Perkumas gimė 1916 m. balandžio 28 d. Jo senelių – Jono Perkumo ir jo žmonos Onos Kairytės-Perkumienės – sodyba jau nuo XIX a. vid. stovėjo ties Lazdininkų ir Kadagynų kaimų riba.
Vyriausias Petro brolis Antanas, 1927 m. baigęs Palangos gimnaziją, išvyko į Italiją pas saleziečius, 1941 m. buvo įšventintas į kunigus, o 1952 m. po ilgų misijų metų išvyko į Karakasą, Venesuelą. Lietuvą jis aplankė 1972-aisiais.
P.Perkumą išgarsino kitų tautų saleziečiai ir prilygino jį šventajam Domininkui Savijui.
Jaunuolio, išgyvenusio tik 20 metų ir mirusio toli nuo tėvynės, Italijoje, tauri širdis, dosni dvasia, plieninė valia – pavyzdys kiekvienam jaunuoliui.
1979 m. Romos saleziečiai išleido knygą „Petras Perkumas“ su paantrašte „Lietuvių Domukas Savio“. Tai – dar 1938 m. kunigo Igino Muraro parengta P.Perkumo biografija.