Tėvas Stanislovas – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, (Tėvas Stanislovas OFM Cap., 1918 m. Radviliškyje – 2005 m. Kaune) – vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyviai priešinęsis sovietinei okupacijai, globojęs socialiniame užribyje esančius, nuo priklausomybės ligų kenčiančius žmones, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, už savo įvairiapusę veiklą Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Santarvės premija, išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi, jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. Tai – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių.
Mykolas Algirdas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje geležinkelių tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje, jaunuolis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią. 1936 m. vasarą, po abitūros egzaminų, jis išvažiavo į Plungės mažųjų brolių kapucinų, pasižymėjusių griežtais neturto įžadais, vienuolyną.
Po ketverių išsamių studijų ir gilios dvasinio gyvenimo praktikos metų vienuolyne jaunasis Dobrovolskis įšventinamas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Jis pasižymėjo ypatingu darbštumu, gabumais, todėl po įšventinimo, vienuolyno vyresniųjų rekomenduotas, rengėsi tolesnėms teologijos ir filosofijos studijoms Prancūzijoje. Išaušo lemtingasis 1940 metų birželis, prasidėjo pirmoji tarybinė okupacija. Studijų užsienyje teko atsisakyti. Vienuolynas jį pasiuntė mokytis į Kauno kunigų seminariją. Kunigų seminarijoje klierikas Dobrovolskis gelbėjo žydus. Tuo pradėjo domėtis gestapas ir kaip sakė po keliasdešimt metų pats Tėvas Stanislovas „tai buvo vienas žingsnis iki Osvencimo“.
1944 metų kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Buvo paskirtas į Petrašiūnų kapucinų vienuolyną ir šalia esančią parapiją. Labai greitai jis išgarsėjo kaip pamokslininkas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per puspenktų kunigystės metų Tėvas Stanislovas apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų savo ganytojišku žodžiu padėdamas tikintiesiems įveikti okupantų sėjamą baimę, neviltį, grėsmę. Jau Nepriklausomybės metais viename interviu jis sakė: „Aš kalbėjau taip, lyg mano brolis gulėtų nušautas miestelio aikštėje, lyg tėvas, nuvežęs paskutinius grūdus valdžiai pyliavai ir palikęs vaikus be duonos.“
1948 m. rugpjūčio 11 d. Tėvą Stanislovą suėmė. Jį apkaltino nuolatine ir ilgalaike antisovietine propaganda ir nuteisė pagal tuo metu pagarsėjusį RTFSR Baudžiamojo kodekso (Lietuvoje jis galiojo iki 1961 m.) str. 58 – 10 II dalį 10 metų pataisos darbų. Pagrindiniai įkalčiai buvo pamokslai. Kalėjo Intoje, Vorkutoje, dirbo anglies šachtose, statybose. Likimo brolių – lagerio kalinių atsiminimu Tėvas Stanislovas ir lageryje išsiskyrė išskirtine dvasios stiprybe, altruizmu. Lageryje tėvas Stanislovas kalėjo 8 metus. 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą paleidžiant kalinį, ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja.“ Iš lagerio į Lietuvą parvežė filosofo Levo Karsavino (1882–1952) lageryje rašytų darbų rankraščius. Grįžęs į Lietuvą, gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone. 1957 m. kovo mėn. vėl suimamas, bausmė pagal tą patį straipsnį „antitarybinė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“, rugpjūčio mėn. paleistas. Apie lageryje praleistus metus sakė: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. Tuo metu turėjau kalinio numerį ir kirtiklį rankoje.[…] Mano senatvės pensija – 139 litai. Nedrįskite man skirti kalinio pensijos. Man būti Sibiro kaliniu – garbė.“
Po antrojo kalinimo Tėvas Stanislovas laikomas „ypač pavojingu“ valdžiai asmeniu, jam uždrausta netgi vilkėti vienuolio abitą. Buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementariausių buities sąlygų. Juodeikiai, Žemaitkiemis, Milašaičiai, Butkiškė… Į Žemaitkiemį perkeltas be teisės kunigauti, sakyti pamokslus. Apie tą 1,5 metų laikotarpį Tėvas Stanislovas sakė, kad „tai baisiau negu lageris“. Gelbėjo R. M. Rilkės (1875–1926) poezijos vertimai, sunkus fizinis darbas, nes jis savo iniciatyva tvarkė miestelio aplinką. 1961 m. vasarą kunigystės teisės buvo grąžintos ir jis paskirtas į Milašaičius. Gyvenimo sąlygos tapo normalesnės. Be pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas galėjo atsidėti teologinėms filosofinėms studijoms, nes parsisiųsdindavo iš Leningrado Saltykovo–Ščedrino bibliotekos garsių užsienio autorių mikrofilmuotas knygas, jas vertė į lietuvių kalbą. Visose parapijose, netgi Žemaitkiemyje, rašė pamokslus, kaip sakė, „pats sau“.
1966 m. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į atkampų Paberžės bažnytkaimį Kėdainių r. Tėvo Stanislovo apibūdinimu: „…autobusų stotelė už keturių kilometrų, telefonas už keturių kilometrų. Biednystė, biednystė ir vienatvė. […] Stebuklinga vieta: nei partorgo, nei komsorgo.“
Paberžėje Tėvas Stanislovas kunigavo 24 metus. Jis restauravo bažnyčią, sutvarkė šventorių, Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines. Jo dėka labai greitai Paberžė tapo dvasinės traukos, šviesos, rezistencijos centru. Iš visos Lietuvos pas Tėvą Stanislovą krikštyti, tuoktis, priimti pirmuosius sakramentus, laidoti artimuosius, pasiguosti, pabūti jo artumoje traukė žmonės. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė. Vienodai dėmesingas jis buvo ir vargų prispaustam kaimo žmogui, ir intelektualui.
Tėvas Stanislovas laikė ir platino draudžiamą literatūrą. Iš Paberžės po visą Lietuvą plito „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, jo verstų užsienio autorių knygos, išleistos savilaidos būdu, tarpukario Lietuvos leidiniai. Pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, bet ir disidentai iš TSRS. Paberžėje kelis kartus viešėjo garsus Ortodoksų Bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis (1935–1990). Jis – vienas iš pirmųjų Lietuvoje gavo ir platino garsaus rusų rašytojo, disidento Aleksandro Solženicyno (1918– 2008) kūrinius, kitus pogrindinius savilaidos leidinius iš Rusijos.
1978 m kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl naujos LTSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, o 1983 m. pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko (1925–2014) ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą.
Tėvas Stanislovas daug nusipelnė išsaugodamas nuo sunaikinimo kultūros vertybes. Jis rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio ir liaudies meno muziejų. Jo rūpesčiu buvo įamžintas 1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus (1828–1863) atminimas.
Paberžė tapo ir visuomenės atstumtųjų – narkomanų, alkoholikų, nusivylusiųjų gyvenimu gelbėjimosi vieta. Ne vienas žmogus, pabuvęs Paberžėje, globojamas Tėvo Stanislovo, atsitiesdavo ir grįždavo į gyvenimą. Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, ne kartą KGB tardytas, darytos kratos, kurių metu konfiskuoti užrašai, pamokslų konspektai, užsienio autorių vertimai. Viską pakėlė stoiškai. Viename iš pamokslų jis rašė: „Mano sunkiosios valandos – tai mano turtas ir relikvijos. Kai susitinku kančią, aš sustoju ir tylumoje pradedu bręsti.“
Kardinolas Vincentas Sladkevičius 1990 m. perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyną. Tuo metu Tėvui Stanislovui ėjo 72 metai, lageris, persekiojimai po lagerio paliko savo pėdsaką, fizinės jėgos buvo apmenkusios, bet dvasios tvirtybė neišsemiama. Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno pastatų būklė buvo avarinė. Jis negavo jokių oficialių Lietuvos valstybinių ar bažnytinių institucijų finansinės paramos. Remiamas brolio kapucino Konstantino iš Vokietijos lėšomis, savanorių ir samdomų pagalbininkų jėgomis Tėvas Stanislovas per keletą metų sutvarkė bažnyčią ir prikėlė vienuolyną naujam gyvenimui.
Be vienuolyno atkūrimo darbų Tėvui Stanislovui teko didelis pastoracinio darbo krūvis. Iškeltas į Dotnuvą, jis aptarnaudavo ne tik Dotnuvos, bet ir Paberžės parapijų tikinčiuosius. Be to, pas Tėvą Stanislovą važiuodavo tikintieji iš visos Lietuvos. Jis sakė: „…aš nežinau, kas yra nieko neveikti. […] Švelnusis jungas yra atlikto darbo džiaugsmas.“
Nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. 1992–1994 m. jo pamokslai buvo spausdinami dienraštyje „Tiesa“ (vėliau –„Diena“). 1994 m. jie išleisti atskira knyga „Tėvo Stanislovo pamokslai“, o 1997 m. išėjo papildytas leidimas „Apie meilę ir tarnystę“. Pamokslai buvo spausdinami tuo metu, kai žmonių supriešinimas Lietuvoje buvo labai didelis. Evangelinės dvasios Tėvo Stanislovo pamokslų žodis taikė ir vienijo Lietuvos žmones, sėjo meilę ir ramybę. Todėl savo ganytojišku žodžiu ir laikysena gynė „grytelnikus“ – kaimo žmones, kolūkių griovimo ir kolūkiečių rankomis sukurto turto parceliavimo įkarštyje praradusius pragyvenimo šaltinį.
Kai Tėvas Stanislovas sunkiai susirgo, 2002 m. iš Dotnuvos grįžo į Paberžę ir bažnytinės vyriausybės buvo paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi. Gyventi klebonijoje jis atsisakė ir įsigijo apleistą, beveik griūvantį namelį (špitolę) ir ėmėsi jį remontuoti. Matydami, kad namelio suremontuoti neįmanoma, į pagalbą Tėvui Stanislovui aukomis atėjo Lietuvos žmonės. Už suaukotas lėšas buvo nupirkta žemė, ant kurios stovėjo namelis, padarytas projektas, ir, gavus leidimus, pradėtos statybas. Naujas namas (špitolė) buvo baigtas 2002 m. balandžio mėn., jame Tėvas Stanislovas gyveno iki mirties. Špitolę ir žemės sklypą aukotojai dovanojo Tėvui Stanislovui. Kadangi Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordino regula draudžia turėti nuosavybę, juridiškai žemės sklypas ir pastatas Tėvo Stanislovo vardu liko neįteisinti.
Nors ir sunkiai sirgdamas, silpstančiomis jėgomis Paberžėje Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo apimties nemažino. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių tęsė savo ganytojišką veiklą, tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“. Dvasios stoicizmu įveikdavo fizinę negalią. Paberžėje, kaip ir ankstesniais metais, apsistodavo alkoholikai, narkomanai, siekę atsikratyti savo ydų ir grįžti į normalų gyvenimą, psichinę negalią turintys vaikai, virtinėmis traukdavo ekskursijos.
Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė knygoje „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“ taip apibūdino jo gyvenimo kelią: „Iš ligoninės jis skubėjo į savo tarnystę, nė minutei nepalikdamas šio posto, nė karto gyvenime neturėjęs atostogų, nesiilsėjęs. Didysis bėdų ir rūpesčių bankininkas. „Grytelninkų partijos“ steigėjas. Visoms valdžioms kliūvantis. […] Tėvelis, savižudžių užtarėjas ir jų laidotojas. Alkoholikų ir narkomanų vilties teikėjas: „Įsikibk Dievui į ranką ir nepaleisk.“ […] Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku priešinęsis teisuoliams, skaldantiems tautą. Politkalinys, karo metais gelbėjęs žydus, du kartus išvežtas į Sibirą, raštu atsisakęs visų lengvatų ir piniginių kompensacijų, kasdienai pasilikdamas „vieną rūbą ir vieną pavalgymą“. Sudeginęs krosnyje diplomus, ministrų, prezidentų sveikinimus, apdovanojimus. Išplėšęs iš viską naikinančios laiko kloakos gausybę bažnytinės atributikos, žmogaus sukurtų grožybių, savo rankomis ir išmone puošęs ne tik Paberžę, pagaminęs ir išdovanojęs 30 000 saulučių… Šluostęs gyvenimo dulkes nuo Evangelijos bažnyčioje ir kaimo troboje…“
2005 m. birželio 5 d. Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo paskutines savo gyvenime šv. Mišias.
Dalyvavusi jose, Birutė Tiknevičiūtė rašo: „Vos paeinantis, iš abiejų pusių prilaikomas, įsispyręs į sandalus, su vienuolio abitu įvedamas Tėvas Stanislovas. Sėda į klausyklą klausyti išpažinčių. […] Šventinant vyną ir sakramentus Tėvui Stanislovui pasidaro bloga – paremia ranka galvą, atsigeria gurkšnį paduoto vandens. […] Atsisukęs veidu į žmones Tėvas Stanislovas kalba: […] Dieve, globok mūsų Tėvynę. Siųsk, Viešpatie, savo pagalbą…[…] Ką gi jums šiandien pasakyti apie ligą.[…] Būk sergančiu žmogum, o ne sergančiu kaulu. Liga – tai didelis išbandymas ne tik kūnui. Atsibuskite su malda lūpose. Gyvenime taip kartais pasineriam į kūno aistras, kad tampame vien kūnu, o siela sunyksta. Leiskit sielai iš kūno aistrų vergovės išsivaduoti. […] Žegnokitės. Su Dievu keliaukit. Choristai, ką ten turit gero? Pagiedokit. Išeinu. Jau užtenka. 87 metai. Eikit, o aš sėdėsiu… Tėvas Stanislovas sėdi su rudu, apiplyšusiu ir sulopytu abitu. Iš veido ir pozos matyti – kenčia. Skirstosi žmonės.[…] Nesislėpdamos verkia moterys. Ateina žmonės, priklaupia ir prašo palaiminti.
Galiausiai Tėvas Stanislovas prašo pasodinti jį veidu į altorių IR PALIKTI BAŽNYČIOJE VIENĄ.“
Tėvas Stanislovas – Mykolas Algirdas Dobrovolskis mirė 2005 m. birželio 23 d. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.
Testamente, parašytame, 2005 m. birželio 15 d., likus 8 d. iki savo mirties, Tėvas Stanislovas aukotojų lėšomis nupirktą 0,88 ha sklypą ir pastatytą špitolę paliko Labdaros fondui „TĖVO STANISLOVO NAMAI“. Labdaros fondo paskirtis – padėti atsitiesti socialiniame užribyje esantiems, kenčiantiems nuo priklausomybės ligų žmonėms.
