Minime antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, Helsinkio grupės nario kun. Broniaus Laurinavičiaus gimimo 110-ų metų sukaktį.

Mokėsi pradžios mokykloje Gervėčiuose, vėliau gimnazijoje Vilniuje, ją baigė 1937 m. Vilniaus kraštui esant Lenkijos sudėtyje, Lodzės mieste atliko karinę tarnybą. 1938 m. pradėjo studijuoti Vilniaus Stepono Batoro universiteto teologijos fakultete ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Ją baigęs 1944 m. buvo įšventintas į kunigus.

Po karo dirbo keliose Švenčionių krašte esančiose parapijose. 1944 m. buvo vikaru Švenčionyse, 1945–1948 m. kunigavo Ceikiniuose. Ten dirbdamas sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 m. buvo perkeltas į Kalesninkus (dab. Šalčininkų r.), kur dirbo iki 1956 m. Visur pasižymėjo kaip darbštus ir energingas kunigas, griežtas abstinentas.

1956–1968 m. būdamas klebonu Švenčionėliuose, sugebėjo išreikalauti sovietų valdžios leidimą ir pabaigti statyti mūrinę bažnyčią. Toks atvejis buvo vienas iš nedaugelio sovietų okupacijos metais. Kunigo aktyvumas ir populiarumas tarp tikinčiųjų nepatiko vietos valdžiai, ji visaip stengėsi išguiti jį iš Švenčionėlių parapijos.

1962 m. Švenčionių r. liaudies teismo nutarimu buvo konfiskuotas naujai pastatytos Švenčionėlių klebonijos pastatas, kurį B. Laurinavičius pasistatė iš statybinių medžiagų, likusių nuo bažnyčios statybos, ir už asmenines santaupas. Tai buvo pirmas rimtas jo susidūrimas su sovietų valdžios neteisėta veikla, o tai paskatino nenuilstamai ieškoti teisybės ir apginti savo bei tikinčiųjų teises.

B. Laurinavičius aktyviai rašė protesto pareiškimus ir skundus įvairioms sovietinėms institucijoms. Jis buvo itin aktyvus vaikų katechizacijoje. Remdavo politinių kalinių šeimas, rūpinosi Gudijos lietuvių reikalais.

1968 m. Religijos reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvoje reikalavimu, grasinant atimti kunigo registracijos pažymėjimą, kun. B. Laurinavičius buvo perkeltas į Adutiškio parapiją, esančią prie pat sienos su Baltarusija. Čia jam teko aptarnauti ir be kunigų likusius Baltarusijos katalikus.

Greta sėkmingo pastoracinio darbo kun. B. Laurinavičius nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios įsijungė į tikinčiųjų teisių gynimo sąjūdį ir greit tapo viena iš ryškiausių jo figūrų. Jis buvo vienas iš iniciatorių Vilniaus arkivyskupijos kunigų 1971 m. gruodžio 24 d. parašyto pareiškimo SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui dėl Bažnyčios veiklos varžymo. Tačiau jis ne tik pasirašinėjo ir organizavo bendras peticijas, bet ir pats parašė keletą viešų pareiškimų sovietų valdžios institucijoms.

1974 m. KGB pradėjo nuoseklų kun. B. Laurinavičiaus veiklos tyrimą, užvedė jam operatyvinio tyrimo bylą. Šios bylos dokumentuose kunigas buvo vadinamas objektu „Intrigantas“.

1976 m. lapkritį įsikūrusi Lietuvos Helsinkio grupė rinko ir fiksavo informaciją apie žmogaus ir tautų teisių bei laisvių pažeidimus ir perduodavo ją į užsienį. 1979 m., mirus kaimyninės Ceikinių parapijos klebonui, aktyviam žmogaus teisių gynėjui Karoliui Garuckui, jo vietą Lietuvos Helsinkio grupėje užėmė kun. B. Laurinavičius. Jis labai aktyviai dalyvavo grupės veikloje, prisidėjo prie įvairių protestų organizavimo, rašė raštus, kritikavo tuometinę sovietų valdžią ir siekė daugiau laisvės tikintiesiems. Iš protesto raštų ypač žymus 1977 m. lapkričio 11 d. septyniasdešimt trijų mašinraščio lapų apimties kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas Sovietų Sąjungos vadovui L. Brežnevui.

Kun. B. Laurinavičius aktyviai kovojo už žmogaus ir tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjais. Dalis kun. B. Laurinavičiaus rengtų ir pasirašytų dokumentų paskelbta leidinyje „Lietuvos Helsinkio grupė“.

Prieš kun. B. Laurinavičių KGB ėmėsi dar aktyvesnių priemonių. 1980 m. vasario 6 d. pas jį buvo atlikta krata, kurios metu paimtos dvi rašomosios mašinėlės, vienas pogrindžio leidinio „Tiesos kelio“ numeris, daug įvairių dokumentų ir laiškų. Lietuvos spaudoje buvo pradėti skelbti kun. B. Laurinavičių šmeižiantys straipsniai. Vienas iš jų respublikos partiniame oficioze „Tiesoje“ buvo išspausdintas 1981 m. lapkričio 21 d. Jame teigta, kad mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, kun. B. Laurinavičius žaloja vaikų pasaulėžiūrą, nes tuomet buvo oficialiai galima tik viena teisinga pasaulėžiūra – komunistinė. KGB aktyviai stebėjo kun. B. Laurinavičių, rinko medžiagą jo kompromitavimui.

“Jeigu rasit pasikorusį, žinokite – ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit – ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit – ne aš pats.”

Kunigas numatė, kad su juo gali būti susidorota. Per pamokslą parapijiečiams kalbėjo: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite – ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit – ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit – ne aš pats.“ Šie žodžiai buvo pranašingi. 1981 m. lapkričio 24 d. 20 val., tamsiu paros metu, kun. B. Laurinavičius neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje Vilniuje. Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) ir Žalgirio gatvių sankryžoje savivartis sunkvežimis MAZ-503 esą mirtinai sužalojo kunigą. Žmonės įtarė, kad tai KGB darbas – buvo kalbama, kad yra mačiusiųjų, kaip kunigas buvo tiesiog išstumtas į gatvę, po mašinos ratais.