XI teksto dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

Šiandien sukanka 100 metų, kai 1920 m. rugpjūčio 20 d. Guronyse gimė Vincentas Sladkevičius, kardinolas, vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, laikytas Lietuvos atgimimo dvasios tėvu.

„Angelas sargas ateina žmogaus pavidalu“

Skambantys toliai ir žydinčios platumos atsiveria nuo Guronių kaimo kalnelio, kuris laikomas legendinio Lietuvos kunigaikščio Kerniaus dukters Pajautos kapu. Vingiuojanti sidabrinė upelio juosta veda į tviskantį Žaslių ežerą, kurio rytiniame krante yra Meilės kalnu vadinama kalva. „Tas kraštas Žaslių apylinkėse nuostabiai gražus, net trys ežerai miestelyje. Taigi dvasioje buvau labai poetiškas“, – apie savo tėviškę pasakodamas yra pažymėjęs Jo Eminencija V. Sladkevičius.

Iš Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios išlikusių krikštų, santuokos, mirčių ir parapijos gyventojų sąrašų knygų matyti, jog Sladkevičių giminė Guronių kaime gyveno jau 1820-aisiais. Mykolas Sladkevičius, būdamas 33 metų amžiaus, 1910 m. vasario 22 d. Žaslių bažnyčioje susituokė su dvidešimtmete Uršule Kavaliauskaite.

Tris mažas atžalėles nuo savo širdies su skausmu atplėšusi Uršulė Sladkevičienė savo meilės spinduliuose šildė išblyškusį, čiuplutį Vincentą, gimusį 1920 m. rugpjūčio 20 d. Vaiką Žaslių bažnyčioje krikštijo kun. Antanas Meigys (1894–1933). Krikštatėviai buvo Jonas Paulavičius ir Bronislava Sladkevičiūtė, abu iš Guronių kaimo. Berniukas ilgai, vos ne iki ketverių metų amžiaus, negalėdamas vaikščioti, mėlynų akių žvilgsniu sekdavo kiekvieną mamos judesį ir laukdavo tų akimirkų, kai ji seklyčioje ties spalvotu Jėzaus Širdies paveikslu atsiklaupdavo melstis… „Mažiausias būdamas likau ypatingoje mamytės globoje, – pasakojo Jo Eminencija. – Ji turėjo gražų balsą ir ravėdama daržus giedodavo giesmes. Būdavo, aš stoviu ir kiekvieną žodį širdin deduosi. Atmintinai išmokau net 10 posmų giesmę „Yra širdis tokia“: „Yra širdis, yra maloninga, ji visiems atleidžia, nes ji gailestinga…“

Kaime dominavo Sladkevičių pavardė, todėl beveik kiekviena šeima turėjo savo pravardę – Karčiamnas, Pileckis. Vincento tėvelius vadindavo Bradiniais, nes  Mykolas Sladkevičius, gaudydamas žuvis, braidydavo po ežerą. Upelyje žuvauti ar vėžiauti, o miške spanguoliauti su kaimynų Sladkevičių sūnumi Vladu mėgdavo ir ūgtelėjęs Vincentas. Jų skambūs balsai grįžtant namolio iš tolo pasiekdavo namiškius. Uršulė Sladkevičienė šypsodavosi klausydama, kaip kaimynai giria jos giesmininką. „Vladukas buvo gero, romaus būdo, bet tvirtas berniukas, – atsiminimais yra dalijęsis Jo Eminencija. – Aš buvau 3 klasėj, kai vienas kito kaimo vaikas norėjo mane nuskriaust. Vladukas ėmė jį tramdyt. Visi, kurie su manim bendraudavo, pajusdavo poreikį ginti, visada turėdavau užtarėjų. Dievo Apvaizda man jų atsiųsdavo. Angelas sargas ateina žmogaus pavidalu…“

1929 m. lapkritį, Amžinybėn iškeliavus Mykolui Sladkevičiui, našlė Uršulė maldingumu ir gerumu gaubė visus savo penkis vaikus. Jie glaudėsi vienas prie kito. Į mišką spanguoliauti išėjęs Vincentas į burnelę neįmesdavo nė vienos uogos, nes žinojo, koks džiaugsmas bus pasidalyti su namiškiais, mamyte, keleriais metais vyresne sesute Maryte. Drauge su ja Vincentas ėjo Pirmosios Komunijos, su ja mamai talkindavo namų ūkio darbuose.

Per Žolinės atlaidus, namiškiams išėjus į bažnyčią, šeimininkauti buvo palikta Marytė su Vincentu. Abu susikibę ėjo galusodin pagirdyti veršiuko, kai staiga juos puolęs kaimynų vilkšunis perplėšė Marytės suknelę. Dvylikametė mergaitė labai išsigando ir sunkiai susirgo. Brolį visą gyvenimą lydėjo tos, skausmo pilnos akimirkos: „Sesutė iki paskutinio atodūsio meldėsi ir mirtį priėmė ramiai, kaip Dievo valią. Taip mus mokė geroji mamytė. Paskutinius savo gyvenimo metus, iki 1975 metų kovo 25-osios, ji praleido pas mane Nemunėlio Radviliškyje. Mamytė jau sunkiai sirgo. Dvi dienas gulėjo patale užsimerkusi. Mudu su broliu Jonu budėjome prie jos. Prieš Mišias atsisveikinau su mamyte, nebesitikėdamas rasti gyvos. Brolis pasakojo, kad maždaug per votyvą ji atsimerkė. Nekalbėjo, tačiau akys kažko klausė. Grįžau prie jos ir aš. Mamytės akys nušvito, sudrėko. Ašara nuriedėjo per jos išblyškusį skruostą. Tokia pati ašara, kokią dar vaikas matydavau jos veide, kai nuoširdžiai melsdavosi prie Jėzaus Širdies paveikslo.“

Po ateistinės nakties – Atgimimo rytas

„Gyvename Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventės dvasia, kuri mus skatina džiaugtis Dievo Motinos išaukštinimu Danguje. Tačiau žemiškajame gyvenime ji buvo daugiau kančiomis apdovanotoji. Pradedant Betliejumi, visose gyvenimo paslaptyse išryškėja ne Jos išaukštinimas, kaip Išganytojo Motinos, bet nusižeminimas ir kančia….

Vėliau matome Ją, stovinčią po kenčiančio Sūnaus kryžiumi, ir Jos širdį, pervertą septyniais skausmo kalavijais. Visoje Marijos žemiškoje tikrovėje nerasime išaukštinimo. Tik į Dangų Ėmimo paslaptyje visame spindėjime  pasireiškia Jos išaukštinimas. Mums, šios žemės keleiviams, tai yra tikroji paguoda, sustiprinimas ir džiaugsmas. Net karūnų spindėjimas yra laikinas ir netikras. Žolinės šventės dvasia mus kviečia ir ragina  pažvelgti aukštyn į Dangaus laimę, kuri mūsų laukia po visų vargų, kančių ir sielvartų, kur susitiksime su Dangaus ir Žemės karaliene, meilingąja Nuolatinės Pagalbos Motina – Švč. Mergele Marija.“

Taip Pivašiūnuose vykusiuose Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų atlaiduose kalbėjo iš priverstinės tremties sugrįžęs Kaišiadorių vyskupijos ganytojas Vincentas Sladkevičius. Kaip jo tėvai ir protėviai, kaip kiti šio krašto sūnūs ir dukterys Pivašiūnų šventovėje prie malonėmis garsėjusio Dievo Motinos atvaizdo sudėdavo savo maldas ir maldavimus. Ir gal tik Viešpaties mintyje buvo, kad šį stebuklais garsėjusį bažnyčios paveikslą paženklinti karališkuoju ženklu – Šventojo Tėvo pašventintomis karūnomis – teks Guronių kaimo buvusiam piemenukui, įveikusiam ilgą dvasininko pašaukimo brandos kelią kardinolui V. Sladkevičiui.

1988 m. balandžio mėnesį Lietuvos vyskupams lankantis Vatikane ad limina apostolorum vizito metu Kaišiadorių vyskupas paprašė popiežiaus leidimo karūnuoti vainiku Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą. Popiežius maloniai priėmė ir patenkino šį prašymą. 1988 m. balandžio 27 d. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkas laiškas (brėvė) dėl paveikslo vainikavimo skelbė: „Tad Mes, savo ruožtu karštai trokšdami, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos kultas diena iš dienos būtų vis labiau puoselėjamas tarp tikinčiųjų, aukščiausia Mūsų vykdoma apaštališkąja valdžia ir šiuo laišku mielai suteikiame prašančiajam [kard. V. Sladkevičiui] galimybę Mūsų vardu ir valia garsiajam ir pelnytai išgirtajam Dievo Gimdytojos Švenčiausiosios Mergelės Marijos senajam paveikslui uždėti brangią diademą arba dailų karališkąjį ženklą, laikantis teisės nustatytų apeigų ir formos.“

1988 m. rugpjūčio 14-ąją  žmonių būriai traukė į Pivašiūnų Žolinės atlaidus. Pirmą kartą po slogios ateistinės nakties, Lietuvos Atgimimui bundant, išaušo į vieną – bažnytinio ir tautinio gyvenimo – vainiką susipynusi ilgai laukta šventė. Vidudienį 12 val. karūnos buvo išstatytos bažnyčios šventoriuje prie Marijos statulos. Prie jų budėjo garbės sargyba – jaunimas tautiniais rūbais, plevėsavo tautinė bei Vatikano valstybės vėliavos. Visų Lietuvos vyskupų bei daugybės tikinčiųjų akivaizdoje kardinolas V. Sladkevičius palaimino karūnas  ir procesijoje nunešė į bažnyčią. Laikydamasis Caeremoniale Episcoporum nuorodų vainikavo Pivašiūnų parapijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios garbingąjį Dievo Motinos paveikslą, suteikdamas Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Tose pačiose Žolinės iškilmėse kardinolas V. Sladkevičius Lietuvą paaukojo Švč. M. Marijos Nekaltajai Širdžiai.

Sugrąžinta katedra

Žaliuojant Atgimimo vasarai, kardinolas V. Sladkevičius Lietuvoje būdavo laukiamas kaip gerą žinią ir naujo gyvenimo viltį nešantis apaštalas. Džiaugsmo srove trykšdavo tikinčiųjų entuziazmas jį sutinkant.

Įsimintinas vaizdas išliko ties Radviliškio parapijos riba. Prie Arimaičių ežero, abiejuose plento pakraščiuose, iš tolo žvilgėjo eilės mašinų, ant plento su vėliavomis ir rankose iškeltomis gėlių puokštėmis laukė minia žmonių. Kurijos automobilis, iš jo išlipus kardinolui, buvo papuoštas gražiu ąžuolo lapų vainiku, galingai skambėjo giesmė „Marija, Marija“.

„Esu giliai sujaudintas tokio sutikimo. Jūs esate tarsi mažoji nuotrauka visos mūsų Bažnyčios“, – susirinkusiems padėkojęs kardinolas Vincentas vyko toliau. Lydėjo geltonų, žalių, raudonų  automobilių kolona – iš tolo atrodė kaip Lietuvos trispalvė. Toks iškalbingas buvo to laikotarpio ženklas. Visuomenė gaudė Jo Eminencijos ryžtingą, žmogaus dvasią žadinantį, išmintimi dvelkiantį žodį: „Be galo džiaugiuosi atgimstančioje mūsų tėvynėje matydamas jus, pasipuošusius nauja Bažnyčia, – kalbėjo Radviliškyje. – Ši Bažnyčia yra jūsų tikėjimo ženklas. Ji nebūtų atstatyta, jei nebūtų jūsų tikėjimo. Ji stovės ir liudys, kad tikėjimo per prievartą atimti negalima. Mes patys kalti, jei jį prarandame. Kai kuriems teko išgyventi tremtį, bet jie nepalūžo, nes širdyse turėjo tikėjimą.“

„Jūs – Apvaizdos vaikai.“ Taip Eminencija pasveikino Kaišiadoryse jį aplankiusius Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius kompozitorių Julių Juzeliūną ir Vytautą Landsbergį. Profesorius prisiminė: „Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, – išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu: „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“

Išaušęs spalio 23-iosios rytas tikintiesiems atnešė troškimo išsipildymą – pagaliau po daugybės „LKB kronikoje“ publikuotų tikinčiųjų pareiškimų valdžios instancijoms Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo grąžinta Vilniaus katedra. „Vilnių pasiekėme saulei auštant, – atsimena Jo Eminencija, – visą naktį bluosto buvau nesudėjęs, meldžiausi, tačiau pamokslo minčių iš anksto nerikiavau. Apie 5 val. ryto aplankiau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, gyvenusį prie Šv. Rapolo bažnyčios. Paskui visi išsiruošėme į katedrą…“

Aikštėje prie katedros nuo ankstaus ryto būriavosi tikintieji. Prie šventovės durų buvo ruošiamasi aukoti šv. Mišias, jas koncelebravo kardinolas ir vyskupai. Banguojanti minia gaudė kiekvieną Jo Eminencijos V. Sladkevičiaus žodį:

„Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava, kaip mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyva tauta! Lietuvių tauta yra ne tik gyva tauta. Ji nori būti ir savarankiška, nepriklausoma tauta, niekieno batų nemindžiojama! Ji nori savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir reikalus. Ir mes tikime, kad prasidėję pasikeitimai atves mus į tą palaimingą Lietuvos ateitį – į savarankišką tautos gyvenimą.

Bet, brangieji, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs, mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui pavasaris ir vasara ir atneš pasikeitimo derlių mūsų tautai, palaimingąja jos ateitimi pasireiškiantį. Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti…“

Lietuvos viltys ir lūkesčiai – į Marijos rankas

„Nėra žemėj vietos, krašto, kuris negalėtų džiaugtis Dangiškosios Motinos meile ir gerumu, jos stebuklais. Dėl to taip iškilmingai švenčiame Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Dangiškoji Motina niekada nenusigręžia nuo mūsų. Visada Jos žvilgsnis nukreiptas į mus. Tokia ji pasirodo visuose apsireiškimuose – nukreipusi savo žvilgsnį į mus…

Laiminga mūsų tauta, kad ji yra ypatingai atsigręžusi į Dangiškosios Motinos meilės šviesą ir šilumą, kad mes turime ir Šiluvą, ir Aušros Vartus, ir Kalvariją, ir kitas Marijos šventoves. Turime gražiausias maldas, kad užmegztume ryšį su Dangiškąja Motina.“

Tokių kardinolo V. Sladkevičiaus žodžių aidas pasiekė 1991-uosius, kai Lietuvą privertė krūptelėti Maskvoje vykęs perversmas. Tvyrojusi politinė įtampa nuslūgo rugpjūčio 22 d., Maskvos perversmininkų užmačioms žlugus. Lengviau atsikvėpė Lietuva, nušvito jos veidas. Pasaulio valstybės viena po kitos ėmė reikšti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.

Rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius nusiuntė tokio turinio telegramą:

„Žengdami į nepriklausomą Lietuvą, mes patyrėme ypatingą Švč. Mergelės Marijos globą, kurios didžiuoju stebuklu laikome tai, kad rugpjūčio 22 d., per Švč. Marijos Karalienės šventę, įvyko didieji įvykiai, kurie palankia kryptimi nulėmė mūsų nepriklausomybės reikalą. Kupini dėkingumo Dievo apvaizdai ir Dangiškosios Motinos globai mes planuojame rugsėjo 8 dieną Šiluvos bazilikoje – svarbiausioje Lietuvos Švč. M. Marijos šventovėje – pravesti padėkos pamaldas ir iškilmingą Lietuvos pasiaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Padėkos pamaldos ir pasiaukojimas bus pravedami taip pat ir visose Lietuvos bažnyčiose. Kviečiame Parlamento ir Vyriausybės atstovus dalyvauti šiose padėkos iškilmėse Šiluvoje.“

1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, dalyvaujant visiems Lietuvos vyskupams, kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Švč. Mergelės Marijos globai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis dokumentas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.

Netikėtai išpildytas prašymas

Naują paskatą su viltimi kreiptis į Šiluvos Dievo Motiną lietuvių tautai suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. Kardinolo Vincento lydimas Šventasis Tėvas pirmiausia  aplankė Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Kai mons. Eduardas Simaška lotyniškai papasakojo apie Marijos apsireiškimą ant akmens, kurį šią koplyčią lankantieji pabučiuoja, popiežius taip pat priėjo prie akmens ir atsiklaupęs jį pabučiavo.

„Mes labai džiaugiamės, galėdami Jūsų Šventenybę matyti ir pasveikinti Šiluvos šventovėje, – Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje sveikindamas Joną Paulių II kalbėjo kardinolas Vincentas. – Džiaugiamės, nes ši vieta galbūt labiausiai vienija lietuvių tautą, nuo seno garsėjančią ypatingu prieraišumu Švč. Išganytojo Motinai… Jūs atvežėte mums savo didžią meilę Švč. Mergelei Marijai, išreikštą Jūsų žodžiais: „Totus tuus, o Maria“ – visas tavo, o Marija. Nuo dabar ir mes visam pasauliui liudysime ir išpažinsime: „Lithuania tata Tua, o Maria“ – Lietuva visa Tavo, o Marija.“

Taręs sveikinimo žodį kardinolas Vincentas popiežiaus dėmesį atkreipė į presbiterijoje pastatytą statulą, tarytum „ supažindino“ – Fatimos Marija. 1955 m. Pijus XII Švč. M. Marijos statulą pašventino, ir ji keliavo per lietuviškas parapijos JAV ir Kanadoje, meldžiant Lietuvai laisvės. Šios maldos akcijos sumanytojai, tarp jų vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis buvo nutarę, jog tada, kai Lietuva taps laisva, šią Marijos statulą atvežti į Tėvynę.

Prieš popiežiaus apaštalinį vizitą šiomis dienomis Amerikos lietuviai kunigai taip ir padarė. Nors protokole nebuvo numatytas statulos vainikavimas, kard. Vincentas paprašė, kad Šventasis Tėvas Marijos statulą vainikuotų. Jonas Paulius II palaimino Amerikos lietuvių pagamintą paauksuotą karūną ir pats savo rankomis uždėjo ją ant Švč. Mergelės Marijos galvos. Tai retas atvejis, kad pats popiežius vainikuotų Marijos paveikslą ar statulą, paprastai šitai daro popiežiaus įgaliotas vyskupas.