Tekstas perpublikuojamas iš Rinkosaikste.lt
„Begalinis malonumas būdavo klausyti ir netgi stebėti Tėvelį, giedantį grigališkąjį choralą. Jis giedodavo užsimerkęs – iš visos dūšios“, – su didžiuliu susižavėjimu prisiminusi kalba Regina Galvanauskienė, keliolika metų Tėvui Stanislovui puoselėti Paberžę talkinusi ir dabar šį darbą tęsianti 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje darbuotoja muziejininkė.

Grigališkojo choralo giesmės vėl sugrįžo į Algirdo Mykolo Dobrovolskio širdimi bei rankomis išmyluotą kraštą. Čia suskambo antras dešimtojo Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio, skirto iškiliajam dvasininkui atminti, koncertas.
Net ir po Tėvo Stanislovo mirties šis ypatingo sakralumo auros apglėbtas kampelis paslaptinga trauka buria šimtus žmonių iš visos Lietuvos. Giliai tikinčius ir ne vien juos čia nebyliai kviečia įvairiausi tikslai: vieni atvyksta išsiilgę dvasią gydančios maldos potyrio, kitus atveda noras išvysti pasaulinėse scenose pasirodančių žymiausių profesionaliosios muzikos atlikėjų talentą, o treti viešnagę Paberžės festivalyje sau bei artimiesiems įteikia kaip brangią dovaną svarbios asmeninės šventės proga.
Paberžė – visada, visų ir visiems. Būtent tai leisdamas čia savo žemiškąjį laiką Tėvas Stanislovas stengėsi įprasminti pats, būtent taip jis norėjo, kad liktų Paberžėje ir jam žengus į Amžinybę.
Šv. Mišios – su grigališkuoju choralu
Dešimtus metus kiekvieną festivalio renginį pradeda šv. Mišios. Tiesa, jos kaskart būna išskirtinės – pakilios bei šventiškos.
Gausiai susirinkę po jaukios medinės Paberžės bažnytėlės skliautais tikintieji susitelkė bendrai maldai. Šv. Mišias aukojo Kėdainių dekanas kunigas Norbertas Martinkus. Sakralios rimties ir susikaupimo valandą dangiškos atgaivos sieloms suteikė ansamblio „Schola cantorum Vilnensis“ giedotas grigališkasis choralas, Paberžės šventovėje kadaise skambėjęs ir Tėvo Stanislovo lūpomis.

Sunku nupasakoti – reikia pajausti
„Tėvas Stanislovas mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, baigė jį ir 1944 m. kovo 25 dieną Kauno arkikatedroje buvo įšventintas kunigu, – primena R. Galvanauskienė. – Kai baigė mokslus, jis buvo kviečiamas kaip lektorius skaityti paskaitų būsimiesiems kunigams į seminariją Telšiuose, Vilniuje.
Turime įrašą, kaip Tėvas Stanislovas studentams aiškindavo tuos choralus. Jis giedodavo juos, melodiją pats išvingiuodavo, bet žodžiai buvo psalmyno.
Tėvelis buvo labai pamilęs tuos choralus. Mes girdėdavome, kaip gražiai jis giedodavo – itin muzikaliai, ramiai, neskubėdamas, užsimerkęs. Buvo malonu klausytis, bet apie ką giedama – prasmės, nesuvokdavome. O Tėvelis puikiai žinojo choralų esmę: kodėl vienas choralas apie tai giedamas, o kitas apie tai. Labai įdomu, bet čia reikia nusimanyti – ne kiekvienas gali išklausyti. Giedamo grigališkojo choralo klausymas – tarsi labai gili, ilga meditacija. Tėvelis ir vienas pats juos giedodavo bažnyčioje, – prisimena pašnekovė. – Negaliu pamiršti vieno ypatingo renginio.
Paberžės bažnyčioje buvo minimos poeto, žurnalisto Vaidoto Daunio penkerių metų žūties metinės. Jis turėjo penkias dukras, iš kurių dabar dvi groja arfa, kitos – violončele. Tos mergytės, tada dar mažutės, skaitė tėčio eiles. O Tėvelis, bažnyčioje sėdėdamas savo maldos krėsle, renginio programos intarpuose giedodavo grigališkąjį choralą.
Buvo žiemos vakaras, bažnyčia pilnutėlė žmonių, degė tik žvakės – nebuvo įjungta šviesa. Kai toje prieblandoje Tėvelis giedojo choralą mirusiam žmogui, su didžiausia pagarba ir atsidavimu, per kūną ėjo šiurpuliukai… Šio jausmo negali nupasakoti – reikia pačiam pabūti ir pajusti. Buvo nuostabus renginys.“
R. Galvanauskienė pasakoja, kad Tėvas Stanislovas grigališkąjį choralą bažnyčioje giedodavo ir pasauliui sutinkant Naujuosius metus.

„Kai vidurnaktį aplink pokšėdavo fejerverkai ir visi keldavo šampano taures, jis po mišių giedodavo. Sakydavo, kad Naujieji nėra bažnytinė šventė, tad nėra ir ko švęsti, – dėsto muziejininkė. – Kelis choralus Tėvelis labai mylėjo, tad juos giedodavo dažniau.“
Štai iš kur plaukia choralų mistika
Ansamblio „Schola cantorum Vilnensis“ antras kantorius, vadovo Romualdo Gražinio pavaduotojas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas dr. Jonas Vilimas „Rinkos aikštės“ skaitytojams papasakojo, kurgi slypi grigališkojo choralo giesmių mistiškos galios stebuklas.
„Grigališkasis choralas – tai bažnyčios liturginis giedojimas. Choralas nėra šiaip paprasta per mišias giedama giesmė. Tai pačios bažnyčios liturgija – ką meldžiasi kunigas, kas surašyta liturginėse knygose – tai ir yra giedama, tai ir yra choralas.
Tad tikintiesiems, kurie galbūt kartais sako, kad grigališkojo choralo giesmės mistiškos, galiu atskleisti, jog tas mistiškumas, gelmė, visas grožis ir plaukia iš liturgijos. O liturgija yra viešas Dievo garbinimas. Tai yra Kristaus garbinimas: Kristus šlovina Tėvą Šventojoje dvasioje, ir mes visi čia dalyvaujame. Gal tai ir poetiškas liturgijos apibrėžimas, bet teologiškai tikslus, – sako nebe pirmą kartą Paberžės festivalio metu su ansambliu grigališkąjį choralą giedantis svečias. – Chorale svarbus pats tekstas. Visi šių giesmių tekstai paimti iš Šventojo Rašto.“

Choralo niekados negiedosi vienatvėje
Žinome, kad Tėvas Stanislovas grigališkąjį choralą bažnyčioje giedodavo net ir būdamas vienas. Tačiau, pasak J. Vilimo, taip atrodo tik mums – supantį pasaulį regintiems žemiškomis akimis.
„Tėvas Stanislovas buvo ir vienuolis kapucinas, o šie labai stipriai praktikavo grigališkojo choralo giedojimą. Kai jį giedi, ypač per Mišias – liturgijoje, tu nebesi vienas, nes kartu su tavimi gieda visa Dangaus Karalija. Mišiose dalyvauja ne tik susirinkę tikintieji, bet ir dangaus angelai. To irgi reikia neužmiršti. Taigi Tėvas Stanislovas tarsi giedodavo vienas, bet iš tiesų prisijungdavo prie dangaus angelų choro, – pakiliai dėsto J. Vilimas ir priduria apgailestaujantis, kad jam pačiam gyvai pažinti Tėvo Stanislovo neteko. – Deja, apie jį išgirdau per vėlai. Vėlyvai atėjau į sąmoningą tikėjimą – būdamas 23-ejų. Bet Algirdo Mykolo Dobrovolskio asmenybe domėjausi ir Paberžėje lankiausi jau ne vieną kartą.
Čia tikrai, kaip ir sakote, išskirtinė aura, tačiau man tai atrodo labai natūralu. Juk ten, kur buvo nors vienas tikrai pamaldus, galima sakyti, netgi šventas žmogus, lieka jo žymė, gilus įspaudas, ir visa tai dar ilgai jaučiama, ypač jeigu kažkuria prasme šio žmogaus darbai bei veikla tęsiami.
Žinoma, tokio paties kaip Tėvas Stanislovas mes neturime, ir nežinia, ar kada beturėsime. Tik Dievas žino – viskas jo valioje.“

Viešnagė Paberžėje – dovana tėveliams
Į Paberžėje rengiamą festivalį kasmet atvykstanti panevėžietė Eglė Noreikienė šįsyk renginiu mėgavosi sutuoktinio ir savo tėvelių draugijoje. Viešnagė čia tapo dovana svarbios šeimos šventės proga.
„Mūsų šeimoje kaip tik šventė – minime tėvelių vestuvių 56-ąsias metines. Taigi šios sukakties proga tėvelius ir atsivežėme, – šypsosi Eglė. – Paberžė man – dvasingiausia vieta iš aplink esančių. Pirmąsyk čia apsilankiau prieš 28-erius metus psichologų organizuotoje trijų dienų vasaros stovykloje. Tada Paberžė man tapo visišku atradimu. Čia netikėtai sulaukiau daugybės atsakymų į gyvenimo klausimus, nors nesu psichologė. Turbūt Paberžėje paslaptingai atsiveria pasąmonė, nuskaidrėja siela, išsigrynina mintys ir atsakymai į vidinius klausimus ateina patys.
Išties stebuklinga vieta. Tik gaila, kad nebėra Tėvo Stanislovo. Nors jo nepažinojau, bet man Tėvelis atrodo nepaprastai žemiška, šilta asmenybė, tolerancijos pavyzdys, net nesureikšminant tikėjimo aspekto. Juk kuo žmogus giliau tikintis, regis, tuo jis turėtų būti labiau įsikabinęs savo tikėjimo, bet Tėvas Stanislovas buvo toks, kaip Vincas Krėvė sakė: „Ar ne tas pats praamžiui, kuriuo vardu jį vadinsi?“
Tėvas Stanislovas buvo visus priimantis, geras žmogus. Tokių turėtų būti daugiau. Tada būtų gera.“

Žinojo: prievarta nieko nelaimėsi
R. Galvanauskienė savo prisiminimais pagrindžia Paberžės viešnios Eglės akimis nupasakotą Tėvo Stanislovo asmenybės portretą.
„Tėvelis niekada nė vieno žmogaus nevertė eiti į bažnyčią. Jis žinojo: varydamas per jėgą, niekada nepasieksi norimo rezultato.
Paberžėje apsistodavo ir po 20 žmonių. Tėvelis juos savo metodais gydydavo. Kartą jis sako: „Dabar einu aukoti Mišių. Kas norite, prisijunkite.“ Iš 20-ies žmonių atėjo tik pusė. Po Mišių Tėvelis nė vieno nepaklausė, nė vienam nepriekaištavo, kodėl jis nebuvo Mišiose.
Tėvelis mokė savo pavyzdžiu – leisdamas stebėti, ką jis daro. Tie 10 žmonių, išėję po Mišių, sakė kitiems: „Kodėl jūs nebuvote? Kiek praradote! Kaip Tėvelis aukojo Mišias… Kaip jis smilkė, kaip beaukodamas Mišias giedojo lotyniškai, kokį pamokantį pamokslą pasakė… Mes visi buvome euforijoje.“ Kitą dieną, kai Tėvelis vėl pasakė einąs aukoti Mišių, jau atėjo visi 20 žmonių, nes patys norėjo viską pamatyti ir pajusti“, – apie Tėvo Stanislovo išmintį kalba R. Galvanauskienė.
Ko iš mūsų laukia Dievas?
Iš neaprėpiamos gausybės Tėvelio pamokymų muziejininkė pamini ir dar vieną. „Jis sakydavo, kad Dievui nereikia ilgų rožančių kalbėti. Kas iš to, kad tos davatkos krutina lūpas, o atsisukusios žiūri, kas su kuo į bažnyčią atėjo. Tada vėl pakrutina, kitai tokiai pat pasako: „Žiūrėk, kaip ta apsirengusi.“ Ir vėl krutina lūpas. Tai ne malda – tai davatkiškumas. „Nekenčiu davatkų“, – sakydavo Tėvelis.
Melstis turi susikaupęs, o malda turi eiti giliai iš širdies. Dievui reikia dėmesio – ne ilgų rožančių. Reikia tiesiog prisiminti, kad jis yra. Geriausia vakare padėkoti už praėjusią dieną, kad be Dievo pagalbos nebūtų taip gerai viskas pasisekę. Mes visada turim dėkoti, dėkoti, dėkoti. Kaip dažnai būna, kad planuojam vienaip, o išeina kitaip. Jei dažniau padėkoji, tai atsiranda ryšys su ta aukščiausia jėga.
Tėvas Stanislovas darė pats ir kvietė kitus taip elgtis: jis kiekvienam žmogui dalino dėmesį, nė pro vieną nepraėjo nebyliai, nes žinojo, kad visi nori išgirsti gerą žodį, sulaukti šilto žvilgsnio, būti apkabinti. Taip pat ir Dievulis nori, kad mes jo nepamirštume, būtume dėmesingi jam. O tas dėmesys ir yra trumpa vakarinė maldelė arba net ne maldelė – su Dievu gali ir savais žodžiais pasikalbėti, svarbiausia – nuoširdžiai.

Taigi Tėvelis buvo toks: jis nieko nedarė prievarta, rodė savo pavyzdžiu, buvo labai šiltas ir mylėjo kiekvieną – tarsi Jėzus, vaikščiojęs žeme ir rodęs tiesų kelią žmogui. Juk mes padarome visokių blogų dalykų, kurie mus nuveda į šunkelius, o paskui reikia, kad kas padėtų grįžti atgal. Tai nelengva – reikia tokio psichologo, koks buvo Tėvelis“, – prisiminimais, kurių, regis, niekad nepabostų klausytis, dalijasi Regina.
Į Paberžę keliauja jau 40 metų
Miegėniškė Aldona Dirsienė į Paberžės bažnyčią žiemą vasarą, per kaitrą ar giliausias pusnis keturis kilometrus iš namų keliauja jau apie 40 metų. Smulkutė ir energinga aštuoniasdešimtmetė moteris iki šiol čia eina svarbias pareigas – skambina varpu.
„Paberžės bažnyčioje patarnauti pradėjau seniai – dar nuo Tėvelio laikų. Pamenu, buvo laidotuvės. Tėvas Stanislovas sako: „Reikia žvakes uždegti.“ Išsigandau: gal aš nežinosiu, nemokėsiu, gal nepasieksiu, bet juk kunigas pasakė, tai reikia. Nuo tada ir prasidėjo mano nuostabi tarnystė čia. Labai ja džiaugiuosi ir esu laiminga. Mano širdžiai čia gera ir miela“, – šypsosi Aldona.
Pasiteirauju pašnekovės, kokį Tėvą Stanislovą atmintyje saugo ji. „Jis buvo labai rūpestingas. Kai ateidavau į bažnytėlę, visada pasiteiraudavo, ar nepavargau, jei žiema – ar nesušalau. Visada sakydavau, kad viskas gerai, nes būdavo nepatogu skųstis, – atskleidžia miegėniškė. – Tėvelis buvo nuoširdus, geras, supratingas ir užjaučiantis.“

Ypatingam žmogui – ypatinga koncertinė programa
Išskirtinei Tėvo Stanislovo asmenybei atminti skirto muzikos festivalio meno vadovas – žymusis Lietuvos operos solistas Liudas Mikalauskas. Jis pasidalina kaskart itin atidžiai renkantis repertuarą, kad šis publikos širdyse kuo geriau atlieptų Tėvo Stanislovo dvasią.
Gausybė Paberžės svečių turėjo unikalią progą išgirsti tarptautinėse scenose pasirodančių muzikos meistrų ansamblio „Grand trio“ koncertinę programą. Violončelininkas Davidas Geringas (Lietuva, Vokietija), pianistas Petras Geniušas ir smuikininkė Dalia Kuznecovaitė publikai dovanojo kerinčią instrumentinės muzikos šventę.
Iškiliųjų talentų trio klausytojus pakvietė į svaigią melodijų kelionę po visą pasaulį. Ansamblis publikai pristatė lenkų kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio, dievišką muziką kūrusio austro Franzo Schuberto, ispanų kompozitoriaus Frederico Mompou, Puerto Riko kilmės niujorkiečio kompozitoriaus M. del Aquilos ir netgi paties D. Geringo bendraklasio žydų kilmės lietuvių kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo kūrinius.
L. Mikalauskas atskleidė, jog kaskart dėlioti repertuarą šiam festivaliui – jo sielai ypač džiugu, o pati Paberžė jau tapo su niekuo nesulyginama poilsio oaze.
„Nors Lietuvoje tenka koncertuoti daug kur, o Paberžėje festivalis jau dešimtas, ir čia per metus atvykstu tik tuos tris kartus, kai vyksta festivalio renginiai, tačiau būtent į Paberžę man atvažiuoti visada nepaprastai gera. Jei turime galimybę, atvažiuojame dar iš vakaro – su nakvyne.
Pabuvimas Paberžėje – didžiulė širdies atgaiva, atokvėpis nuo skubos ir grįžimas į save“, – kalbėjo festivalio meno vadovas.

Atvyksta kelios kartos
Rugsėjį į 30-ąjį festivalio renginį pakviesiančio šį išskirtinės meninės reikšmės įvykį rengiančio labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė Virginija Ragauskienė sako, jog Paberžė buvo ir bus žmonių traukos centras.
„Čia susirenka ne tik tie, kurie pažinojo Tėvą Stanislovą. Žmonės į Paberžės festivalį atvyksta keliomis kartomis: seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Dvasingumas perduodamas iš kartos į kartą. Tai – didžiausia šventė ir džiaugsmas.
Paberžė visada pritraukia labai daug ir įvairių žmonių iš skirtingų Lietuvos kampelių. Čia visada susipina malda ir muzika, čia išgirstame pasaulinio garso atlikėjus.
Paberžė yra tokia, kokią norėjo matyti Tėvas Stanislovas – žmonių traukos, dvasingos aplinkos bei kultūros puoselėjimo centras. Visi čia atvykstantys nori darsyk sugrįžti. Buvimas čia – visapusiškai sielą praturtinanti patirtis“, – įsitikinusi V. Ragauskienė.
Nemokamus renginius dovanojančio festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“, globėja – „Vikonda grupės“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato dekanas kunigas Norbertas Martinkus, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.
Festivalio rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė.
Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Festivalio rengėjai – labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.