Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kard. V. Sladkevičiaus istorija (VII). Aktyvių bičiulių kompanija

Kard. V. Sladkevičiaus istorija (VII). Aktyvių bičiulių kompanija

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2020 04 24

 

VII teksto dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

„Kronikos“ krikštatėvis

„Dievo  akivaizda – tas jungimasis su Dievu – didelė vertybė. Dingsta vienatvė, našlaitystė. Didžiojoje žmonijoje, milžiniškoje visatoje, begaliniuose amžiuose – nebe vienas. Turiu savo Tėvą, ištikimiausią Bičiulį. Dingsta baimė. Dievo akivaizda yra veržimasis nuo kūrinių į Dievą“, – tyliais vakarais Nemunėlio Radviliškyje vyskupas tremtinys palinkdavo prie seno rašomojo stalo. Mokykliniuose sąsiuviniuose jis, rengdamasis rekolekcijoms, šventumo siekimo ir dvasinio tobulinimosi pamokoms, pasižymėdavo kilusias mintis. Buvę jo mokiniai, Kunigų seminarijos klierikai, girdėję to meto dvasios tėvo kun. V. Sladkevičiaus mąstymus, žinojo, ką reiškia gyvas jo žodis ir Dievo meile pulsuojanti jo mintis.

„Po 1957-ųjų kažkiek metų mes su vyskupu Vincentu nesimatėme, – atsiminimais dalijosi kardinolas Sigitas Tamkevičius. – Jo, buvusio seminarijos dvasios tėvo, pasigedau sugrįžęs iš kariuomenės. Nuotaika seminarijoje jau buvo nebe ta, nebuvo atramos, viskas pasikeitę į blogą pusę. 1962 m. pradėjęs dirbti vikaru Alytuje, radau progą aplankyti vyskupą Sladkevičių Nemunėlio Radviliškyje. Pretekstas tam buvo mūsų rengiamas naujas tikybos pradžiamokslis, dėl kurio leidimo reikėjo pasitarti su vyskupu. Šiaip be jokio ypatingo reikalo buvo nepatogu jį trukdyt. Niekur kitur, nė prie vieno hierarcho širdis taip netraukė kaip prie vyskupo Sladkevičiaus. Oficialiai su hierarchais ryšį nelengva buvo palaikyt: kurijos buvo pilnos slaptų mikrofonų. O ten, Nemunėlio Radviliškyje, žinojom, galima apie viską kalbėti… Iš Kauno autobusu Biržus pasiekdavau tik apie 12 valandą nakties, atvažiavus reikėdavo ieškot, kur galvą priglaust. Vėliau susiradome nuolatinę vietą zakristijono namuose. Jis buvo net raktą davęs, naktį atvažiavęs atsirakindavau kambario duris, kelias valandas nusnausdavau, o anksti ryte autobusas iš Biržų važiuodavo Nemunėlio Radviliškin. Vyskupas visada priimdavo labai šiltai, tėviškai. Būdavo, kokias tris valandas pasišnekėdavom, kas sekasi, kas ne, aptardavome Bažnyčios reikalus. Laikas greit prabėgdavo, ir vėl tas pats kelias atgal.“

Pirmosios Komunijos šventė. Viduryje – kun. Sigitas Tamkevičius. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Ir kun. Sigitui teko girdėti Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio griausmą: „Niekada daugiau nekunigausi!“ Kodėl? Nes apaštalinio uolumo kupini Vilkaviškio vyskupijos kunigai negalėjo tylėti, matymai, kaip džiūsta vienintelė Lietuvoje dvasingumo oazė – Kunigų seminarija. Nes vieningai nutarė vyskupijų valdytojams rašyti bendrą laišką. Nes rinko parašus – kuo daugiau, tuo geriau. Įteikus peticiją, greitai prisistatė saugumiečiai, išsikvietė, tardė, įgaliotinis rėkė, atėmė kunigo registracijos pažymėjimą, iš Vilkaviškio klebonijos teko išsikraustyti… Gaudžiančiame ceche kun. S. Tamkevičius pradėjo presuoti detales. O praėjus kelioms savaitėms, sulaukė paguodą ir dvasinį stiprinimą nešančio vyskupo Sladkevičiaus laiško: „Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuos. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.“

Ir kun. Sigitui teko girdėti Religijos reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio griausmą: „Niekada daugiau nekunigausi!“ Kodėl? Nes apaštalinio uolumo kupini Vilkaviškio vyskupijos kunigai negalėjo tylėti, matymai, kaip džiūsta vienintelė Lietuvoje dvasingumo oazė – Kunigų seminarija. Nes vieningai nutarė vyskupijų valdytojams rašyti bendrą laišką. Nes rinko parašus – kuo daugiau, tuo geriau. Įteikus peticiją, greitai prisistatė saugumiečiai, išsikvietė, tardė, įgaliotinis rėkė, atėmė kunigo registracijos pažymėjimą, iš Vilkaviškio klebonijos teko išsikraustyti… Gaudžiančiame ceche kun. S. Tamkevičius pradėjo presuoti detales. O praėjus kelioms savaitėms, sulaukė paguodą ir dvasinį stiprinimą nešančio vyskupo Sladkevičiaus laiško: „Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuos. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.“

1972 metais kunigams nutarus leisti nelegalią „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, net minties nebuvo, kad šį darbą būtų galima pradėti nepasitarus su vyskupu Sladkevičiumi, negavus jo leidimo ir palaiminimo. Todėl kun. Tamkevičius į Nemunėlio Radviliškį jam nuvežė rankraštinį būsimo leidinio variantą. „Kunigai pasiūlė lotynišką vardą „Vivos voco“ (Gyvuosius šaukiu). Toks leidinio pavadinimas būtų neblogas, tačiau lotynų kalbos nemokantys žmonės gali nesuprasti, ką tai reiškia, – pasakojo Jo Eminencija. – Tuo metu aplinkiniais keliais gaudavau lenkų katalikų leidžiamą „Kroniką“. Todėl ir pasiūliau naująjį leidinį vadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Juolab kad jis ne periodinis, bus leidžiamas tada, kai susikaups pakankamai medžiagos. Kun. Sigitas mano minčiai pritarė ir aš „Kroniką“ palaiminau.“

Vysk. V. Sladkevičiaus užrašai.

„Aš pamačiau, kaip reikia kovoti už tikėjimą“

Sutikdamas būti Kunigų seminarijos dėstytoju, kun. V. Sladkevičius manė, kad neturi pedagoginio talento. Bet, laikui bėgant, suprato, koks brangus šis darbas ir kunigystės siekiantys klierikai. Kaip tėvas, savo mokinius jis mylėjo vienodai, kiekvienu rūpinosi, kiekvienam laiku tardavo patarimo ar paguodos žodį. Pastebėjęs, jog klierikas Algimantas Žilinskas domisi filosofija, jį supažindino su gabesnius jaunuolius draugėn būrusiu prel. prof. Pranu Kuraičiu.

„Jau būdamas kunigu, vyskupą Sladkevičių kartą aplankiau Nemunėlio Radviliškyje, – pasakojo A. Žilinskas. – Nedidutis kambarėlis, lova, krosnis, prausyklė ir… rašomasis stalas – tokie tuometinio jo būsto atributai išliko atmintyje. Sėdėjo Ekscelencija prie rašomojo stalo ir kalbėjomės: atrodė pavargęs, tačiau neapneštas užkampio dulkėmis, kad ir prislėgtas negandų, tremties, jis buvo gyvas, žvalus – jam rūpėjo visi Bažnyčios, seminarijos ir asmeninio dvasinio gyvenimo reikalai. Padejavo, kad evangelikai, o podraug su jais ir katalikai, čia atšalę nuo tikėjimo. O jis mokąsis kalbų, studijuojąs teologijos dalykus ir gyvenąs kaip Dievas skyręs. Apie savo tremties dienas pasakęs, jog viskas turi prasmę ir vertę amžinuose Dievo planuose. Supratau, kad savo vidiniu gyvenimu, malda ir auka jis pašvenčia tremties dienas, jos praranda pilkumą, įgauna spalvą, o jį patį praturtina. Tada vyskupą mačiau kaip nepalūžtantį kankinį. Pietums mane nusivedė į kitą namelio galą, kur gyveno klebonas, o vakarop išvažiavau, paveiktas tylios, kantrios ir šventos kančios, kuri mane mokė ir stiprino. Aš pamačiau, kaip reikia kovoti už tikėjimą (šiandien pasakyčiau – už savo tiesą).“

T. Leonardas Jagminas SJ. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Vysk. V. Sladkevičių giliai sujaudino žinia, jog įšventintam kun. Algimantui kilo abejonių dėl tikėjimo, dėl pašaukimo, tačiau jo nesmerkė, stengdavosi suprasti buvusio mokinio naujus siekius. Galbūt tėviškas jo rūpestis padiktavo tokias eilutes: „Guoskime vieni kitus, kad Dievas mūsų niekada neskriaudžia ir kiekvieną mūsų netektį turi galimybių paversti palaima ir dvasiniu laimėjimu. Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Jei to nelaikom pagrindiniu dalyku, kurioj nors vietoj vis tiek suklupsim, pakliūsime į tam tikras nevilties pinkles. Mylėdami Dievą mes nedarom savo gyvenimo netikro arba nuobodaus, bet pakeliam

savo gyvenimo visus laimėjimus į patį aukščiausią laipsnį.“

Ką apie kardinolą prisiminė jo mokiniai?

„Pirmą kartą į Nemunėlio Radviliškį vos vos iki vakaro atsikračiau, – pasakojo buvęs Kunigų seminarijos mokinys kun. Leonardas Jagminas SJ. – Vyskupą sutikau bažnyčioje, žiūriu, pats žvakes degioja. Specialaus reikalo tada neturėjau, norėjau tik aplankyt, pasikalbėt. Tuomet dar jo mamytė buvo gyva. Ekscelencija nuoširdžiai papasakojo, aprodė, kaip įsikūręs. Baldelius buvo pats pasidirbdinęs, dalijosi įspūdžiais apie neseniai buvusią kratą. Pamenu, buvau pavargęs, miegas ėmė, bet vis tiek buvo malonu matyti tokį vyskupo paprastumą. Buvo toks atviras, savas, kad man reikdavo nepamiršti jį pavadinti Ekscelencija. Pamenu, su manimi kalbėdamas sėdėjo ant lovos kojas nuleidęs. „Sušalau“, – paskui, girdžiu, sako. Bendraudamas su vyskupais Julijonu [Steponavičiumi] ir Vincentu dažnai susitikdavau kunigą Juozapą Zdebskį. Žinojau, kad jie su vyskupu Sladkevičiumi ypač artimi, abu turėjo bendrų polinkių – būdavo, pažįsta gydomąsias žoleles, įvairiomis įžvalgomis pašnekovą nustebina.“

1975 metų pavasarį Vilius Cukuras, baigęs Kunigų seminariją, gavo šventimus, o gegužės 1-ąją Nemunėlio Radviliškyje įvyko jo primicijos: „Atvyko visas mūsų kursas – Vyskupėlis palaimino. Primicijose dalyvavo daug kunigų – Vyskupėlio mokinių: kunigai Juozas Zdebskis, Petras Našlėnas. Pamokslą pasakė kun. Sigitas Tamkevičius. Vėlai vakare keliais automobiliais išvažiavome į Žagarę aplankyti kito vyskupo tremtinio – Julijono Steponavičiaus. Mus vežė kunigas Zdebskis. Pakelyje sustojome prie Kryžių kalno, ten bendramokslių vardu aš, kaip kurso seniūnas, pakabinau kryželį. Visam gyvenimui įsiminė tada kunigo Zdebskio ištarti žodžiai: Jeigu nustosi kalbėti brevijorių, žinok, vienas žingsnis iki kunigystės metimo. Brevijorius, mąstymas kunigą turi lydėti kiekvieną dieną.

Kun. V. Cukuro primicijos. Pirmas kairėje – kun. P. Našlėnas, trečias – kun. S. Tamkevičius, viduryje – vysk. V. Sladkevičius, pirmas dešinėje – kun. J. Zdebskis. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Išvydę saviškiu laikyto kun. Zdebskio automobilį, Nemunėlio Radviliškio žmonės suprasdavo, kad laukia svarbi kelionė. Neretai pastoraciniais, religiniais, sakramentiniais reikalais – ir į Baltarusiją. „Kunigas Juozas buvo mano mokinys. Jis seminarijoje mokėsi tuo metu, kai aš ten dėstytojavau. Mane jis lankydavo ir kunigystės šventimus gavęs, atlikdavo išpažintį, spręsdavome dvasines jo problemas. Mačiau, kad jis pasiaukojantis žmogus, kupinas artimo meilės, pasiryžęs visiems padėti. Kun. Zdebskis buvo labai gero būdo, mokėjo bendrauti. Jis, pagal šv. Paulių, buvo visiems viskuo, save atiduodantis, neužsidaręs. Turėjome ir panašumo, – prisimindamas kun. Zdebskį kalbėjo kardinolas. – Pavyzdžiui, pamaldumą į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę turėjau dar nuo seminarijos laikų, ir žiūriu, jis irgi turi tą pamaldumą. Jeigu reikdavo kokios dangiškos pagalbos, tai mes lygiai šiuo atveju vienodai kreipdavomės į šv. Teresėlę, kad ji padėtų mums išvengti kokio labai didelio pavojaus ar kad išprašytų kokios malonės…

Bažnyčia, skelbdama šventuosius, pakeldama juos į altoriaus garbę, nori mus paskatinti būti šventųjų gyvenimo tęsėjais. Kiekvienas šventasis turi savo šventumo aureolę, ypatingą spindesį, kuriuo jis gali sužavėti ir patraukti kitus, jame atsispindi Kristaus dieviškojo mokslo ir jo tiesos skelbimas.“

Aukos liturgija. Iš kairės: kun. J. Zdebskis, vysk. J. Steponavičius, vysk. V. Sladkevičius. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Artimas pal. J. Matulaičiui

Nuostabūs Apaščios krantai ir po langais žydintis gėlių darželis glostė kiekvieno žvilgsnį. Naujoje vietoje buvo žemės lopinėlis, kur vyskupas Vincentas galėjo auginti mėgstamas gėles. Vien kupliųjų begonijų liepsnojo koks šimtas krūmelių. „Žiūrėdamas į gėlę, matau stebuklą, – sakė Jo Eminencija, – juk kalba kiekvienas žiedas. Didelė laimė, kad pats galiu dalyvauti gamtos stebukle ir jausti Kūrėjo mostą. Dedame daug pastangų pertvarkyti ir pagerinti gamtą. Bet reikėtų gerinti ne tik gamtą, o pirmiausia pačius save. Laimė iš tiesų priklauso ne nuo to pasaulio, kuris yra šalia mūsų, bet nuo to, kuris yra mumyse. Gamta yra mūsų kaimynas, bet ji nėra mes. Su šiuo kaimynu turime palaikyti gerus santykius, bet neturime tapti gamtos vergais. Kas neturi savo vidinio pasaulio ir savo vidaus pasaulyje nė nesidarbuoja, o tik dirba pas savo kaimyną gamtą, tas yra tapęs jos vergu. Kuo turtingesni būsime savo vidaus pasaulyje, tuo mūsų kaimynas gamta su mumis labiau skaitysis.“

T. Vaclovas Aliulis MIC. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kartą į Nemunėlio Radviliškį atvykęs kun. Vaclovas Aliulis MIC ir neradęs vyskupo namuose, jo mamytės patartas, nuėjo ieškot į bažnyčią – bet rado jį įsilipusį į medį ir pjaunantį pjūklu sausą šaką… „Tėvas Vaclovas?“ – nudžiugo vyskupas Vincentas, žinodamas, kad vėl atvežė žadėtų „lauktuvių“: italų, ispanų, vokiečių, prancūzų kalbomis leistų teologinių knygų ir, žinoma, įdomių naujienų.

Mat nuo 1965 metų t. Aliulis darbavosi Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje, kuri rengdavo lotynų ir lietuvių kalbomis po Vatikano II susirinkimo atnaujintas liturgines knygas: apeigyną, mišiolą bei mišiolo skaitinius, taip pat stambų Liturginį maldyną. Kita vyskupą tremtinį ypač dominusi tema buvo kun. Česlovo Kavaliausko pradėtas rengti naujas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. T. Aliulis sakė, jog buvo tikra Apvaizdos dovana, kad kun. Česlovas, jį pakvietęs talkinti, kartais prašydavo kokį nors svarbų dalyką aptarti su vysk. V. Sladkevičiumi – kuris, seminarijoje dėstydamas Šv. Raštą, pasižymėjo kaip įžvalgus egzegetas ir kuris, netgi tremtyje būdamas, pasak kun. Aliulio, kaskart randa ką nauja teologijoje, Šv. Rašte, bažnytinėje teisėje, psichologijoje, istorijoje, asketikoje. Vėliau kardinolas Vincentas prisipažino, jog tremtyje tarp gautų laiškų jam buvo netikėtas, tačiau brangus kun. Č. Kavaliausko rašytas padėkos laiškas.

Laukiamas svečias Nemunėlio Radviliškyje buvo ir kitas Kunigų seminarijos bendramokslis, tėvas marijonas kun. Pranas Račiūnas, su kuriuo, pasak Eminencijos, pašaukimas jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis: „Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visomis prasmėmis, tapome labai artimi. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiuosius metus.“

T. Pranas Račiūnas MIC. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Trokšdamas dar didesnės vienybės su Kristumi, gavęs Apaštalų Sosto leidimą, 1972 m. J. E. V. Sladkevičius davė pirmuosius, o 1975 m. – amžinuosius įžadus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Marijonų vienuolijoje. Tą padaryti vyskupą paskatino nuoširdus pamaldumas Nekaltajai Dievo Motinai ir graži bičiulystė su vienu Lietuvos marijonų vadovų, studijų draugu kun. Pranu Račiūnu. Vienuolio įžadai mažai ką pakeičia vyskupo gyvenime: dėl klusnumo įžado jis yra įpareigotas klausyti ne vienuolijos vyresniųjų, o Šventojo Tėvo, ir visada jam vyskupijos reikalai pirmesni už vienuolijos reikalus.

Lietuvos ir pasaulio marijonai džiaugėsi pirmuoju vienuolijos istorijoje kardinolu nuo pat jos įsteigimo (1673 m.), paprašydavo palaiminimo kai kuriems didesniems žygiams, bet giliau į bendruomenę jo neįtraukė, o ir pats V. Sladkevičius nesiskverbė. Kunigai ir vienuoliai, kaip sakė t. V. Aliulis, galėjo iš vyskupo ir kardinolo Vincento ypač semtis paprastumo bei neturto dvasios, meilės visokiems žmonėms, pamaldumo ir atsidavimo Bažnyčiai. Šiomis savybėmis jis buvo artimas marijonų atnaujintojui, palaimintajam arkivyskupui Jurgui Matulaičiui, kurį labai gerbė ir, nepaisydamas valdžios trukdymų, atvykdavo į jo metinių minėjimus Marijampolėje.

„Aš visada žavėjausi marijonų vienuolijos atnaujintojo palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybe ir jo idėjomis, – sakė kardinolas Vincentas. – Palaimintasis Jurgis kviečia visur Dievą įnešti ir visa Dievo dvasia perimti, kad Dievas iš tiesų būtų ir kiekvieno asmens, ir visos tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo centras. Dėkoju Viešpačiui Dievui, kad buvau pakviestas tam pašaukimui ir nepaisant patirtų sunkumų, turėjau galimybės bei Dievo malonės ištverti…“