Šiandien sukanka lygiai 105-eri metai, kai 1916 metų balandžio 28 dieną tuomečio Darbėnų valsčiaus Kadagynų kaime gimė vienuolis salezietis Petras Perkumas.
Jauniausias iš 6 vaikų
Petras buvo jauniausias sūnus iš šešių vaikų Antano ir Barboros Ruzgailaitės Perkumų šeimoje. Jo senelių – Jono ir Onos Kairytės Perkumų – sodyba jau nuo XIX a. vid. stovėjo ties Lazdininkų ir Kadagynų kaimų riba. Tėvas buvo prasilavinęs ūkininkas, kalbėjo ir rašė rusiškai, gebėjo skaityti lietuviškai. Motina buvo giliai tikinti ir maldinga moteris. Jų namai buvo kaimo kultūros, lietuvybės ir tikėjimo židinys.
1928-1932 m. Petras mokėsi Darbėnų pradžios mokykloje. Nuo bendraamžių skyrėsi paklusnumu ir maldingumu. Vyriausiajam broliui Anatanui Perkumui įstojus į saleziečių ordiną ir išvažiavus mokytis į Italiją, susižavėjęs saleziečių gyvenimu, Petras paseka jo pėdomis.
1932 m., nenorėdamas apsunkinti tėvų, vasarą piemenavo pas pasiturintį kaimyną, rudenį dirbo Palangoje pas tėvo seserį Binderienę, dirbusia ekonome pas grafą Tiškevičių, užsidirbo pinigų kelionei, išvyko į Italiją. Metus mokėsi lietuvių saleziečių įstaigoje „Perosa Argentina“.
Pritrūkęs gabumų mokslui mokėsi siuvėjo amato
1933 m. pradėjo mokytis Torine, misijų aspirantams skirtoje „Conti Rebaudengo“ įstaigoje, kur studijavo teologiją, užsienio kalbas. Kadangi nepasižymėjo gabumais moksle, vyresnieji nusprendė jį siųsti mokytis siuvėjo amato. Petras Perkumas skaudžiai išgyveno, sužinojęs, kad netaps kunigu, tačiau to niekam neparodė ir ryžosi tapti saleziečiu, o išmokęs amato tapti amatų mokyklos siuvėjų skyriaus vedėju ir grįžti į Lietuvą.
Saleziečiai – Dievui pasišventusių vyrų katalikų kongregacija, kurios nariai kilniaširdiškai tarnauja jaunimui, ypač apleistam ir vargstančiam. Kongregacijos nariais tampama davus vienuoliškus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, gyvenant bendruomenėje, ugdant ir evangelizuojant jaunimą.
Mokydamasis pas saleziečius, trejus metus buvo „Švenčiausiojo sakramento“ draugijos narys, dvejus metus – draugijos patarėjas ir sekcijos vedėjas. Ketvirtame kurse įstojo į „Nekaltai pradėtosios“ draugiją. Mokslus tęsti trukdė pablogėjusi sveikata, kol pagaliau, IV kurso amatininką širdies liga visai prikaustė prie lovos.
Renkama medžiaga paskelbti šventuoju
Iki pat mirties Petras Perkumas nuoširdžiai meldėsi ir to mokė savo draugus. Mirdamas savo draugams ir mokytojams jis sakė, kad „aš dieną naktį meldžiuosi už jus, aukoju savo gyvybę, kad tik ištvertumėte savo pašaukimo kelyje“.
Jo darbo ir mokslo draugai atsisveikindami sakė: „Pagaliau ir mes, misijų aspirantai, broliai amatininkai turime naują Domininką Savio“. Lietuviams saleziečiams Petras Perkumas – tai lietuvių Domininkas Savio. Saleziečiai renka medžiagą dėl Petro Perkumo paskelbimo šventuoju.
Petras Perkumas mirė, būdamas dvidešimties, Turine, Italijoje 1937 m. sausio 12 d.
Petro Perkumo neprikaištingas gyvenimas ir šventa mirtis sukėlė saleziečių susidomėjimą. Praėjus vos mėnesiui po jo mirties Rebaudengo įstaiga išleido 32 puslapių knygelę–biografiją. 1938 metais, buvęs jo mokytojas, kunigas Igino Muraro SBD italų kalba parašė knygą „Pietro Perkumas“, kuri greitai buvo išversta į kitas užsienio kalbas. 1979 m. ji buvo išleista lietuviškai. 1982 m. dr. Vytautas Dambrava parašė knygelę „Širdies giesmė Petriukui“, kuri buvo išversta į portugalų, ispanų ir anglų kalbas.
Gimtinėje – jam skirtas kryžius ir skulptūra
1997 m. Perkumų gimtinės buvusioje sodybvietėje buvo pastatytas ir pašventintas darbėniškio Adomo Stoncelio išdrožtas kryžius su užrašu „1910 ir 1917 m. čia gimė vienuoliai saleziečiai Anatanas ir Petras Perkumai“.
Tais pačiais metais, skverelyje šalia Darbėnų bažnyčios vienuoliai saleziečiai, vadovaujami kunigo Prano Gavėno, pastatė Petro Perkumo skulptūrą, įamžinančią jo atminimą.
