Pirmojoje savo atsiminimų dalyje pradėjau pasakoti apie slaptą Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolyną, įkurtą 1947 m. Šios seserys glaudėsi Kaune, P. Višinskio gatvėje. Kaimynystėje gyvenau aš – ir nuo pat vaikystės iš arti mačiau vienuolių, vadintų panelėmis, gyvenimą.

Ryškiausią pėdsaką slaptajame Kauno vienuolyne įspaudė jo pirmoji vyresnioji Joana Juozapaitytė – sesuo Paulė, kurią, kaip ir kiti toje aplinkoje gyvenę vaikai, vadindavau savo teta (tiksliau, Tutyte). Ji vienuolyne priglaudė iš tremties grįžusius savo artimiuosius ir giminaičius, tarp kurių buvo ir sesers Paulės dukterėčia, mano vaikystės draugė žurnalistė Dalia Kutraitė.

Tad tęsiu pasakojimą apie seserį Paulę, slaptąsias vienuoles ir jų laukusius džiaugsmus bei sunkumus.

Svarbu ne tik malda, bet ir… grožis

P. Višinskio gatvės 111 numerio moteriškės, vadinamosios panelės, niekuo nesiskyrė nuo pasauliečių, nenešiojo vienuolių abitų. Ir kaip būtų galėjusios? Net kryželius slėpdavo giliai po drabužiais. Rengėsi paprastai, gana kukliai, užsiėmė visokiais įmanomais darbais, turėjo profesijas, darbovietes – bet jos gyveno kartu, pagal tam tikrą tvarką ir regulą, savo santykius grindė postulatais, reikalavimais. Kiekvieną rytą, aišku, eidavo į bažnyčią. Jonės dukterėčia, žurnalistė ir visuomenės veikėja Dalia Kutraitė, net ir būdama vaikas, po kurio laiko suprato, kad jos teta turi viršiausią balsą ir viską čia tvarko. Dalią iki šiol žavi, kad teta Jonė Juozapaitytė – sesuo Paulė – labai dvasingas žmogus, kartu buvo ūkiška, labai praktiška ir sumani vadybininkė: „Mes važiuodavom kartu su ja į Daugpilį pirkti panelėms batų, nes Latvijoje buvo didesnis pasirinkimas. Ji labai mėgo nešioti skrybėlaites, domėjosi mada, mokė paneles nebūti susitraukusiomis davatkomis, kvietė kasdien skleisti gėrį, grožį.“

Nuo 1945-ųjų P. Višinskio gatvės kaimynystėje veikė Kauno staklių gamykla, po okupacijos pavadinta Dzeržinskio vardu. Jai nebeužteko vietos, ir 1968-ųjų pabaigoje naujų patalpų statybos šluote nušlavė nuo žemės paviršiaus dvidešimt keturis P. Višinskio gatvės namus su visais jų ramiais ir neramiais gyvenimais. Okupacinė santvarka buldozeriu važiavo per žmonių likimus, sovietinė mokykla glemžėsi vaikų protus. Kaimynai išsibarstė kas kur… Į Anykščių gatvę Kaune pamažu kėlėsi ir P. Višinskio g. 111 numeriu pažymėtas paslaptingas gyvenimas. Seserų eucharistiečių vienuolyno vyresniajai Jonei namui statytis buvo paskirtas baisus, medžių šakomis ir atliekomis užverstas sklypas. Prie statybos uoliai ir kantriai dirbo visos panelės – universiteto, medicinos mokyklos studentės ir jau praktikuojančios gydytojos, seselės, dailininkės. Bet didžiausi rūpesčiai gulė ant kongregacijos pirmosios generalinės vyresniosios Jonės pečių. Po kelerių metų baisioji dauba Anykščių gatvėje pasikeitė neatpažįstamai.

“Manęs laukia Dangus, kurio laimės ir grožio negaliu nutuokti, tik mažas atspindys yra matomas gėlių žieduose, žvaigždėto dangaus giedrume, nekalto veido išraiškoje, apskritai gamtos gražume ir trumpose laimės akimirkose ir dėl to dangaus gyvenu čia, žemėje. Kenčiu, dirbu ir myliu. Vykdau Dievo Valią – taip, Tėve.” (Sesuo Paulė, Dienoraštis)

„Turbūt, tai teisingas požiūris, – svarsto Dalia Kutraitė. – Niekas aukštybėse nereikalauja iš mūsų nereikalingo asketizmo, jeigu mes galime kurti savo rankomis tą grožį… Jonė buvo nuostabi sodininkė, labai daug skaitė apie sodo, daržo tvarkymą ir paskui tai įgyvendino, nes įrengė turbūt pirmą Kaune sodą su alpinariumais ir baseinais: važiuodavo žmonės pažiūrėti ir mokytis iš jos, sodininkų bendrijoje dalyvavo.“

Bernadeta Pajauta Juozapaitytė prisimena, kaip jos sesuo važiavo į Rygą medžiagos paltui, nes Lietuvoje nieko nebuvo. Bet parsivežė visai ką kita – gal dvidešimt rožių krūmų. Ir užveisė rožyną. Vietoj batų ji dažnai geriau nusipirkdavo kokią gėlę. Panelių sodyba Anykščių gatvėje buvo pavyzdinė, čia atvažiuodavo ekskursijos iš Estijos ir Latvijos. Jonė dirbdavo, tad ekskursijas priimdavo jos mamytė Brigita.

Seserų vyresnioji ne tik rūpinosi gėlėmis ir panelėmis. Ji fotografavo, o filmavimo kamerą buvo įsigijusi viena pirmųjų Kaune ar net Lietuvoje. Jonė Juozapaitytė – sesuo Paulė – keliavo, lankė teatrus ir koncertus. Dalia prisipažįsta niekada nemačiusi tetos grojančios, bet sužavėjo dienoraštyje užtiktas įrašas: „Šiandien begrodama, skambinau Štrauso C dur valsą, pajutau, kaip didis Kūrėjas iš paprastų elementų padaro gražius dalykus.“ Siekis dvasinius anapusinius dalykus pritaikyti čia, žemėje, randame ir jos verstoje knygoje: „Jei ne žemiški konfliktai, kasdieniai piktumėliai, mes būtume blogesni, nes tik vienaip ar kitaip išgyvenęs konfliktą žmogus tampa geresnis arba blogesnis. Kančia yra mūsų sielos treniruotė, jei neišgyvensime kančios, mūsų sielos niekaip neapsivalys.“

Nuginkluojantis draugiškumas

Apie 1970-uosius, sulaukusi vos šešiolikos, į slaptojo vienuolyno Anykščių gatvėje duris pasibeldė Zita Daubaraitė – būsimoji panelė: „Mano tikėjimas buvo, aišku, gautas iš šeimos. Mes gyvenom prie miško, gamtoje, per gamtą labai bendraudavau su Dievu. Kiekvieną sekmadienį eidavom penkis kilometrus į bažnyčią. Mes penkiese, visi mano penki broliai ir seserys, tokie ir išlikom, nežinau, kaip būtų buvę, jei nebūčiau gavusi dvasingumo iš šeimos.“ Zita prisimena bijojusi pirmo susitikimo su Jone, tačiau vienuolyno vyresniosios gerumas, nuoširdumas, išvaikė baimes, iš karto atvėrė širdį: „Nežinau kas pasakė, bet žinojau, kad turiu jai labiau atsiverti, negu kunigui. Ji išklausydavo ir neduodavo jokių ypatingų pamokymų – tik klausydavosi. Nuginkluodavo ta jos savybė mane išklausyti kaip tikrą draugę. Šiandien pastebiu, kad savo patirtį kartais primetu seserims, supykstu, kad ne taip reikėtų daryti, o jinai tik gražiai paprašydavo, ir viskas. Ir negalėdavai atsakyti, tiesiog traukdavo toks ryšys.“

Būsimoji vienuolė Zita iš pradžių į slaptąjį eucharistiečių vienuolyną atvažiuodavo tik vasarą, per atostogas. O kai baigė Radviliškio vidurinę mokyklą ir įstojo į Medicinos mokyklą studijuoti farmacijos – persikraustė gyventi į Kauną. Aštuoneri metai šalia Jonės greit prabėgo. Jų kambariai buvo šalia. „Aš ją matydavau visą laiką susirūpinusią, bet malonią, mes viską kartu darydavom, kartu ir valgydavom. Buvau jauna, kartais ir pasipūsdavau, paprunkštaudavau, o ji vis tiek su meile priimdavo ir nuginkluodavo visus asmeniškumus. Mums kas savaitę ar dvi ji vesdavo rekolekcijas, tai iš vidaus taip mane paliesdavo tas dvasingumas!“ Sesuo Zita su dėkingumu prisimena Jonę – tikrą aukos, maldos žmogų.

Skaudus skilimas

Dvasiniai ir žemiški dalykai, grožis ir kančia buvo nuolatiniai Jonės – sesers Paulės – palydovai. Jai dažnai buvo primenama labiau rūpintis anuo pasauliu, amžinybe, o ne gėlytėm. „Bijau, – sako Dalia Kutraitė, – kad net jos kolegės, vienuolės, kurios neturėjo tokių filosofijos pagrindų kaip teta, ne visos ją suprato. Gal todėl ir skilo Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Liūdnas tas skilimas [įvykęs 1968 m.].“

Vienuolynai turi savo griežtus įstatus. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoje iš pradžių buvo viena regula (vadinosi „Meilės regula“), kurią parašė kongregacijos įkūrėjas Tėveliu vadintas jėzuitas kun. Pranciškus Masilionis, kurio autoritetą pripažino ir Jonė Juozapaitytė – sesuo Paulė. Savo knygutėje „Slaptasis aukuras“ Danė Šlapkauskaitė SJE rašo: „Tėvelio Masilionio ir Jonės mintys bei idėjos sudarė sąskambį.“ Paskui aukšti hierarchai prašė parašyti kitą kongregacijos regulą pagal atitinkamus paragrafus, kaip reikalavo bažnytiniai nuostatai. „Esminis skirtumas buvo tas, – galvoja D. Kutraitė, – kad Jonės noras buvo stabdyti ateizmą, skleisti krikščionišką moralę ir ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, evangelizuoti. Tuo metu dalis seserų norėjo aršesnės kovos. Ir jos pasirinko kitą kelią – ne tik tyliai ramiai mokyti vaikus, sodinti gėlytes, bet kovoti su neteisybe, su sovietų valdžia. Jos dalyvavo antitarybinės literatūros „Katalikų Bažnyčios kronika“ leidime, o Jonė to nenorėjo – ji manė, kad vienuolių misija turi būti eucharistinė, ne politinė.“

Jonės sesuo Bernadeta Pajauta prisimena: „Ji neparodė, kaip išgyvena tą skilimą, kad jai skaudu – tik per naktis meldėsi, viską savyje laikė… Neilgai trukus prasidėjo ligos, ir po kurio laiko ji mirė. Jaudindavosi, bet to nedemonstravo. Tik mamytė rodė signalus – su Jone blogai.“

Vieniša, kenčianti fizinius ir dvasinius skausmus, nesuprasta, bet ir neieškanti, neprašanti nei supratimo, nei atjautos, Jonė savo kryžių nešė viena, pasiguosti nebuvo kam. Skaudžiai išgyveno, kai 20 metų puoselėta tarnystė tiesai, grožiui, gėriui, šventumui nebeatitiko kai kurių seserų norų. Nors Vatikanas 1967 metais patvirtino eucharistiečių parašytą kongregacijos regulą, o vienuoles palaikė ir vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas, šalia atsirado karingesnės, viešai ir slaptai kovojančios už tikinčiųjų teises „pusseserės“, globojamos to paties steigėjo kun. Pranciškaus Masilionio. Po kurio laiko „pusseserės“ pasiėmė ir Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos pavadinimą. Todėl, praėjus kuriam laikui po Jonės mirties, panelėms teko sugalvoti kitą savosios bendruomenės pavadinimą – ir jos tapo Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos seserų kongregacija.

Ses. Zita Daubaraitė prisimena paskutinius Jonės – sesers Paulės – gyvenimo Anykščių gatvėje epizodus: jau negalėdama dirbti, Jonė paprašydavo: tą akmenuką pastumk, tą akmenuką padėk į vietą. „Paskutinį kartą prieš išvažiuojant jai į ligoninę, tvarkėm daržą, sodinom gėles. Jonė ir sako: kažin ar man teks jas pamatyti pavasarį pražystant? Gegužės mėnesį mes su močiute, Jonės mama, tvarkomės – Jonė žadėjo aštuntą ar devintą grįžti iš ligoninės. Ateina jos sesuo Onutė, duoda po tabletę mums ir sako – Jonė be sąmonės. Mums buvo toks šokas… Bet mes sudėjom Dievui tą Auką, o mano ir visų seserų širdyse liko jos gyvenimo žodžiai – „Didesnei Dievo garbei“. Mano širdyje ji ir jos darbai gyvi, einu jos pėdom ir dažnai prisimenu. Ačiū jai už tai.“

“Skaudi sausra sieloj gyvena… Noriu prie tavo kojų pakilti, noriu būti gera, noriu nešti šviesą į savo šalį. Bet… mano norai tik norais ir žodžiais, o jaučiu visuose sąnariuose silpnumą, traukiantį prie žemės.” (Sesuo Paulė, Dienoraštis)

Visai prieš mirtį, gulėdama onkologinėje ligoninėje, Jonė tikėjosi grįžusi pirmiausia susitaikyti su pussesere Julyte (Julija Kuodyte – seserimi Ksavera), vadovavusia atskilusioms sesutėms su Tėveliu Masilioniu. Tikėjosi bent jau taikos – nebūtinai vienybės. Tačiau nespėjo.

Po kelių mėnesių paskui Jonę iškeliaudamas amžinybėm tai padarė Tėvelis P. Masilionis: „Meldžiu savitarpio pasitikėjimo. Meldžiu už Jonytę. Dabar esame vieningi. Ačiū už viską. Aš kaltas, kad jūs – atskala. Atsiprašau, ką įžeidžiau. Pasveikink sesutes“, – prašė jį aplankiusios dabar jau irgi šviesaus atminimo sesers eucharistietės Danutės Šlapkauskaitės.

Kiti laikai

Dzeržinskio staklių gamykla atėjus Nepriklausomybei pakeitė pavadinimą, paskui subankrutavo. Aklinai užstatyta, užtverta P. Višinskio gatvės dalis šiandien vėl praeinama ir net pravažiuojama. Tik retai užklysta čia gyvenusieji, o didesnė dalis kartu su Jone jau žvelgia iš aukštybių.

Netikėčiausiose pasaulietinėse vietose sutiktos įvairių spalvų vienuolių abitais pasidabinusias įvairaus amžiaus moterys su šypsena sieloje ir lūpose, kaip sakydavo Jonė, jau nebestebina. Šiuo metu Lietuvoje veikia 42 moterų vienuolijos. Tiek metų ateitininkė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos pirmoji generalinė vyresnioji Joana Juozapaitytė – sesuo Paulė – ugdė, skiepijo jaunose sielose tiesą, gėrį, grožį ir šventumą slaptame, bet ne uždarame P. Višinskio, vėliau Anykščių gatvės vienuolyne. Dauguma seserų jau sudaro nemažą bendruomenę danguje. O mes, keliaudami kiekvienas savu, tik mums skirtu keliu, dažnai net šalia būdami neįtariame apie kitų pasišventimą, skausmu išbandytą dvasią, pasisėmusią stiprybės iš Kristaus. Bet per jų aukas Dievo Meilės Rasa krenta ir ant visų mūsų. Kaip sesuo Zita, su kitomis seserimis tęsianti Jonės darbą, ir aš sakau: Ačiū.