Visų Šventųjų iškilmių proga – apie Dievo Tarnaitę Barborą Žagarietę

Šaltinis Šiaulių vyskupijos informacija, 2021 11 01

Istoriškumas

Remiantis istoriniais tyrimais, Barbora Žagarietė gimė XVI amžiaus antroje pusėje, pasižymėjo herojiškomis krikščioniškomis dorybėmis, mirė išsaugodama meilę Dievui ir artimui. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia.Turimomis žiniomis, pirmasis apie Žagarės Mergelės tapatybę 1755 m. savo pranešime Šv. Sostui užsiminė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jis rašė: „Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora.“Pasak iš lūpų į lūpas perduodamo pasakojimo, praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, vienas ypatingas įvykis davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos pas Dievą, kultui. Tai susiję su švedų įsiveržimu į Lietuvą (XVII a. per.): užpuolikai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią ir jos kriptoje buvusius mirusiųjų palaikus, bet po gaisro pelenuose rastas Barboros kūnas buvo nesudegęs, tik pajuodęs. Neabejodamas šio nepaprasto įvykio tikrumu, anksčiau minėtame pranešime Šv. Sostui vyskupas Antanas Tiškevičius tęsė: „ … mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas iš pelenų ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs.“ Tame pačiame dokumente Žemaičių vyskupas, prieš pradėdamas aprašyti aštuonis 1735–1748 metais Barboros užtarimu įvykusius stebuklus, pažymi: „Daugybė nelaimėlių, nepagydomų ligų prislėgtųjų prie mergelės karsto ieško priebėgos ir tuojau pat patiria pagalbą. Pasakojimas be galo išsiplėstų, jei pašalintas visų negales bent prabėgomis paliesčiau…“

Gerbimo draudimai

1711 m. perkėlus Barboros palaikus į atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo viešas, kelis šimtmečius ir iki mūsų dienų tebesitęsiantis pamaldumas į Žagarės Mergelę, tikint, kad ji yra šventa.1878 m., Lietuvai kenčiant carinės Rusijos priespaudą, Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje esantys Barboros palaikai carinės valdžios įsakymu buvo užmūryti. Tačiau pastangos tokiu būdu susilpninti tikinčiųjų pasitikėjimą Dievu, užtariant Barborai, nebuvo vaisingos. Atvirkščiai, kai po 19 metų, remontuojant bažnyčią, Mergelės kūnas vėl buvo rastas sveikas, – pamaldumas Barborai dar labiau sustiprėjo ir suaktyvėjo.

Palaikų istorija Barboros Žagarietės palaikai ilsėjosi įstiklintame karste bažnyčios rūsyje, po didžiuoju altoriumi. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, puolimas prieš Barboros Žagarietės fenomeną nesiliovė. Ypač jis buvo jaučiamas 1957–1963 metais. 1963 m., okupacinės valdžios nurodymu uždarius bažnyčią, Barboros palaikai buvo nežinia kur išvežti. Dabar Mergelę primena tik toje pačioje bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas ir ant kriptos durų esanti atminimo lentelė.Siekiant kuo labiau įsigilinti į Barboros Žagarietės gyvenimą, toliau tęsiamos dokumentų paieškos archyvuose, atliekamos apklausos, registruojami nauji liudytojų parodymai. Pastarojo meto kasinėjimai, siekiant surasti galimą Barboros palaidojimo vietą, nedavė jokių rezultatų.

Stebuklų registracijos knyga

Praėjus 100 metų po pirmojo oficialaus Barboros paminėjimo XVIII a. viduryje, vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. sausio 7 d. įpareigojo Senosios Žagarės bažnyčios kleboną S. Limaževičių registruoti Barboros užtarimu įvyksiančius stebuklus ar kitas gautas Dievo malones. Taip buvo pradėta vadinamoji Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga, kurioje iki 1940 m. gruodžio 14 d. buvo užrašyti 97 atvejai, bet nė vienas įvykis nebuvo kanoniškai ištirtas. Sovietmečiu kurį laiką manyta, kad Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga dingo. Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Boleslovas Babrauskas SJ pradėjo šios knygos paieškas ir 1994 m. ją atrado.

Šią neįkainojamos vertės stebuklų registracijos knygą išsaugojo kun. Pranciškus Ščepavičius, anuo sunkiu Lietuvos Bažnyčiai metu ėjęs Senosios Žagarės bažnyčios klebono pareigas. Toji knyga, be jokių abejonių, geriausiai liudija stebukladarės Barboros šventumo garsą – fama sanctitatis, kuris, nepaisant įvairių politinių permainų ir okupacinių režimų, niekada nebuvo nutrūkęs.

Beatifikacijos – kanonizacijos procesas

2005 m. gegužės 13 d. Šv. Sostas, atsakydamas į Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio prašymą pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą, informavo, kad, remiantis Šventųjų skelbimo kongregacijos aprobuotomis normomis, skirtomis šventųjų bylų tyrimą atliekantiems vyskupams, nėra kliūčių pradėti šį procesą.

Remdamasis aukščiau minėtu leidimu ir atsižvelgdamas į Šiaulių vyskupijos tikinčiųjų prašymą, vyskupas Eugenijus Bartulis 2005 m. rugsėjo 24 d. iškilmingai pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą.

MALDA PRAŠANT DIEVO TARNAITEI BARBORAI ŽAGARIETEI ALTORIŲ GARBĖS

Mus mylintis Dieve, nuoširdžiai meldžiame, kad jauna mirusi Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė, gilaus tikėjimo įkvėpta uoliai globojusi vargšus ir keturis šimtus metų garsėjanti stebuklais bei gausiomis malonėmis, būtų Bažnyčios paskelbta palaimintąja. Jos užtarimu gautos malonės teskatina visus, ypač jaunus krikščionis, susiduriančius su šiandienos pasaulio išmėginimais, ugdyti savyje tvirtą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.