Rankraščiuose – prisiminimai apie kun. Stanislovą Rimkų

Pradinis/Dievo Tarnai/Kun. Stanislovas Rimkus/Rankraščiuose – prisiminimai apie kun. Stanislovą Rimkų

 

Teko domėtis Kražių skerdynių (1893 m.) ir Kražių parapijos vikaro kankinio Stanislovo Rimkaus (1912 – sušaudytas 1942 m. 05. 20 d. Sol Ilecko lageryje, pietiniame Urale, Čkalovo – dabar Orenburgo srityje) istorijomis ir susidurti su informacijos šaltinių stoka. Nors šiuos du istorijos įvykius skiria pusė amžiaus, bet jie tarpusavyje labai susiję. Į Kražius vikaru 1936-05-30 atkeltas jaunas kunigas Stanislovas Rimkus ėmė ruoštis artėjančiai Kražių skerdynių 50-ies metų sukakčiai. Į talką prisikalbinęs savo brolį Antaną ir sesę Kristiną, ėmėsi plačios parapinės veiklos. Vienas iš veiklos barų buvo Kražių skerdynių muziejaus organizavimas, liudininkų atsiminimų apie anuos įvykius rinkimas. Tačiau entuziastingą šių jaunų žmonių veiklą sustabdė klebono areštas 1940 m. rugpjūčio 6-tą dieną. Dar ilgai šeimos nariai nesužinojo, kad brolis kunigas Stanislovas, įkalintas pietų Sibire, buvo iš naujo teisiamas, skiriant mirties bausmę, kuri įvykdyta 1942 m.

Nepaisant informacijos stygiaus, domėtis minėtomis temomis skatino ir Šiaulių vyskupijos atkaklus ryžtas pradėti abiejų įvykių diecezinius tyrimus. Ir štai 2019 m. gruodžio 17 d. Vatikano Šventųjų bylų kongregacija protokolu Nr. 3509-1/19 leido Šiaulių vyskupijoje pradėti beatifikacijos arba kankinystės pripažinimo bylą kunigui Stanislovui Pijui Rimkui, nužudytam iš neapykantos tikėjimui.

Netrukus aplankė sėkmė: sužinota apie kun. S. Rimkaus gimines, rasti Antano Rimkaus (pasirašiusio Antano Šlinskio slapyvardžiu) surinkti kražiškių liudijimai. Šiemet muziejui atvežtas ir likęs Antano Rimkaus archyvas, liudijąs apie kun. kankinio Stanislovo Rimkaus kunigišką misiją, Kražių skerdynių atminimą, tarpukario Švėkšnos Saulės gimnazijos, Ateitininkų, Pavasarininkų kuopų gyvenimą. Archyvą išsaugojo kun. S. Rimkaus sesers Uršulijos sūnus, Nemakščių mokyklos muzikos ir istorijos mokytojas Antanas Girčys. Archyvą muziejui dovanojo A. Girčio duktė Dalia Kazlauskienė. Taip paskutiniai Rimkų archyvo likučiai mus pasiekė, papildydami Žemaičių vyskupystės muziejaus kaupiamą svarbų, sovietmečio kunigų kankinių archyvą.

Jau iš pirmo žvilgsnio susidaro stebinantis Rimkų šeimos brolių ir seserų ryšys, gebėjimas rasti meilę ir užuojautą, supratimą pačiais sunkiausiais gyvenimo etapais, išlaikytas bendrumas iki pat pabaigos, iki susitikimo Amžinybėje. Ir viso to rezultatas – ypatingai gražiai išlaikytas brolio kankinio kunigo Stanislovo atminimas. Šis išsaugotas archyvas leis detaliau iki smulkmenų pažinti kankinį kunigą Stanislovą Rimkų.

„Rašyti atsiminimus apie kun. St. Rimkų. Nuo kūdikystės aiškiuosius ir tikruosius vaizdus tiksliai ir plačiai. Visą buitį, gyvenimą, visus asmenis, kurie buvo jo draugai ir netikri prieteliai. Jo mėgtos dainos, visą veiklą, žodžius, juokus, skausmus ir džiaugsmus. Išgauk tokių aprašymų iš kitų. Apie Kražių gyvenimą 1936-1941 m. Primicijų smulkmenos. Kryžius. Jo įrašo testamentas. Žmonių nuomonės, gandai, paskalos tada, per veiklą, per bolševikmetį, per karą ir dabar. Savo pažiūras ir t.t. Tokius žodžius, tokį tekstą, kun. S. Rimkaus sesers Kristinos pasirašytą, be datos, radau tarp jos popierėlių, užsimetusių Pašlynyje tarp sąsiuvinio skiaučių. Tekstas rašytas, spėju 1942-1944 metų tarpe, vokiečių okupacijos metais.“ – taip rašo kun. St. Rimkaus brolis Antanas Rimkus, buvęs jo Kražių laikotarpio sekretorius, „Kražių aidų“ redaktorius, Kražių skerdynių muziejaus kūrėjas.

Rimkų šeimoje kunigo Stanislovo įtaka buvo didžiulė, todėl seserys Uršulija, Kristina ir brolis Antanas ypatingai saugojo jo atminimą. Nelengva vaikystė, vargo ir sunkumų kunipas kelias į seminariją, trumpas kunigystės Kražiuose švystelėjimas ir mirtis sovietų kalėjime.

Rimkus savo prisiminimuose rašo: „Kun. Rimkų 1940. 08. 06 išvežus, dalį jo daiktų pasiėmė brolis Antanas ir pasidėjo pas uošvius Eidukus Kaltinėnų gatvėje, didesnę dalį sesuo Uršulė arkliais išvežė į tėviškę Pašlynyje, bet dar daug dalykų pasiliko klebonijoje. Jo likusius Kražiuose daiktelius globojo klebonijos kambarinė Marytė Šiūšytė. Kražiai 1941 m. sudegė. Ir kun. Rimkaus likę daiktai Kražiuose sudegė.“

Rimkus ne tik įkalbėjo, įtikino savo seserį Kristiną parašyti prisiminimus apie brolį, bet ir pats parašė savuosius. Abiejų prisiminimai atkeliavo į muziejų. Iš šios medžiagos tik nedidelė dalis yra paskelbta.

Kun. S. Rimkus, besimokydamas seminarijoje, jau numatė savo sesers kelią; visaip skatino lavintis, kad ateityje ji galėtų jam padėti. Kristina Rimkutė buvo pagrindinė pagalbininkė visuose kunigo darbuose ir sumanymuose, vėliau ji sugebėjo įkalbėti kitus, kun. Stanislovą pažinojusius žmonės pasidalinti savo prisiminimais, išsaugojo nemažą dalį archyvo, kurį laiką netgi buvo parengusi ekspoziciją Laukuvoje, skirtą brolio Stanislovo atminimui. Prisiminimai perrašyti mašinelė, mašinraštis iliustruotas fotografijomis, atvirlaiškiais, o kai kur pridėti ir paties kun. S. Rimkaus laiškai, pastabos, atskleisiantys visą trumpo, įkvėpto gyvenimo kelią.

Atskira archyvo dalis – daugiau nei 300 fotografijų, kuriose skirtingų Žemaitijos miestelių vaizdai, įvairių katalikiškų renginių akimirkos. Galima išskirti dvi didesnes fotografijų grupes – tai klieriko S. Rimkaus gyvenimas Telšių kunigų seminarijoje ir kunigystė Kražiuose. Kun. S. Rimkus, vikaraudamas Kražiuose, stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių į įvairias katalikiškas visuomenines organizacijas, rengė kongresus, pasirodymus. Nemažai fotografijų ir liudija būtent šią veiklą. Papildomą vertę fotografijoms sukuria išsamūs aprašymai, detalės.

Svarbūs ir paties kunigo Stanislovo laiškeliai seseriai Kristinai, kitiems bendražygiams, kuriuose patarimai, nurodymai, kaip lavinti, ugdyti save. Kunigo brolis Antanas iš išbarstytų pavienių lapelių surinko ir perrašė kun. St. Rimkaus pamokslus. Kun. S. Rimkus pamokslams skyrė didelį dėmesį; stengdavosi parinkti tinkamus pavyzdžius, ieškodavo paprastų, žmonių sąmonę pasiekiančių žodžių. Pateikiame vis dar aktualiai skambančio kadais kun. St. Rimkaus sakyto pamokslo ištrauką:

„Šis XX amžius – tai kovų, didelio judėjimo, gyvumo amžius. Vieni žmonės iš didelio neva gudrumo ieško naujų dievų, kovoja prieš Sutvėrėją, antri net pačiam velniui lenkiasi, jį garbina, jam gieda giesmes, tretieji ieško laimės patogumuose, pasiduodami visiškai savo kūno gašlumui, girtuokliauja, paleistuvauja. Tačiau visos tos žmonių rūšys ieško laimės. Bet, kodėl jie nesupranta, kad tikroji vienintelė laimė tėra randama Dievuje, kad tikrosios, aukščiausios, pagrindinės šio gyvenimo tiesos tėra randamos tik krikščionių-katalikų tikėjime?[…] O todėl, kad šių laikų perkūnas, tai yra bolševizmas ir kapitalizmas, ekonominė krizė plėšia nuo Dievo ir artimo meilės ir pritrenkia prie žemės purvų. […] Vyrai, ar aš, po kelmų, neprisišauksiu jūsų krikščioniškai, dorai katalikų akcijai? Argi aš prie jūsų neprisibelsiu? Jei man, Bažnyčiai, Kristui netikite, tai jūs, sienos, tu, žeme, prabilk, pasakyk jiems, primink jiems mano maldavimus, mano prašymus, mano žodžius. Lietuva šąla tikėjime, ledėja dorovėje. Tauta laukia narsių didvyrių. Kristus kėlės, kelk ir tu. Kelk nauju. Rikiuokis, žygiuok į XX amžiaus kryžiaus žygį, kuriam pats Kristus vadovauja. Ne į plieno kardo kovą, bet į kovą, meilės kovą dirbti dėl Bažnyčios!“ (iš „Stasio Rimkaus pirmojo straipsnio Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos moksleivių ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Saulutės spinduliai“).

Įdomus ir Kristinos Rimkutės dienoraštis, užrašytas 12-oje mokyklinių sąsiuvinių, nuo 1978 m. iki 2002 m. Kristina užsirašinėjo kasdienius įvykius, mintis, išgyvenimus, žmones. Vis tik svarbiausia šiuose raštuose – brolio kun. Stanislovo atminimas, jo darbų, idėjų tęsimas. Apie vaikystės dienas skaitome: „Mėgiamiausias buvo žaidimas netoli namų žvyrduobėj, padarydavome altorių, kiečių žolės vaizduodavo besimeldžiančius žmones. Stasius laikydavo kaip kunigas „mišias“, o mes jam patarnaudavome. Kai tik jis pramoko rašyti, tai mėgdavo su kreida ant sienų pasirašyti „klebonas Stanislovas Rimkus“.

Kitame prisiminimų puslapyje pasakojama: „Stasys buvo pilnas tikybos minčių, pilnas ryto maldų, tekstų, katekizmo žodžių, maldingų knygelių minčių nuo pat jauno mokinuko. Kaip jis godžiai, tiesiog kalte kalė kiekvieną patarimą iš knygelės „Filiotėja, kelias į maldingą gyvenimą“, kaip nekrisdavo iš rankų „Kristaus sekimo“ knygelė laike atostogų, kada parvažiuodavo iš Rietavo ar Švėkšnos mokyklų. Gaivino jį, be abejo, ir žurnalo „Ateitis“ straipsniai, savaitraštis „Šaltinis“, kuris nuo pat ankstyviausių metų ateidavo į Pašlynį; būdavo parsinešama iš Laukuvos pašto.“

„Kun. Stasiaus veiklumo priežasčių ieškodamas, randu, kad stipriausios dvasios jis įgijo kunigų seminarijoje, bet seminarijos auklėjimas jau turėjo pagrindą, atsineštą iš progimnazijos. Kražių pamoksluose atsispindi net progimnazijoje girdėtos mintys, pamokymai ir skaitytos knygos. Tas nieko stebėtino, jei pagalvosime, kad jo motina, dar jam tebesant negimusiam, jau meldė Dievo, kad jai duotų berniuką, kurį ji jau tada Dievui paaukojo ir pasiryžo išleisti į kunigus“.