Barboros Žagarietės Umiastauskaitės (1628-1648) šventumo fenomenas jau kelis šimtmečius tyrinėjamas dvasininkų, mokslininkų, net tarybinių veikėjų ir šiandien tebejaudina protus ir širdis. Vatikane pradėta Barboros Žagarietės beatifikavimo byla yra reikšmingas žingsnis jos paskelbimo palaimintąja, o vėliau gal ir šventąją link. Tačiau jau beveik keturis šimtus metų daugelio žmonių širdyse Barbora buvo ir tebėra šventoji.

„Mums Barbora buvo stebuklinga“

„Jei tiki, kad tau padėjo, yra tiesiog šviesiau. Gal iš pasąmonės kyla noras pritraukti stebuklų, paslaptį pajusti. Juk tos paslapties neatskleisi iki paskutinės akimirkos, o čia lyg prie jos prisilieti…“, — tokiais paprastais žodžiais Barboros Žagarietės 6ventumo fenomeną apibūdina Romualda Vaitkienė, Žagarės metraštininkė, buvusi mokytoja.

Ji ir jos vyras Vytautas apie šį krašto stebuklą kalba su didžiule pagarba, Barbora jiems, kaip daugeliui Žagarės gyventojų, buvo natūraliai sava nuo pat vaikystės, kai iš mokinių mišių, kurios vykdavo senosios Žagarės bažnyčioje, jie pareidavo tarsi apsivalę.

„Atsimenu, atsistoję snapsodavom pro tą stiklinį viršelį, pasižiūrėdavom, gal naujai aprengta, kokios spalvos kaspinėliai, rankytės sudėtos, kepurytė“, — prisimena ponia Romualda.

„Mums Barbora buvo stebuklinga“, — jai antrina Vytautas. Jis neprisimena, kad namie būtų labai daug kalbėta apie Barborą. Ne. Barbora buvo natūralus dalykas. Žinai, kad ji yra, nueini prie jos su dideliu noru, ne taip, kad atliktum pareigą. „Prieš egzaminus toks geras nusiteikimas, ne kad kažką išpeštum iš jos, bet nusiramintum“, — sako Vytautas. Ir dabar žagariečiai meldžiasi Barborai, prašo jos užtarimo.

Barboros stebuklai

Sukame į kitą kiemą, pas Stanislovą ir Pranutę Vernius.

Pranutė Vernienė pasakoja, kad jos vyro mama Ona Vernienė buvusi labai didelė veikėja — daug žinojo nutikimų, susijusių su Barboros Žagarietės stebuklais.

Vienas ryškiausių Onos Vernienės liudijimų — apie tokią moterį iš Vaškų parapijos, su kuria jos daug meldėsi Barborai Žagarietei, kad ši padėtų surasti dingusį moters vaiką. Ona Vernienė pasakojusi, kad ta moteris, grįždama namo, kažkodėl pasuko visai priešinga kryptimi — Linkuvos pusėn. Įėjusi į miestelį, ėmė pasakoti apie dingusį vaiką. Tada žmonės nurodę, kad vienoje troboje iš kažkur pas moterį atsiradęs paaugęs naujagimis. Nubėgusi nurodyta kryptimi, moteris suradusi savo kūdikį. Šis įvykis tiesiogiai priskiriamas Barboros stebuklams.

Pranutės pasakojimu, jos vyro sesuo Romualda Vernytė Jankauskienė vienu metu dirbo medicinos seserimi Šiauliuose, darbe išėjo kalba apie Barborą Žagarietę ir jos teikiamas malones. Romualdos pažįstama sanitarė vaikščiojusi su raiščiu, slėpdama egzemos sužalotą ranką. Tačiau po kurio laiko sanitarė pasirodė be raiščio. Paaiškėjo, kad įtikėjusi kolegės pasakojimu, ji taip karštai meldėsi Žagarietei, kad liga pasitraukė.

Tokių išgijimų ir stebuklų lenkiškoje Barboros Žagarietės knygoje registruota per 400. O dar kiek pagijimų priskirta Žagarietei tarybiniais laikais, net su medikų pažymomis apie nepagydomą ligą, kuri paskui ėmė ir pasitraukė.

Paskutinė kaprono suknelė

Laimutė Mačerinskienė su vyru dabar gyvena buvusiame močiutės name, kuriame leido vaikystę. Trys močiutės dukros ir sūnus gyveno Amerikoje, Čikagoje. Ponia Laimutė prisimena, kaip vieną kartą teta Zuzana (jos buvo nesveika kasa) atsiuntė į Žagarę siuntinį — gerą gabalą medžiagos Barborai aprengti. Močiutė nunešę medžiagą į gretimą namą pas siuvėją Jonaitienę, kad ši pasiūtų suknelę Barborai.

„Kaip šiandien prisimenu: kapronas su spaustom baltom barchato gėlytėm ir mėlynais viduriukais. Kai pamačiau, pagalvojau, kad man nors bliuskutei liktų…“ — dalijasi prisiminimais ponia Laimutė.

Dar ji prisimena, kaip močiutė su draugėmis ėjo į kriptą Barboros rengti (drabužį vilkdavo ant drabužio), o parėjusi pasakė: „Kai aš ją pakėliau, toks kaip kūnelis buvo“.

Laimutė mano, kad tai buvo paskutinė Barboros suknelė.

Teta iš Amerikos rašė, kad pasijuto geriau.

O močiutei Žagarietė tiek dovanojo sveikatos, kad ši pasimirė sulaukusi 95-erių metų.

Paslaptingas Barboros dingimas

Paslaptimis apraizgytas ne tik nemarus, per 400 metų nesusiręs Barboros kūnas, bet ir jo dingimas. Palaikai dingo 1963 metų gegužės 10 dieną (veikiau, po nakties), kai LTSR LKP CK sekretoriaus A. Barkausko paskirtos komisijos buvo apžiūrėti, išmatuoti, nufotografuoti ir po to nežinia kur išgabenti.

Po to, kaip pasakoja L. Mačerinskienė, žagariečiai per „ruporą“ išgirdo apie savo Barborą, „kuri radosi sklepe ir kurią žmonės labai garbino. Bet ji buvo paimta į Vilnių, į tyrimų institutą ir ištirta, kad tai esą niekas kita, kaip mumija“.

Iki šiol Barboros palaikai nerasti, bet versijų, kas dėjosi tą naktį, ir kur galėtų ilsėtis Barbora žagarietė, sklaido įvairiausių.

Romualda Vaitkienė prisimena, kad jos draugės sesuo Izabelė Virbickaitė buvo vyresnė ir tuo metu dirbo vaistinėje. Po Barboros palaikų dingimo Romualda nuėjusi pas savo draugę ir išgirdo Izabelę pasakojant apie tai, kad komisijoje, prieš išvežant palaikus, dalyvavo ir žagarietis gydytojas Antanas Varnas. Medikai tarpusavyje bičiuliaudavosi, tad gydytojas Varnas išsitaręs, kad apžiūrint Žagarietę buvo labai nustebęs ir kaip medikas negalįs niekaip sau paaiškinti fakto, kad prisilietus prie tam tikrų kūno centrų, buvo juntama nepaaiškinama reakcija.

„Taip sakė gydytojas, ne kokia kaimo bobelė, ir aš tai nešioju, kaip didelę brangią atmintį“, — pasakojo Romualda Vaitkienė. Dar gydytojas pasakojęs, kad visi kūno organai buvę vietoje, tik sudžiuvę, mumifikavęsi.

Daugiau nei gydytojas, nei jo šeimos nariai, nei kiti komisijos atstovai nieko nepasakoję. Vietiniai gyventojai mano, kad jie buvo prisaikdinti tylėti.

Versijos

„Tik nearašykit Barborytė“, — perspėja Romualda Vaitkienė — Nes tai buvo Markulio savininkiškas žodis. Jis sakė: „Mano Barborytė“, norėdamas parodyti, kad turi teisę į palaikų nagrinėjimą“.

(Juozas Markulis, buvęs MGB agentas, slapyvardžiu Erelis, prosovietinis veikėjas, dėl kurio veiklos buvo suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų. Išvengęs partizanų keršto Vilniuje, 1948 metais jis pabėgo į Leningradą, kur baigė aukštuosius mokslus“. Mirė 1988 metais Vilniuje — red.past).

J. Markulis buvo gydytojas, itin smalsiai tyrinėjęs Barboros Žagarietės fenomeną ir dar iki jos dingimo Maskvoje parašęs disertaciją.

Viena versija — kad J. Markulis esą po tos nakties išsivežė Barboros palaikus Į Vilnių. „Šitoks smalsumas, kur jis tau paliks. Mes įsitikinę, kad ji išvežta, bet tie, kurie ieško, kaip į sieną atsimuša“, — svarsto Vaitkai.

Tačiau gajos ir kitos versijos, esą Barbora užkasta: arba bažnyčios šventoriuje, arba kur nors kapinėse.

Viena amžininkė pasakojusi, kad tą naktį bažnyčią buvo apsupę saugumiečiai, o prie bažnyčios atvažiavusi „letučka“ — gazikas su dengta būda. O kitą rytą senosiose kapinėse atsirado šviežiai raustos žemės pėdsakai.

Pranutė Vernienė prisimena, kaip jos anyta Ona sakydavo, kad Barbora guli senosiose kapinėse po kaire. „Mes sakydavom, kad Barborą NKVD išsivežė, o ji vistiek savo. „Atseit palaidota čia, o tie, kurie nešė Barborą, prisiekė, kol bus gyvi, neišduosią“, — perpasakoja Pranutė.

Moteris atsidūsta: „Būta kiek ekspedicijų, ir tuščia. Jei pati Barbora panorės, tai ir pasirodys“.

Dar viena žagariškė Barbytė kažkokiai moteriai esą nurodžiusi vietą kapinėse ir pasakiusi: „Va čia šventa vieta“.

Visus šiuos pasakojimus trijų ekspedicijų dalyviai yra susirašę ir susižymėję. Šiemet laukiama ketvirtosios ekspedicijos, ruošiami dokumentai ir leidimai, reikalingi kasinėjimams.

Užčiuopta, bet neviešinama

Profesorius Alfonsas Motuzas, trijų ekspedicijų Žagarėje vadovas, nelinkęs daugžodžiauti: „Yra užčiuopta, bet negaliu viešinti“. Jis teigia, kad Barboros paslapties link žengtas tik pirmas žingsnis, visgi, manoma, kad Barbora Žagarietė gali būti palaidota apylinkėse. „Ją išvežti buvo nelogiška, deginti — taip pat nelogiška“, — svarsto mokslininkas.

Šią vasarą ekspedicijų estafetę perims archeologai, medikai, antropologai, iki to laiko rūpinamasi kasinėjimui reikalingais leidimais.

Net jeigu palaikai būtų suirę, anot A. Motuzo, pakaktų net kaulelio ar plauko, kad būtų atlikti DNR tyrimai. Svarbiausia, kad yra gyvų Barboros Žagarietės Umiastauskaitės giminių.

A. Motuzas tikina: Maskvoje guli J. Markulio rašyta disertacija apie Barborą Žagarietę, kurioje ši identifikuojama, kaip negendanti mumija, teikianti žmonėms pamaldumo kultą. Šis J. Markulio užfiksuotas, medikų patvirtintas faktas apie negendantį kūną yra svari medžiaga Vatikanui. Disertacijoje yra ir nufotografuoti B.Žagarietės palaikai.

Visa ši ir ekspedicijose surinkta medžiaga yra siunčiama Vatikanui. Ten, anot profesoriaus, irgi dirba specialios komisijos, kurios vertina šią medžiagą pagal savus kanonus.

A. Motuzas prisipažįsta — Barbora Žagarietė jam pažįstama nuo vaikystės. Jis pats kilęs nuo Gruzdžių, iš ten ir jo mama, ir močiutė, ir pusseserė Žagarėje, kuri Barborą yra aprengusi.

„Išties įdomu, Krokuvoje Jadvyga guli, bet jokių stebuklų nevyksta, o čia — nėra daikto, o šitiek stebuklų“, — lyg pats su savimi diskutuoja profesorius.

Altorių garbė

Žagariškiai per mišias meldžia, kad Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė įeito į jo altorių garbę. Kad būtų paskelbta palaimintąja. Prieš keletą metų surasta „Barboros Žagarietės stebuklų knyga“ yra jos giminaitės markgrafienės Janinos Umiastovskos mėginimas 1937-1938 metais pradėti Barboros Žagarietės kanonizacijos bylą.

Apie Barboros šventumą nuo XVIII amžiaus antrosios pusės rašė ne vienas autorius lotynų, lenkų, rusų, lietuvių kalbomis. Kol kas pats seniausiais žinomas šaltinis yra 1755 metais žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus ataskaita popiežiui Benediktui XIV.

O 2000 metais 276 Žagarės parapijiečiai ir apylinkių gyventojai raštu kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį prašydami paskelbti Barborą Umiastauskaitę palaimintąja. Šiaulių vyskupija 2005-aisiais gavo Vatikano leidimą pradėti Barboros Žagarietės beatifikavimo bylą.

Legenda

Barbora Umiastauskaitė gimė 1628 metais dvarininkų Umiastauskių šeimoje. Anksti netekusi motinos, ji augo prie pamotės, tačiau iš motinos buvo paveldėjusi didelį maldingumą ir širdies gerumą, užtardavo baudžiauninkus, šelpdavo ligonius. Ieškodama Dievo, buvo įstojusi į benediktinų vienuolyną Rygoje, tačiau dėl neaiškių priežasčių buvo priversta grįžti. Tėvas nepritarė dukters dvasiniam keliui ir siekė ją ištekinti.

Būdama 20-ties Barbora žuvo, gindama savo garbę nuo tėvo smurto. Iš pradžių buvo palaidota Butlerių dvaro rūsyje, po septynerių metų perkelta į bendrąsias kapines, kur jos kūnas išgulėjo šimtą metų. Per tą laiką sklido kalbos apie jos daromus stebuklus. 1779 Barboros karstas, žmonių prašymu, buvo perkeltas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, kur jos palaikai liko gulėti iki 1963 metų.

Barboros kūno nelietė nei šimtmečiai, nei liepsna (per 1655-1662 metų karą, švedams įsiveržus į Lietuvą, iš bažnyčios ištraukti karstai buvo sudeginti, tačiau tik Barboros kūnas rastas vos patamsėjęs). Tarybiniais laikais palaikai kelis kartus buvo išniekinti tačiau žmonių vėl atgal sudėti į karstelį, kol 1963 metų gegužę dingo.

Tačiau Barboros teikiamos malonės nesiliovė.

Atvaizdas

Nors Barbora Umiastauskaitė yra kilusi iš garsios ir turtingos Umiastauskių giminės ir iki šiol išlikusios kalbos apie nepaprastą jaunosios dvarininkaitės grožį, jos atvaizdo išlikusio nėra.

Profesorius Alfonsas Motuzas Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčioje 1996-ųjų vasarą atrado pastele pieštą nedidelio formato Barboros žagarietės atvaizdą. Vėliau jos portretą sukūrė Amerikoje gyvenusi dailininkė Stasė Smalinskienė, o prieš porą metų Barborą nutapė šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis.

Tačiau bene vertingiausiais radinys — šiauliečio Filosofijos katedros docentas Stasio Šimaičio vienoje šiauliečių šeimoje surasta senovinio raižinio fotografija, prie kurios meldžiantis buvo išmelsta stebuklų.

Stasiui Šimaičiui apie šį brangų atvaizdą prasitarė moteris, kurios mama vaikystėje buvo smarkiai apdegusi, nuo krosnies užsiliepsnojus suknelei. Motina meldėsi žagarietei ir mergaitė išgijusi. Jau tos pasveikusios mergaitės dukra laikė žagarietės atvaizdą, kaip relikviją.

Stasys Šimaitis, rinkęs ir tyrinėjęs Umiastauskių giminės nuotraukas bei išleidęs šia tema mokslinį straipsnį, atpažino, kad toje graviūroje Barboros bruožai labai panašūs į visos giminės bruožus, ypač krenta panašumas į 1653 metais seimo maršalkos Jono Kazimiero Umiastovskio litografiją.

S. Šimaitis mano, kad būtent ši graviūra galėtų būti pagrindu, kuriant kanoninį Žagarietės atvaizdą, reikalingą Vatikanui.

Komentaras

Apie šventumą ir stebuklus

Stasys Šimaitis, Šiaulių universiteto Filosofijos katedros docentas, daktaras:

— Iki šiol mįslė, kas įvyko antrame dvaro aukšte, kai, kaip primta sakyti, ji iššoko pro langą, gelbėdamasi nuo tėvo prievartos ar agresijos. Abejonių kyla dėl to, kad jos palaikus tyrę ekspertai nerado jokių kūno pažeidimų. Šiaip ar taip, atsidūrusi konfliktinėje situacijoje, Barbora pasirinko ne siūlomus jaunikius ir turtus, o vienybę su Dievu. Ji paneigė to meto visuomenės papročius: atsisakė tekėti dėl turto, nepakluso tėvui. Visa tai tam laikotarpiui yra nauja.

Tyrinėtojams kyla klausimas, kodėl jos palaikai negedo. Tarkim mumifikavosi rūsyje, tačiau kodėl jie nesuiro gaisro metu?

Belieka tikėti, kad įvyko stebuklas: kūnas nepakluso nustatytai natūraliai įvykių sekai, gamtos dėsniams. Barboros atvejas gali būti unikalus ženklas visai žmonijai, raginantis atkreipti dėmesį į savo egzistencijos ir pilnaverčio gyvenimo klausimus.

Tebėra žmonių, kurie tiki į Barborą Žagarietę ir jos šventumą ir tebeprašo malonių. Prašymas yra paties prašančiojo dvasinis tobulėjimas, per prašymą jis atranda ryšį su tuo, kas yra dieviška.

Stebuklo galimybė išplaukia iš esamybės pilnatvės ir grynai fizinės būtinybės. Kitaip sakant, jei aukštesnieji mūsų centrai siekia to, kuo mes tikime, įvyksta stebuklas. Negi manome, kad mūsų kūnas negali paklusti?