Mūsų laikais ypač reikia herojų! Kadangi dirbu su vaikais, klausiu jų: kas yra jūsų herojai? Jie vardina sportininkus, kino, muzikos žvaigždes ir pan. O juk mes Lietuvos istorijoje turime tiek daug herojų! Ir kol turime tų, kurie gali papasakoti apie šiuos herojus, reikia informaciją rinkti, ja dalintis. Nutariau pradėti nuo Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės“, – sako knygos „Adelė Dirsytė“ (išleido „Magnificat leidiniai“, 2020) autorė Grasilda Reinys. Išeivijos lietuvė, ateitininkė, besidarbuojanti Pal. Jurgio Matulaičio misijoje, Lemonte (Čikaga, JAV), Grasilda Reinys bei knygos iliustratorė Rūta Ona Čigriejūtė sutiko pasidalinti mintimis apie Adelės Dirsytės asmenybę, papasakoti apie ką tik išleistą knygą.
Interviu su knygos autore
Papasakokite, kaip kilo mintis išleisti knygą apie Adelę Dirsytę?
Galima sakyti, kad parašyti apie Adelę Dirsytę man užtruko visą mano gyvenimą. Reikia suprasti, kad kiekviena Lietuvoje gyvenanti šeima buvo vienaip ar kitaip paliesta sovietų okupacijos. Mano šeima taip pat buvo suskaldyta, beveik visą mano tėvo šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėvai pasitraukė į Vakarus tikėdamiesi, kad ši situacija bus laikina. Juos, pasiekusius Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), priglaudė nepažįstama šeima. Jie buvo imigrantai, pabėgėliai. Ir jiems buvo labai svarbu išlaikyti lietuvybę už ribų. Kai buvo išleista „Sibiro maldaknygė“ JAV, visos šeimos ją pirko. Aš maldaknygę gavau Pirmosios Komunijos proga. Išeivijoje mes augome mylėdami tėvų ir prosenelių šalį, nežinodami, ar ją kada nors pamatysime. Protestavome prieš okupantą, meldėmės ir diplomatiniais būdais stengėmės išlaikyti Lietuvą gyvą. Ir Dievo malonės dėka – pasisekė. Kai Lietuva tapo laisva, buvo atskleisti Sibiro maldaknygės autorės ir jos draugės vardai. Kunigas Kęstutis Trimakas, kuris labai šią maldaknygę brangino, vis daugiau rašė apie jos autorę – Adelę. Tai buvo labai gera ir gražu, bet pastebėjau, kad, laikui bėgant, vis mažiau kam berūpėjo šita istorija.
Aš pastebėjau, kad anglakalbėse mokyklose apie sovietų istoriją daug neaiškindavo. Šaltasis karas pasibaigė, ir tiek žinoti užteko. O kiek žalos buvo padaryta? Tačiau buvo daug mokoma apie nacių nusikaltimus. Kilo klausimas: kodėl? Pasirodo, kad apie sovietmetį nebuvo turima medžiagos. Todėl ir kilo mintis kada nors parašyti jaunimui knygą apie išgyvenimus Sibire.
Kaip greitai pavyko šį sumanymą įgyvendinti? Ar teko susidurti su iššūkiais? Jei taip, kokie jie?
Man labai patinka Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai Arktyje“. Kartą nusprendžiau pas mane besimokantiems paaugliams paruošti pristatymą, iš minėtos knygos vartojau žodžius ir Gintauto Martynaičio iliustracijas. Tokiu būdu nutariau patikrinti, ar paliesiu jaunimo širdis. Pastebėjau, kad vaizdinė medžiaga ir trumpas paaiškinimas paliko mokiniams ir mokytojoms didelį įspūdį. Galima sakyti, kad po šių pamokų pradėjau suprasti, ko norėčiau knygoje – vaizdų ir trumpų paaiškinimų.
Kai pradėjau pasakoti draugams, kad noriu rašyti apie Adelę Dirsytę, tai jų reakcija buvo: „BO-RING“ („NUO-BO-DU“). Reikėjo ir pasiginčyti, ir pasiaiškinti… Kartą vienas profesorius man sakė, kad erezijos reikalingos Bažnyčiai. Per jas galima įrodyti mąstymo klaidingumą ir tada paaiškinti tiesą. Tai ir buvo toks savotiškas iššūkis – įtikinti, kaip paprastas žmogus galėjo išauginti kažką nepaprasto, ir taip, kad nebūtų nuobodu.
Čia prisidėjo Dievo malonė. Per savo pažįstamą kun. Valdą Aušrą kreipiausi į dailininkę Rūtą Oną Čigriejūtę dėl iliustracijų. O dabar – štai, turime rezultatą!
Ar turėjote viziją, kaip ši knygelė turėtų atrodyti? Į kokio amžiaus skaitytojus orientavotės, rengdama šią knygelę?
Tikrai, turiu prisipažinti, neįsivaizdavau, kaip atrodys knygos galutinis rezultatas. Dėl COVID-19 pandemijos gyvai su niekuo negalėjau susitikti, todėl palikau apie tai spręsti iliustruotojai Rūtai Onai Čigriejūtei ir dizaineriui Mariui Žalneravičiui. Dar ir dabar knygelės nesu mačiusi.
Žinau, kad Lietuvoje jaunimas skaito geriau nei Amerikoje. Tai galėtų būti puiki knyga jau aštuonerių metų vaikui. Tačiau jos tema sunkoka, todėl skatinčiau vaikus ją skaityti su tėvais ar seneliais. Jie galėtų paaiškinti apie šį laikmetį Lietuvoje, galbūt pasidalinti su tuo susijusiais prisiminimais.
Lietuva – mažas kraštas, mes turime savo vardą pasaulyje priminti. Svarbu neužmiršti Adelės, nes ji su likimo bendražygėmis koncentracijos stovykloje išleido nepaprastą dalyką – maldaknygę, kuri per amžius liks mums relikvija. Esu skaičiusi, kad Adelės Dirsytės maldaknygės kopijų buvo išleista per milijoną. Jeigu tikrai jų buvo tiek išleista ir milijonas žmonių bent po puslapį iš šios maldaknygės paskaito ir pasimeldžia – tai yra didelis palaiminimas. Gaila, kad pats maldaknygės originalas yra dingęs.
Lietuva turi labai nuostabių šventųjų, bet tame sąraše nėra nė vienos moters. Gal Adelė Dirsytė ir bus ta pirmoji Lietuvos moterų šventųjų sąraše?
Įsivaizduokite, kad turite galimybę nusikelti į praeitį ir susitikti su pačia Adele Dirsyte. Ką norėtumėte jai pasakyti?
Norėčiau būti su ja jos studijų metais. Tiesiog būti. Man būtų įdomu tuo laikmečiu su studentais „pasistumdyti“, paskaitose šalia Adelės sėdėti ir bent trumpam pajusti Lietuvos Nepriklausomybę – mūsų, augusių čia, Amerikoje, tėvams tas laikas buvo labai brangus. Labai įdomu ir tai, kaip tuo metu veikė ateitininkai – man būtų labai smagu pabūti kartu!
Į klausimus atsako knygos iliustratorė Rūta Ona Čigriejūtė
„Knygos autorė Grasilda Reinys man atsiuntė dvi Adelės Dirsytės nuotraukas. Tai buvo portretinės jos paskutinių dvejų gyvenimo metų nuotraukos, kuriose tarytum du skirtingi žmonės. Kaip per metus galima suluošinti žmogų! Pamačiusi kančios iškreiptą veidą, supratau, kad tai – šventumo veidas. Visai kitoks, negu jį įsivaizdavau“, – dalinosi dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė. Ji sutiko pasidalinti savo mintimis apie iliustruotojo darbą, Adelės Dirsytės asmenybę bei iššūkius, kilusius rengiant iliustracijas šiai knygai.
Papasakokite, kaip atrodo iliustruotojo darbas? Kaip gimsta iliustracijos?
Vaikystėje turėjau daug nelietuviškų knygučių su puikiomis iliustracijomis ir teksto man nereikėjo. Mano mama buvo germanistė, kai ji išversdavo man vokiškų knygučių tekstą, mane jis net nuvildavo, nes vaizduotėje jau būdavau susikūrusi istoriją pagal tai, ką matau iliustracijose ir dar daugiau. Iliustracija yra tarsi visiškai kitas gyvenimas, kuriam žodžiai tampa nereikalingi. Kitaip tariant, nors iliustracijos knygoje sudaro duetą su knygos tekstu, tačiau iliustruotojo melodija yra kita.
Dailininkas yra nepaprastai galinga figūra knygos kūryboje. Jis turi laisvę interpretuoti ir gali daryti beveik viską, ką nori. Pavyzdžiui, gali nupiešti nosį ilgesnę, nei personažas norėtų, gali jį patupdyti į medį, net jei tekste nerašoma, kad jis sėdi medyje. Taip pat kūrėjui reikia galvoti apie knygą kaip visumą – puslapis versis, o kas bus kitame? Iliustracijos turi būti tarpusavyje derančios, kalbėtis viena su kita. Tai ne visuomet pavyksta, bet to svarbu siekti – turėti ne pavienes iliustracijas, o ištisą pasakojimą.
Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai? O gal įkvėpimo nereikia, svarbiausia – valia?
Idėjos kaupiasi, bet jeigu neprisėsi dirbti, tai nieko ir nebus. O atsisėdus gali ir visą dieną nesisekti, nieko neišeiti sukurti. Todėl valia vis dėlto labai svarbus įkvėpėjas. Taip pat mane įkvepia ir paprasti dalykai – šviesa, gamtos spalvos ir formos. Pastaruoju metu labiausiai mėgstu kūryboje naudoti pieštuką – spalvotą ir paprastą. Taip pat akvarelę, akvarelinį pieštuką, pastelę. Mano manymu, tam tikrų priemonių pasirinkimui kartais pastūmėja ir pats autoriaus kūrinys.
Kaip reagavote į pasiūlymą sukurti knygelei „Adelė Dirsytė“ iliustracijas? Ar tai buvo spontaniškas, ar kruopščiai apgalvotas sprendimas?
Labai keista, bet aš į abu klausimus galiu atsakyti „taip“. Dar porą mėnesių iki šio pasiūlymo buvo tokia mintis, kad man reikia piešti šventąjį. Ieškojau sakralumo, švarumo – sau labai patogios pozicijos, ir man nesisekė. Todėl, galiu pasakyti, kad šitas poreikis buvo apgalvotas, jo norėjau ir dariau bandymus, bet jie buvo nesėkmingi. O tuomet gavau pasiūlymą prisidėti prie Adelės Dirsytės knygos kūrimo. Man beliko atsakyti tik „taip“.
Ar tuomet jau buvote girdėjusi apie Adelę Dirsytę? Kuo jus patraukė, sužavėjo Adelės Dirsytės asmenybė?
Buvau girdėjusi tik jos pavardę. Knygos autorė Grasilda Reinys man atsiuntė dvi Adelės Dirsytės nuotraukas. Tai buvo portretinės jos paskutinių dvejų gyvenimo metų nuotraukos, kuriose tarytum du skirtingi žmonės. Kaip per metus galima suluošinti žmogų! Pamačiusi kančios iškreiptą veidą, supratau, kad tai – šventumo veidas. Visai kitoks, negu jį įsivaizdavau. Adelė Dirsytė turėjo susidurti su baisiausiais pažeminimais. Tai yra sunkiai pakeliama kančia, kurios joks žmogus savo noru neprisiima. Neabejoju Adelės Dirsytės šventumu. Man – stebuklas, kad žmogus, pakliuvęs į baisiausio, neįsivaizduojamo nežmogiškumo liūną, gali išlikti šviesos pusėje. Taip pat negalvoti apie save, padėti likimo bendražygėms ir iki galo išlikti tikra mokytoja. Šių dalykų dėka supranti, kad turėti galimybę prisiliesti prie šio žmogaus biografijos yra garbė. Nors suprantu, kad mums iki Dievo tarnaitės gyvenimo autentikos – šviesmylės. Juk žmogus gal ir pats savęs gerai nepažįsta, o kas gali iš tiesų pažinoti kitą? O dabar dar ir per tokį laiko atstumą?
Su kokiais iššūkiais jums teko susidurti? Kokia yra sunkiausia iliustracijų rengimo dalis?
Kaip jau minėjau anksčiau, menininkas turi laisvę kurti beveik viską, ką nori. Tačiau šiuo atveju knyga apie istorinę asmenybę. Todėl reikėjo peržiūrėti labai daug medžiagos iki tol, kol nupiešiau pirmąją iliustraciją. Pagarba Adelei Dirsytei įpareigojo mane pasižiūrėti, kaip viskas iš tiesų galėjo būti. Yra kelios iliustracijos, su kuriomis aš ilgai gaišau. Jos nedidelės, bet man buvo svarbu atkurti, kaip atrodė ta konkreti vieta. Pavyzdžiui, Vilniuje, Trakų gatvėje, yra tarpuvartė, pro kurią areštuota Adelė Dirsytė buvo išvesta. Kas pro ją matosi? Galbūt tik Pranciškonų bažnyčios kontūras, bet tas, kuris skaito, o galbūt ir gyvena panašioje vietoje į pavaizduotą, sakys – o, čia šitai įvyko! O kaip atrodo gyvenimas lageryje, nebuvus sunku autentiškai pavaizduoti. Pamenu, kai įstojau į meno mokyklą, penktoje klasėje per pirmą pamoką klausėme mokytojos: „Ko mes šiandien mokysimės?“, o ji atsakė, kad mokysimės meluoti. Dabar suprantu, ką ji norėjo pasakyti – mes kuriame popieriuje iliuziją, viziją, norėdami, kad jūs, kurie žiūrėsite – patikėtumėte. Tikslas yra tiesa, bet priemonė, idėja, kuria sieki ją perteikti, gali būti išmonė.
Kuri jūsų šiai knygelei apie Adelę Dirsytę parengta iliustracija yra mieliausia jūsų širdžiai?
Žodis „mieliausia“, yra ne visai tinkamas, knyga nėra lengva. Bet man brangiausia, svarbiausia iliustracija – ta, kurioje aš Adelę pasodinau ant taburetės, tarsi sovietinio gyvenimo simbolio, tokio buko baldo. O pati Adelė apšviesta tarytum tardymo ar kratos metu. Tai yra jos kančios pradžia, ta akimirka, kai kažkas svetimas bando lįsti į tavo širdį, tavo gyvenimą, suskaičiuoti tavo drabužius, batelius… Ši iliustracija man simbolizuoja posūkį Adelės Dirsytės gyvenime.
