2005 m. rugsėjo 24 dieną Šiaulių Katedroje iškilmingu Eucharistijos šventimu buvo oficialiai pradėtas Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos bylos procesas. Procesui, vykusiam šv. Mišių metu, vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Bylai vesti paskirti tribunolo nariai: teisingumo delegatu – kun. Egidijus Venckus, teisingumo gynėju – kun. Saulius Paliūnas, notaru – kun. Tomas Kedušis, vicepostulatoriumi – kun. Kazimieras Ambrasas, SJ, postulatoriumi – Romoje studijuojantis kun. Evaldas Alūza. Visi dekretu nominuoti tribunolo nariai prisiekė, kad ištikimai, laikydami tarnybinę paslaptį, vykdys savo pareigas. Vysk. E.Bartulis pasirašė dekretą, kuris buvo įteiktas monsinjorui Kleopui Jakaičiui.

Tai pirmoji beatifikacijos proceso byla Šiaulių vyskupijos istorijoje. Ji, gavus iš Vatikano oficialų leidimą, pradėta dėl tokių priežasčių:

1. Nenutrūkstantys jau daugiau nei pustrečio šimtmečio trunką atsiliepimai daugelio Bažnyčios hierarchų ir įžymių pasauliečių apie Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius pagijimus, apie jos pamaldų norą tapti vienuole ir jos tragišką mirtį ginant skaistybę. Barboros negendančio kūno istorines aplinkybes ir prie to kūno patirtus stebuklus pirmasis 1755 metais pagarsino vyskupas Antanas Tiškevičius savo lotyniškoje „Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lituania“(Vol I. Dioceses Vilnensis et Samogitiae: Roma. Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1971. P. 366-368, Serija: Fontes historiae Lituaniae). Šiuo dokumentu domėjosi, suredagavo ir jį 1971 metais išspausdino Romoje gyvenęs ir Grigaliaus universitete dirbęs lietuvis prof. Paulius Rabikauskas, SJ. Apie Barborą Žagarietę rašė vysk. Motiejus Valančius, kunigai – J.Tumas-Vaižgantas, P.Veblaitis, J.Totoraitis, įžymus mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, Romualdos Vaitkienės palankus atsiliepimas apie Barborą monografijoje „Žagarė“ (Vilnius, 1998. P. 151-153) ir kt. Taip pat daug kitų autorių, pavyzdžiui, slapyvardžiu pasirašiusi Vaidilutė (Nijolė Cicėnaitė, sesuo Tercizija) sovietmečiu yra parašiusi ne tik trumpą studiją apie Barborą Žagarietę, bet ir poemą „Mergelė iš Žagarės“. Nemaža kitų asmenų – žurnalistų, kunigų, poetų, pasauliečių – net asmeniškai klausinėja, skambina telefonu ir teiraujasi apie šią šventumo garsu apsuptą asmenybę. Šia tema teberašoma įvairiuose leidiniuose.

2. Barboros asmenybe ir jos įvairiomis formomis pasireiškiančiu šventumo garsu anksčiau ir mūsų dienomis tebesidomi mokslininkai. Štai po Antrojo pasaulinio karo pirmasis Barborą savo disertacijoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“ paminėjo kun. Juozas Vaišnora, MIC. Ne kartą tiek apie Barboros šventumo garsą, atsispindintį maldose, giesmėse, litanijose, tiek ir kituose muzikos kūriniuose yra rašęs dr.Alfonsas Motuzas. Šią temą bakalauro darbuose yra nagrinėjęs Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakulteto diplomantas, dabartinis Kauno II dekanato dekanas, Raudondvario klebonas kun.Augustinas Paulauskas „Nepaskelbta lietuvių tautos šventoji“ (Kaunas, 1993); E.Matulytė – „Žagarietės šventumo opinija ir garbinimas Žemgalyje“ (Kretinga, 1998); E.Karoblytė – „Barboros Žagarietės užtarimu patirtos Dievo malonės“ (Kaunas, 2001). Visuose minėtuose mokslo darbuose vieningai laikomasi bendros išvados – Barbora verta altoriaus garbės. Yra žinių, kad ateityje dar vienas Kauno kunigų seminarijos auklėtinis ketina rašyti darbą apie Barborą Žagarietę.

3. Daugiau nei dvidešimt metų tyrinėjęs Lietuvos katalikiškosios kultūros apeiginius papročius, maldas, giesmes, litanijas, muziką ir tiesiogiai šiose pamaldose dalyvavęs dr. A.Motuzas pastebėjęs ypatingą vyresniosios kartos tikėjimą Barboros Žagarietės šventumu. Šį pamaldumą, remdamasis Lietuvos ir Latvijos Katalikų Bažnyčios istorine analize, mokslininko supratimu, yra suformavę latvių ir lietuvių jėzuitai, kurių pozityvią veiklą šiuo požiūriu mokslininkas, taikydamas analitinį metodą, nurodo nemaža įtikinamų istorinių veiksnių ir nustato, kad šio pamaldumo tradicija virtusi visuotiniu šventumo pripažinimu. Dr. A.Motuzo tyrimai praturtina Lietuvos Katalikų Bažnyčios kultūros istoriją, etnologiją ir etnomuzikos mokslus ir tuo pačiu yra rimtas argumentas laikyti Barborą Žagarietę tinkama kandidate altoriaus garbei, nes, šio mokslininko supratimu, Barboros Žagarietės visuotinis pripažinimas yra XVII-XX amžių Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir liaudies pamaldumo kultūros dalis.

4. Kaip rašo dr. A.Motuzas ir kiti autoriai, Barbora žuvo 1648 metais, trokšdama išsaugoti skaistumą ir gelbėdamasi nuo tėvo agresijos. Ji tada buvusi tik dvidešimties metų. Iš pradžių kūnas buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje, Žvelgaičių kaime. Vėliau perkeltas į bendras kapines, o iš ten – į Žagarės senosios bažnyčios rūsį. Po to vyko 1655-1660 metų karas, siautė badas ir maras. Tie įvykiai pasiekė ir Žagarę. Per septintąsias Barboros mirties metines, t.y. 1655 metais, švedams įsiveržus į Lietuvą, Žagarės miestelis buvo sudegintas. „Iš požemių į šventorių ištraukti karstai buvo sukrauti į krūvą ir sudeginti. Po gaisro pelenuose buvo rastas Barboros kūnas, šiek tiek pajuodęs nuo ugnies, bet visiškai sveikas“ (S.Šimaitis. Ataskaita: Joniškio bažnyčia XVII a. Žemaičių vyskupijos vizitacijos aktuose. Kaunas-Joniškis, 1997. P. 38). Nuo tada ir prasidėjo formuotis Barboros Žagarietės garbinimas. Iš Butlerių dvaro rūsio iškeltas ir bendrose kapinėse palaidotas jos kūnas išgulėjo ten maždaug šimtą metų. Per tą laiką nepaliaujamai sklido garsas apie jos dorybes ir gerus darbus liaudžiai, kuri ir pradėjo reikalauti didesnės pagarbos Barboros palaikams. Jau XVII a. pradžioje žmonės prašė bažnytinės vyriausybės, kad perkeltų jos karstą į bažnyčią – tinkamesnę jos garbei vietą. 1779 metais Barboros Žagarietės karstas perneštas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą. Visus nustebino tai, kad ir po 100 metų jos kūnas tebebuvo sveikas. Apie įvykusius stebuklus paskelbta nemažai straipsnių, kuriuose, be skaistumo ir kūno nedegumo bei prie jos kūno įvykusių stebuklų, būdavo pabrėžiamas šventumas, bet, nepaisant daugkartinių pranešimų, pavyzdžiui, vysk.Antano Sapiegos oficialaus rašto Šventajam Tėvui apie stebuklingus pagijimus Barboros Žagarietės užtarimu ir daugelio kitų, Katalikų Bažnyčia iki šios dienos nėra paskelbusi jos nei palaimintąją, nei šventąja.

5. Barboros Žagarietės užtarimu nutikusių stebuklų užregistruota daugiau negu keturi šimtai. Jų žinoma nuo XVII a. vidurio bemaž lig mūsų dienų. Štai vienas paskutiniųjų – Alfonso Lažinsko sesers Sofijos Lažinskaitės, 1942 metais sirgusios nepagydoma liga, kurios atsisakė net keli gydytojai, stebuklingas Barboros užtarimu pagijimas. Apie jį, žinoma, jokių oficialių, gydytojų ir kunigų parašais bei priesaikomis patvirtintų dokumentų nerasta, nes apie tokius pagijimus sovietmečiu net negalėjo būti jokių kalbų. Mūsų dienomis apie šį pagijimą liudija jos pažįstami ir ypač dar gyvas brolis pensininkas A.Lažinskas, daugelio vardu prašąs kuo greičiau pradėti Barboros Žagarietės bylą ir savo bei kitų liudininkų parašais patvirtinęs tokį dokumentą. Reikia manyti, jog, nuo šios dienos oficialiai pradėjus Barboros Žagarietės beatifikacijos bylą ir apie tai paskelbus spaudoje, tokių paskutiniu metu pagijimų gal atsiras daugiau ir naujesnių.

6. Barboros, taip mylėjusios vargšus, ligonius, užtardavusios baudžiauninkus ir dalijusios pavargėliams paskutinį duonos kąsnį, šventumo garsą ir jos motinos įskiepytą meilę Dievui, dorai ir tikėjimui dar labiau didina pati Žagarietės šeima. Mat vienas B.Umiastauskaitės-Žagarietės šeimos narių buvo jėzuitas, garsus pamokslininkas, miręs 1662 metais (Z.Ivinskis. Rinktiniai raštai. Roma, 1987, IV t. P. 641). Į benediktinių vienuolyną Kražiuose (prisiminkime, jog jaunystėje Barbora Žagarietė į benediktinių vienuolyną stojo Rygoje, bet dėl sveikatos problemų ir tėvų neprielankumo išbuvo ten neilgai) pasuko jos giminaitės Elžbieta ir Emerciana Metilda Umiastauskaitės (S.Šimaitis. Senosios ir naujosios Žagarės istorijos simboliai. Šaltiniai ir jų tyrinėjimai. Žagarė, Vilnius, 1998. P. 223). Pačios Barboros Žagarietės vienuolinio gyvenimo pažinimas turėjo įtakos jos šventumo plitimui.

7. Barboros Žagarietės paskelbimas palaimintąja ir šventąja nebūtų koks nors naujas dalykas, bet tiktai daugelio kelių šimtmečių Bažnyčios atstovų ir pasauliečių mėginimų ir pastangų pelnytas apvainikavimas.

8. Paskelbus Barborą Žagarietę palaimintąja ir šventąja, būtų ne tik ištaisyta pernelyg didelė gaištis ir žala Lietuvai, susidariusi dėl sunkių istorinių kontrreformacijos, švedų okupacijos, carinės valdžios, paskui per penkiasdešimt metų sovietinės valdžios brutualių ir klastingų veiksmų. Jie visaip trukdė skleisti Barboros Žagarietės kultą, kuris pasiekė pačią viršūnę, kai Barboros Žagarietės kūnas 1963 m. gegužės 10 d. slapčiomis išgabentas iš Žagarės ir, pradėtas sovietinių specialistų tyrinėti, visiškai dingo, o dokumentai ir visas įvykis, nors ir labai buvo stengtasi sužinoti, nesurasti. Dingimo mįslė neatspėta ir iš ano meto likusių gyvų valdžios atstovų itin slepiama.

9. Mokslininkų nustatyta, jog Barboros Žagarietės gyvenimas ir jos šventumo garso pradžia liaudyje sutampa su jėzuitų veiklos Latvijoje, Žemaitijoje ir pačioje Žagarėje pradžia. Žemaičių vyskupijos vyskupai Jurgis ir Antanas Tiškevičiai, Kazimieras Pacas, Steponas Giedraitis, Juozapas Arnulpas Giedraitis, Motiejus Valančius, Mečislovas Leonardas Paliulionis ir Žemaičių vyskupijos valdytojas vyskupas Aleksandras Beresnevičius palaikė šio krašto meilę Barborai Žagarietei. Mūsų dienomis ir Telšių vyskupas vysk.Jonas Boruta, SJ, prisidėjo prie šių tyrinėjimų.

Tikėjimas Barboros Žagarietės šventumu reiškėsi individualiai – šiokiadieniais ir poilsio dienomis, bendruomeniškai – švenčių ir atlaidų dienomis. Gausūs apeiginiai papročiai buvo gilaus liaudies tikėjimo Barboros Žagarietės šventumo išraiška. Tikėjimas, katalikiškosios kultūros puoselėjimas ir rūpestis švietimu Žagarėje pasėjo tikėjimo Barboros Žagarietės šventumu sėklą tarp vietos gyventojų, moksleivių ir jaunimo, kuris ypač prieš egzaminus lankydavo jos palaikus ir prie jos melsdavosi. Tarp Žiemgalos žmonių paplitęs įsitikinimas Barboros Žagarietės šventumu ir Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias žymi šiaurinę katalikiškosios kultūros ribą, skiriančią šiaurės protestantiškąsias ir šiaurės rytų stačiatikiškąsias žemes. Šie veiksniai neprarado reikšmės nei carinės Rusijos, nei sovietinio buldozerinio ateizmo priespaudos metais. Šiandien, prieš penkiolika metų Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę, Barboros Žagarietės garbinimo tradicija vėl iš naujo atgyja kaip mūsų tautos istorijos, bažnytinės kultūros ir tikėjimo dalis. Todėl būtų gera, kad naujas mūsų tautai dvasinis akstinas būtų jos beatifikacija. Juk Bažnyčiai visada, ypač šiais laikais reikia šventųjų – šventųjų, kurie, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, niekada nepasensta ir netampa „atgyvenomis“, jie yra nuolatiniai Bažnyčios jaunystės liudininkai (žr. Homilia Lisieux, 1980 06 02). „Šventumas yra pagrindinė prielaida ir sąlyga, kad Bažnyčia galėtų įgyvendinti išganytojos uždavinį“ (Christifideles laici, 17). Tuo labiau tai svarbu Lietuvai, kuri, 50 metų kentusi priespaudą, prievartą ir nelygiuose mūšiuose dėl tikėjimo ir laisvės netekusi ketvirčio milijono žmonių, dar labai sunkiai žengia atsivertimo keliu. Todėl toks didvyriško skaistybės gynimo pavyzdys, kurį parodė Barbora, būtų kaip naujas ir ryškus švyturys dažnai praradusiems skaistybės supratimą mūsų vaikams ir jaunimui. Barbora Žagarietė padėtų mūsų tautai per Mariją išmelsti iš savo Sūnaus Jėzaus Kristaus daug malonių, kad, per šitiek metų gelbėjusi varganą žmogų nuo negandų, ir dabar pagelbėtų mūsų žmonėms priartėti prie Bažnyčios skelbiamų tiesų, pajusti skaistybės reikšmę, subrandintų žmonių širdyse gilesnį pasitikėjimą ir sužadintų ryžtą siekti šventumo, kurio taip šiandien trūksta visame pasaulyje.

Patyrusius kokias nors malones – atgavus sveikatą, sielos pastiprinimą, pagijimą, kitas gautąsias dovanas (pagalbą per egzaminus, gautus akivaizdžius ženklus, nelaimės, grėsmės akistatoje ar pan.) per Barboros Žagarietės užtarimą pasveikusius, net apie mirusiuosius, prašome pranešti adresu: Šiaulių vyskupijos kurija, Barboros Žagarietės byla, LT-76294, Šiauliai, Žvejų skg. 2. Tel. 841 52 11 12; el.paštas: s.kurija@takas.lt