Metai kiti – ir pasaulis turės ne tik daugelio pamėgtus šventuosius Pranciškų bei Antaną, o ir visą kitą didžiulę jų komandą. Tarp visos šventųjų plejados stosis ir šventasis Alfa – Panevėžio krašto žmogus, kunigas kankinys Alfonsas Lipniūnas.

Kad kunigas A. Lipniūnas tikrai vertas tapti oficialiai pripažintu palaimintuoju, o po to – ir šventuoju, neabejoja Panevėžio vyskupijoje tarnaujantis kunigas Vitalijus Kodis. Jam, turinčiam ne vien dvasininko, bet ir teisininko išsilavinimą, patikėta būti A. Lipniūno skelbimo palaimintuoju bylos postulatoriumi, kitaip – tos bylos varikliu. Rūpindamasis ne tik Vatikane esančiai Šventųjų skelbimo kongregacijai pateikti kuo daugiau kunigo šventumo įrodymų, bet ir plačiajai visuomenei kuo išsamiau pristatyti patį pretendentą į palaimintuosius, kun. V. Kodis išleido knygą „Alfa. Kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija“. „Kunigo Alfonso byla, kurią prieš pusantrų metų išvežėme į Romą, sudaro šešis tūkstančius puslapių, o knygelėje – viso labo 144 puslapiai. Labai stengėmės joje koncentruotai pateikti svarbiausius šio tikrai išskirtinio kunigo gyvenimo įvykius“, – pabrėžė kun. V. Kodis. Tarp parėmusiųjų knygos apie dvasininką leidybą – ir Krašto apsaugos ministerija. „Ne vienam gali kilti klausimas, kas bendro tarp šios ministerijos ir knygoje aprašomo kunigo. Tačiau bendro tikrai daug. 1941-aisiais kunigas Alfonsas laidojo pirmuosius Lietuvos partizanus. O prieš laidodamas pats savo rankomis nuplovė sumaitotus jų kūnus, taip tikėjimą bei artimo meilę paliudydamas ne pamąstymu, pamokslo žodžiais, o darbais“, – pasakojo V. Kodis. Be to, surinkti duomenys liudija, kad kun. A. Lipniūnas padėjo Lietuvos karininkų našlėms, kurių vyrus sovietai suėmė ar nužudė.

Nenutilo nė mirties stovykloje

Panevėžys A. Lipniūnui tapo pirmąja kunigystės vieta. Jis darbavosi Panevėžio katedroje, gyveno kunigų name Katedros aikštė 7. Vėliau vyskupo pakviestas į Vilnių. Už pamokslus, kuriais kunigas Alfonsas nesyk perspėjo Lietuvos jaunimą neturėti reikalų su Lietuvą tuomet okupavusiais naciais, jis tų pačių nacių buvo suimtas ir išvežtas į Lenkijoje įsteigtą mirties fabriką – Štuthofo koncentracijos stovyklą. „A. Lipniūnas tapo pirmuoju kunigu, kurį už religinę veiklą teisė smetoninė valdžia. Bet praėjo kiek daugiau nei pusė amžiaus – ir kunigui apdovanojimus pradėjo teikti dabartiniai prezidentai.“ V. Kodis Čia jis vėlgi pasižymėjo šventumu dirbdamas sielovadinį darbą. Gresiant mirčiai, aukojo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, guosdavo likimo draugus, dalydavosi su jais paskutiniu duonos kąsniu. Kai artinantis sovietų kariuomenei naciai iš Štuthofo nutarė išvesti kalinių kolonas, pirmojoje ėjo A. Lipniūnas. Išbadėjęs bei sušalęs, jis užsikrėtė šiltine, nuo kurios tesulaukęs 40-ies mirė Lenkijos Pucko miesto ligoninėje. Liudininkų teigimu, miręs kunigas tesvėrė 30 kilogramų. Palaidotas jis buvo Pucko miesto kapinėse. Panevėžio vyskupijos rūpesčiu 1989-aisiais A. Lipniūno palaikai parvežti į Lietuvą bei perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

Vienas persekiojo, du apdovanojo

Viso labo vos 40 metų gyvenęs kunigas A. Lipniūnas (1905–1945) buvo neparankus visoms valdžioms, kokios tik valdė Lietuvą šiam gyvam esant. „O štai dar koks paradoksas. A. Lipniūnas tapo pirmuoju kunigu, kurį už religinę veiklą teisė smetoninė valdžia. Bet praėjo kiek daugiau nei pusė amžiaus – ir kunigui apdovanojimus pradėjo teikti dabartiniai prezidentai. Po mirties už nuopelnus Lietuvai A. Lipniūną apdovanojo Valdas Adamkus, o Gitanas Nausėda šiam dvasininkui apdovanojimą skyrė už žydų gelbėjimą“, – vardijo V. Kodis. Beatifikacijos bylos postulatorius kun. A. Kodis teigė knygoje taip pat norėjęs išsklaidyti kai kuriuos mitus, susijusius su kun. A. Lipniūnu. Vienas jų, kad vokietmečiu per radiją iš Vilniaus katedros buvo transliuotas šio kunigo sakytas pamokslas. Kun. V. Kodis teigė surinkęs neabejotinų faktų, jog pamokslo transliaciją naciai buvo uždraudę. Kitas mitas toks, kad kun. A. Lipniūnas buvo kandidatas į vyskupus. „Tikra yra tai, kad A. Lipniūnas – kandidatas į palaimintuosius“, – konstatavo kun. V. Kodis. Jis pabrėžė, kad palaimintųjų, šventųjų reikia mums, visuomenei, kurioje stokojama kelią rodančių autoritetų.

Dabar – alfa, ateityje – omega

Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas atkreipė dėmesį į knygos apie iškilųjį dvasininką pavadinimą. Ganytojas priminė, jog pats Jėzus yra ištaręs, kad tai jis – alfa ir omega, kitaip sakant, pradžia ir pabaiga. Tad knyga „Alfa“, pasak vyskupo – savotiška pradžia, nušviečianti kun. A. Lipniūno gyvenimo kelią. „Omega, arba pabaiga, bus tuomet, kai jį, šventąjį, susitiksime Amžinybėje. Šventieji nenukrenta šiaip iš dangaus. Jais tampama rūpinantis kitais“, – kalbėjo vyskupas. Panevėžio vyskupijos ganytojas priminė kito Lietuvos kandidato į šventuosius – kankinio Teofiliaus Matulionio pavyzdį. Šiam mirus atskirtyje Šeduvoje, sovietų valdžios atstovai reikalavo kuo greitesnių laidotuvių, siekė, kad į jas rinktųsi kuo mažiau žmonių ir kad apskritai nesklistų garsas apie vyskupo laidotuves. Tad velionis skubiai buvo išvežtas laidoti į Kaišiadoris. Tačiau išliko liudijimų, kad skubiai palaidojus vyskupą T. Matulionį, kažkas iš tuometės valdžios prasitarė: „Na dabar tai prasidės.“ „Ir prasidėjo. Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju, ateityje jis turėtų būti Bažnyčios pripažintas ir šventuoju“, – pabrėžė vysk. L. Vodopjanovas.

Susitikdavo pas Alfą

Panevėžiečiui vyskupui emeritui Jonui Kauneckui labiausiai įstrigusi kunigo Alfonso dvasinė liepsna, tad jį pavadino liepsnojančiuoju Alfa. A. Lipniūnas už uždegantį pamokslą iš smetoninės valdžios yra gavęs 400 litų baudą. O tiek pinigų, pasak J. Kaunecko, per metus uždirbdavo retas tarnautojas. Bet tai ne vienintelė šventą gyvenimą gyvenusiam kunigui skirta nuobauda. Baudžiamas dvasininkas bandė kovoti, tvirtino, kad bausmė neteisinga, pažeidžianti demokratiją. Žinodamas, kad yra teisus, kunigas Alfonsas vykdė religinę veiklą, globojo ateitininkus, nors ši organizacija smetonmečiu buvo uždrausta. „Yra duomenų apie tai, kad kunigas A. Lipniūnas Zarasuose su ateitininkais yrėsi valtele ežeru, o iš paskos plaukė dvi policininkų prisėdusios valtys“, – paminėjo J. Kauneckas. Anot jo, nei komunistai, nei fašistai, nei pats Štuthofas neužgesino kunigo Alfonso – jis degė Viešpaties liepsna. Gyvendamas Panevėžyje A. Lipniūnas daug bendraudavo su jaunimu, gimnazistai jo kitaip ir nevadino, kaip Alfa. „Pasimatysim pas Alfą“, – tokius jaunimo sakomus žodžius tarpukariu dažnai būdavo galima išgirsti Panevėžio centre“, – pasakojo bibliotekininkė Albina Saladūnaitė. Prezidento A. Smetonos dekretu uždrausti ateitininkai, kurių gretas kun. A. Lipniūnas buvo itin išplėtęs, rinkdavosi ne kur kitur, o šio bute. Buto durys buvo jiems atviros net ir tada, kai paties kunigo nebūdavo namuose.