Vyskupo Juozo Tunaičio pamokslas, pasakytas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčioje, 2011 m. spalio 16 d., minint arkivyskupo Julijono Steponavičiaus 100-ąsias gimimo metines.

Mieli Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečiai, mieli broliai kunigai ir visi čia susirinkusieji. Norime prisiminti, pagerbti, Dievo gailestingumui pavesti didį Lietuvos vyrą, Vilniaus arkivyskupą Julijoną Steponavičių, kurio šiandien švenčiame šimtąsias gimimo metines. Šie metai talpina dar ir kitus du jo jubiliejus: birželio 21 d. – 75 metai nuo kunigystės šventimų, birželio 18 d. – 20 metų nuo jo mirties. Trijų dienų betrūko, kad būtų miręs garbingą savo Šventimų dieną.

Arkivyskupas Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio l8 d. Karolio Steponavičiaus ir Emilijos Bazavičiutės šeimoje, dideliame 70-ties ūkininkų Miciūnų kai­me, Gervėčių parapijoje, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Penktuosius metus eidamas, Juliukas liko naš­laitis – mirė jo motina. Našlaitį ėmė globoti jo krikšto motina Liudvika Petrikaitė, kuri vėliau tapo ir Juliuko pamote.

1921 m. dešimtmetis Julius buvo priimtas į lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurią 1930 m. baigęs, stojo į Vilniaus kunigų seminariją. Kunigu jį įšventino Vilniaus arkivyskupas Romual­das Jalbžykovskis 1936 m. birželio 21 d.

Dvi savaites pabuvęs vikaru Rodunėje, kur tuo metu vyko nuolatiniai nesusipratimai tarp lietuvių ir lenkų, jis, kadangi užstojo lietuvius, buvo perkeltas į Gardiną – septynmetės mokyklos kapelionu. Čia jį užklupo karas. Kun. Steponavičius gavo paskyrimą į Palūšę, o 1941 m. vasario mėn. buvo perkeltas į Daugėliškį. 1946 m. balan­džio mėn. arkivyskupas Mečislovas Reinys kun. Steponavičių paskiria Adutiškio parapijos klebonu ir Švenčionių dekanu. Dievo Apvaizda lėmė, kad, priėmęs savo pirmąją parapiją – Palūšę 1954 m., patekau į dekano Julijono globą. Bet neilgam.

Vysk. Kazimieras Paltarokas, tuo metu Lietuvoje likęs vienintelis vyskupas, buvo jau senas. Jis labai rūpinosi gauti sau pamainą. Jis užsimena, kad dar 1953 m. spalio 16 d. Maskvoje jis tą klausimą iškėlęs. Nors, atrodė, nebuvo jokios vilties, o vis dėlto pasisekė. Aukščiausieji sovietiniai organai Maskvoje leido konsekruoti vyskupais du vyskupo Paltaroko parinktus kandidatus: Telšių vyskupijos Kapitulinį Vikarą kan. Petrą Maželį, ir Švenčionių dekaną kun. Julijoną Steponavičių.

Tada buvo kreiptasi į Romą. Taip, vysk. Paltarokui pasiūlius, pop. Pijus XII 1955 m. birželio 12 d. kun.dek. Julijoną Steponavičių ir kun. Petrą Maželį nominuoja vyskupais. Gavus iš Romos tokią džiugią žinią, kandidatai į vyskupus prašomi sutikimo. Kun. Steponavičius labai dvejoja, daug mel­džiasi ir prašo Dievą šviesos, ką daryti. Atsimenu – kartą anuo metu apsilankius Kurijoje, kancleris kun. Krivaitis ragino: „Prašykite, maldaukite savo Dekaną, kad jis sutiktų priimti vyskupo pareigas. Juk tiek pastangų padėta, kol šis leidimas buvo gautas. Nežinia, kada kita tokia proga vėl pasitaikys“. Daug įvairių kunigų pas dekaną važiavo ir ragino priimti šitą Dievo Apvaizdos taip stebuklingai skirtą jam naštą. Paga­liau Julijonas sutinka ir vysk. Pal­tarokas 1955 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio katedroje abu kandidatus konsekruoja vys­kupais. Vysk. Julijonas Steponavičius tampa vysk. Paltaroko augziliaru – pagalbininku. Vysk. Paltarokui 1958 m. sausio 3 d. mirus, vysk. Julijonas paskiriamas Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštaliniu Administratoriumi.

1960 metais sovietų politika religijos atžvilgiu labai sugriežtėjo. Lietuvoje ateistinė valdžia ėmė reikalauti, kad vyskupai ir vyskupijų valdytojai uždraustų .jaunimui patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti proce­sijose, choruose ir pan. Vyskupas Steponavičius griežtai pasipriešino tokiems valdžios reikalavimams.

Matydami, kad su vyskupu Julijonu jokių kompromisų nepasieks, valdžios pareigūnai nutarė imtis prievartos būdo. 1961 m. sausio 4 d. jis pakviečiamas pas Religijos Reikalų Tarybos (RRT) Įgaliotinį Vilniuje, iš jo paimamas Dvasininko registracijos pažymėjimas ir jam pranešama, kad Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu jis pašalinamas iš Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų. Pasiūloma išvykti į Žagarę. Jeigu sutinka išvažiuoti,-jam leidžiama pasiruošti persikėlimui, bus ten suremontuotas butas, nuvažiavimui duotas transportas. Jeigu ne,-jis tuoj pat bus išvežtas ir turės ten kurtis savo jėgomis. Vyskupas sutiko ir tų metų sausio 18 d. išvažiavo iš Vilniaus į Žagarę.

Būdamas tremtyje vyskupas Julijonas savo ganomųjų neužmiršo. Jis už juos meldžiasi, kartas nuo karto aplanko. 1980 m. rugsėjo 10 d. jis atvyksta į Vilnių ir čia, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, švenčia 25 m. vyskupystės jubiliejų.

1986 m. birželio 29 d. Žagarėje švenčia 25 m. tremties, 50 m. kunigystės ir 75 m. amžiaus jubiliejus. Tada jis pasakė: „Šiandien, kai mano sieloje didis džiaugsmas, nenoriu prisiminti gyvenimo nesėkmių ir nemalonu­mų, nes noriu džiaugtis tuo, kiek Viešpats man yra gero padaręs. Dėkoju Dievui… meldžiuosi už visus“.

Pagaliau Ekscelenciją Steponavičių pasiekia ir džiugios žinios: jis gauna Vatikano Valstybės Sekretoriaus kardinolo A. Casarolio 1988 m. gegužės 25 d. data pažymėtą laišką, kuriame kviečiamas atvykti į Romą susitikti su Popiežiumi. Šį kartą jokių valdžios trukdymų jau nepatiria, lydimas kun. Vaclovo Aliulio rugsėjo 28 d. nuvyksta į Romą, susitinka su pop. Jonu Pauliumi II, dalyvauja monsinjoro Audriaus Bačkio vyskupystės konsekracijoje, kurią teikia pats Popiežius, tvarko įvairius bažnytinius reikalus ir susipažįsta su Šventuoju Miestu.

1988 m. gruodžio 29 d. vyskupui Steponavičiui leidžiama grįžti į Vilnių;

1989 m. vasario 5 d. atšventina grąžintą Vilniaus Katedrą;

suorganizuoja 1989 m. kovo 4 d. iškilmingą Šv. Kazimiero relikvijų iš Šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus Katedrą grąžinimą;

1989 m. kovo 10 d. pop. Jonas Paulius II vysk. Julijoną Steponavičių pakelia arkivyskupu ir skiria Vilniaus arkivyskupijos Ordinaru.

1991 m. kovo 4 d. arkivyskupas Julijonas Steponavičius atšventina grąžintą Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią.

Bet… jau Dievo Apvaizda ištikimą savo tarną kviečia pas save – 1991 m. gegužės mėn. pradžioje arkivyskupas Julijonas išvyksta į Vilniaus Santariškių klinikas.

1991 m. birželio 18 d. 21.30 val. arkivyskupas Julijonas Steponavičius Santariškių klinikose mirė.

„Laimingi, kurių nepeiktinas kelias, kurie pagal Dievo įsakymus eina“ (Ps 118,1).

Jam tinka apaštalo Pauliaus pasakyti žodžiai: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ (2 Tim 4,7-8).