43-ejų metų žagarietės Daivos Gustienės išgijimą medikai vadina unikaliu atveju. Praėjusį lapkritį kiaulių gripo pakirsta moteris tris savaites derėjosi su mirtimi. Jos plaučiai dirbo 20 procentų, kilo grėsmė kitų vidaus organų veiklai.

Šiandien Daiva savo gėlių parduotuvėje vėl išmoningai kuria puokštes, gyvybingumu, gera nuotaika stebindama aplinkinius, o už pagalbą sunkiausio išbandymo metu dėkoja šeimai, gydytojams ir Barborai Žagarietei, kurios kriptą puošia jau trejetą metų.

Sklido kalbos apie mirtį

Daiva Gustienė jau pusantro mėnesio skuba į savo gėlių parduotuvėlę, kurioje dėlioja puokštes, bandydama suderinti grožį su kukliu atlygiu, nes retas žmogus mažame miestelyje leidžia prabangą už gėles mokėti daugiau kaip 20 litų. Moteris rožės žiedą apipina vijoklį primenančiu augalu, apglėbia dviem dideliais lapais, varsto karoliukus, kad atrodytų gražiau. Jai patinka šis darbas, norisi būti reikalinga, nesėdėti namuose, nors liga atsitraukė tik kiek daugiau nei prieš porą mėnesių ir medikai perspėjo pacentę jėgas geriausiu atveju atgausiant per pusmetį.

Į parduotuvę užsukantys miestelėnai, dar nežinantys apie Daivos būklę, sveikina ją išgijus, stebisi ir džiaugiasi.

Lapkritį, kai sunkiai serganti moteris buvo paguldyta į rajono ligoninę, o netrukus išgabenta į Šiaulius, iš ten — į Vilnių, sklandė kalbos, kad ligonės plaučiai dirba vos 20 procentų, vilčių išgyti beveik nėra, o netrukus iš lūpų į lūpas ėmė bėgti žinia, kad Daiva mirė. Į šią istoriją buvo įpintas ir Žagarės klebonas Marius Dyglys, kuris, pasipiktinęs neatsakingumu laidoti gyvą žmogų, per pamokslą Mišių metu ragino neskleisti netikrų žinių.

Sirgdama ėjo į darbą

„Nebuvau linkusi sirgti, nesiskundžiau sveikata, pas gydytojus nebėgiodavau. Per visą gyvenimą gal tris keturis kartus turėjau aukštesnės negu 37 — 37,5 laipsnio temperatūros, kada bandydavau rimčiau gydytis. Kitais atvejais „išvaikščiodavau“ ligą ir neprisimindavau, — dabar sako Daiva. — Bet šis kartas buvo kitoks. Todėl visiems žmonėms patariu rimčiau vertinti gripą.

Pirmiausia šeimoje prastai pasijuto sūnus. Pakvietėme greitąją pagalbą. Praėjus porai valandų sunegalavome abu su vyru: laužė kaulus, kamavo nuovargis, aukšta temperatūra. Pragulėjau tris paras. Kai atrodė, jėgos grįžo, išėjau į darbą. Tačiau po kelių dienų užklupus stipriam kosuliui, nusprendžiau pati užsukti į greitosios pagalbos stotį. Man nustatė plaučių uždegimą, skyrė antibiotikų, liepė gulėti. Bet toliau lėkiau į savo parduotuvę. Po savaitgalio jaučiausi taip prastai, kad šeimos gydytojas Vaidimantas Bajarskas išsyk su švyturėliais greitąja išsiuntė į Joniškio ligoninę.“

Gydytoja Marytė Gabrėnienė pasirūpino, kad skubiai būtų padarytos plaučių nuotraukos, pacientė paguldyta į reanimacijos palatą. Po kelių valandų moteris prarado sąmonę.

Rytojaus dieną žagarietė išvežta į Šiaulius.

Gydytojas patarė laukti stebuklo

„Šiauliuose mane lankiusiems artimiesiems medikai tiesiai pasiūlė ruoštis laidotuvėms, kviesti kunigą; priekaištavo, kam atvežė tokią ligonę, tą pačią pagalbą galėję suteikti ir Joniškio gydytojai. Tik reanimacijos skyriaus vedėjas išliko malonus, neskaudino žmonių į neviltį varančiomis kalbomis. Tačiau ačiū šiauliečiams, vis dėlto jie rado galimybę bei supratimą mane išvežti į sostinės Santariškių klinikas,“ — pasakoja Daiva Gustienė.

Vilniuje moteriai nustatytas kiaulių gripas, sepsis, patvirtinta sunki plaučių pneumonija (uždegimas), abejota, ar sudėtingą išbandymą atlaikys širdis, inkstai, kepenys. Dėl pastarųjų pacientė anksčiau buvo turėjusi problemų. Reanimacijos— intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Vaclovas Jurkuvėnas, stebėdamas pacientę, pasakė: „Laukime stebuklo“. Palaikydamas pergyvenantį Daivos sutuoktinį Saulių, pridūrė: „Aš katalikas, tikintis, eikite, aukokite, melskitės“.

Tris nežinios savaites vyras, vaikai, artimi bičiuliai Barborbos Žagarietės kriptoje degino žvakes. Liepsnos žiburėliai negeso prie stebuklingais išgijimais vietinių atmintyje pagarsėjusios XVII amžiaus dvarininkaitės karsto, kuriame gulėjo jos palaikai, imitacijos.

„Gydytojai nedavė vilčių, neįsivaizdavo tokio sunkaus ligonio pagijimo. Gal todėl siūlė melstis, kad suteiktų nors vilties šiaudą. Bet ir netikėdami sostinės medikai nuoširdžiai prižiūrėjo. Kai pati atsibudau iš tikros ar dirbtinai sukeltos komos (ligonei buvo leidžiami vaistai miegui skatinti, saugantys nuo skausmų, kuriuos galėjo patirti visą laiką prijungta prie aparatų ir bandydamas juos nudraskyti — aut. past.), mačiau medikus budinčius prie kitų palatos likimo draugių. Personalas lakstė, vos spėdami tvarkytis su užplūdusiais ligoniais, kuriuos vežė kaip karo metais. Vadinu angelais tuos nuostabius žmones, vilkinčius baltais chalatais, — negaili pagyrimų sostinės medikams Daiva Gustienė. — Vėliau mane maitindavusi slaugutė prasitarė, kad iš palatos vienintelė išėjau savo kojomis.

„Tarsi Dievo pirštas jus paženklinęs“, — ištarė ji. Gal iš tiesų padėjo maldos? Esu dėkinga kunigui Mariui Dygliui, su kuriuo buvome vos kartą susitikę, bet jis savo iniciatyva už mane aukojo Mišias ir vėliau per pamaldas sakydavo susirinkusiems: „Pasimelskime už gėlininkės Daivutės sveikatą“. Ačiū miestelio gyventojams, kartu besimeldusiems bažnyčioje, prie Barboros karstelio linkėjusiems man gero, Santariškių klinikų pulmonologijos skyriaus gydytojai Vidai Rimševičienei, šeimos draugėms Onai Virmauskienei, Rūtai Dagienei ir kitiems. Tikėjimas, pasitikėjimas tikrai daro stebuklus.“

Kitaip vertina pasaulį

Daiva Gustienė sako, kad Dievas jai davė galimybę numirti ir vėl prisikelti, idant kitaip vertintų gyvenimą, naujai pažvelgtų į pasaulį, supančius žmones. Moteris suprato turinti ištikimą gyvenimo draugą, vyrą Saulių, kuris prie jos lovos sėdėdamas pasakodavo, kaip važiuos namo, kaip toliau gyvens, remontuos namus, kaip ji gydoma, ką kiekvienas artimųjų stengiasi dėl jos padaryti. Grįžusiai į šį pasaulį ligonei daug nereikėjo aiškinti. Ji atmerkė akis ir jau viską žinojo.

Saulius po trijų savaičių komos atsibudusią savo moterį maitino, masažavo, mokė vaikščioti, tarsi mažą vaiką. Per ilgą gulėjimo laiką raumenys nusilpo, buvo sunku valdyti kūną. Bet po savaitės moteris išsiprašė namo. Jau buvo visiems ausis išūžusi apie anūkėlio gimtadienį. Artinosi didžiausios metų šventės — Kūčios ir Kalėdos. Moteris į ligoninę su švyturėliais buvo išvežta lapkričio 23-iąją ir tą pačią 23-iąją, tik jau gruodį, grįžo į Žagarę.

Barborai neša gėlių

Neseniai vėl pradėjusi dirbti gėlių parduotuvėje Daiva Gustienė aplanko Barboros Umiastauskaitės arba kitaip vadinamos Barboros Žagarietės kriptą.

„Dabar turiu nuosavą raktą nuo bažnytėlės rūsio. Žmonės prakalbo, kad tapau bažnyčios prižiūrėtoja. Ne, taip nėra. Aš jau trejetą metų lankau Barborą, nunešdama gėlių, tik ilgą laiką tai dariau slapta, nenorėjau bereikalingų klausimų,— sako Daiva. — Pati negaliu pasakyti, kaip viskas atsitiko. Tiesiog vieną dieną, eidama į darbą įprastu keliu pro turgų, pasukau ne link miesto centro, bet gretima gatvele prie bažnyčios. Tarsi kas būtų už rankos nuvedęs į rūsį. Nuo tos dienos pasižadėjau jį tvarkyti, papuošti žiedais.“

Daiva Gustienė galvoja, kad jos išgijimo istorija gali būti įrašyta į Barboros Žagarietės stebuklų sąrašą. Garbingos dvarininkaitės, gyvenusios XVII amžiuje ir garsėjusios dora bei pagalba vargšams ir ligoniams, o po mirties — stebuklingais išgydymais, apsauga nuo negandų, legenda jaudina žmonių širdis. 2005 metais, žmonių prašymu, Vatikane pradėta jos beatifikacijos byla, kuriai sėkmingai pasibaigus, Barbora taptų pirmąja Palaimintąja moterimi Lietuvoje.

Apie kiaulių gripą

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Lietuvoje nuo kiaulių gripo mirė 19 žmonių, visame pasaulyje patvirtinta daugiau kaip 14 000 mirčių nuo šio viruso sukeltų komplikacijų.

Šiam gripui yra būdingi įprasto gripo požymiai: padidėjusi temperatūra, gerklės ir galvos skausmas, sloga, kosulys, vėmimas, viduriavimas, nuovargis, apetito stoka, komplikacijos plaučiuose. Kaip ir sezoninis gripas, kiaulių gripas gali būti lengvos arba sunkios formos. Sunki ligos forma dėl komplikacijų gali baigtis mirtimi.

Pirminis kiaulių gripo židinys buvo nustatytas 2009 metų gegužę Meksikoje.