Šaltinis Voruta, Nr. 19 (685), 2009 m. spalio 3 d., p. 8
Studijos Vilniaus inžineriniame statybos institute
1985 m. baigęs vidurinę mokyklą Augustinas Paulauskas įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Stojamuosius egzaminus laikė labai gerai, tad vieno net nebereikėjo laikyti.
Tačiau mandatinėje komisijoje buvo paklausta – kodėl nekomjaunuolis. Išgirdusi, kad mokyklos komjaunuoliai ir pati organizacija nėra toks jau labai sektinas pavyzdys, pasakė, kad aukštojoje
mokykloje komjaunimo organizacija puiki ir jis galėsiąs įstoti ir veikti. Tačiau aukštojoje mokykloje nesuspėjo kaip reikiant ir „apšilti“ – po keturių mėnesių buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Sovietinėje armijoje 1985–1987 m. tarnavo Šiaurės Kazachstane – vidaus kariuomenės dalinyje. Įdomus sutapimas: prieš kurį laiką Augustino tėvas šiuose kraštuose kentėjo tremtį, o sūnus čia buvo priverstas vaikščioti „raudonais pagonais“. Pavyzdinėje kuopoje, į kurią Augustinas pateko, jis buvo vienintelis nekomjaunuolis. Tad neatsitiktinai armijoje jautė nemažą spaudimą,
bet atsilaikė – buvo tam tikri esminiai principai. Prisimena, kaip politinio skyriaus pulkininkas klausinėjo, kodėl jis nepriklauso komjaunimo organizacijai. Augustinui atsakius, kad jis Romos
katalikų tikintysis, pulkininkas ilgai nesuprato. Tačiau kai jis atvirai pasakė: „Koks aš būsiu komjaunuolis, jei tikiu į Dievą? Argi jums reikalingi apsimetėliai“? Pulkininkas pritarė, kad
apsimetėliai nereikalingi ir tarsi paliko ramybėje. Nors vėliau jam primindavo, kad bus pratęstas tarnybos laikas – jis grįš su paskutiniaisiais to meto šauktiniais. Tačiau Augustinas buvo sugrįžęs ir atostogų, o iš kariuomenės sugrįžo su pirmąja partija. Dekanas sako, kad tai Dievo malonės ženklas – Aukščiausiasis taip praveda pro visus sunkumus, kad žmogui neįmanoma suvokti.
Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune
Grįždamas iš armijos Augustinas jau buvo tvirtai apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją – rinktis tarnystės Dievui ir žmonėms kelią. Šį apsisprendimą pagreitino asmeniniai išgyvenimai armijoje: susidūrimai su nužmoginimu, beprasmiška mirtimi. Jam kaip pavyzdinės vidaus kuopos kariui teko būti ir prie kalinių, tačiau į jį, nekomjaunuolį, buvo žiūrima, kaip į nepatikimą
asmenį ir ne visur jis buvo prileidžiamas. Nuo vaikystės jį traukė statybos. Tačiau iš statybų mokslo institute Dievas jį pakvietė kitokioms – dvasinėms statyboms. Sudėtingai atsiėmė dokumentus iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto ir vienas pirmųjų 1987 m. padavė dokumentus į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Dekanas pasakoja: „Viskas buvo kaip ant bangos – ir Aukščiausiasis laimino“. Rašydamas seminarijai Testimonium (rekomendaciją) klebonas L. Jagminas SJ tarė: „Vis tiek žinojau, kad ateisi!“ Seminarijoje itin gilų įspūdį paliko dvasios tėvas – tuometis kunigas Sigitas Tamkevičius SJ, neseniai grįžęs iš Sibiro, kun. Leonardas Zaremba ir kiti kunigai, kurie rūpinosi jaunuolių dvasiniu ugdymu. 1987 m. į pirmąjį kursą Tarpdiecezinėje
kunigų seminarijoje Kaune įstojo 48 jaunuoliai. Studijuojant seminaristų skaičius keitėsi: vieni prisijungdavo ir pratęsdavo mokslą, kiti gi dėl įvairių priežasčių studijas atidėdavo arba ir visai nutraukdavo. Tad 1993 m. seminariją baigė 29 klierikai, kurie keliomis grupėmis įšventinti kunigais. 1993 m. gegužės 30 d. kunigais buvo įšventinti šeši:
dvyniai Gintas ir Vytautas Sakavičiai, Šarūnas Leskauskas, Valdas Pauža, Vidmantas Šimkūnas SJ ir Augustinas Paulauskas.
Klieriko susidomėjimas Barbora Žagariete, medžiagos rinkimas
Mokydamasis trečiajame kurse klierikas Augustinas pradėjo rimčiau domėtis Barbora Žagariete, o ketvirtajame – jau tvirtai apsisprendė rašyti apie ją bakalauro darbą. Barboros tyrinėjimo
veiklai būsimąjį kunigą pakylėjo Lietuvos atgimimo banga, be to ,nuo mokyklos laikų vienas jo mėgiamiausių dalykų buvo istorija. Klierikas Augustinas siekė surinkti visą įmanomą publikuotą medžiagą. „Surinkti, sudėlioti ir tarsi žvilgtelėti iš viršaus“, – sako dekanas. Medžiagai rinkti buvo paaukota 1992 metų vasara, vėliau – mokslo metai. Jaunam klierikui buvo ypač sunku: kalbinti žagariečiai į jį žvelgė su nepasitikėjimu ir nuostaba, mat kalbos apie Barborą, nors jau ir Nepriklausomoje Lietuvoje, vis dar buvo tabu!
Dekanas Augustinas nuoširdžiai džiaugiasi, kad jam tada labai daug padėjo tuometis Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Liudas Čechavičius. Jis pats labai domėjosi Barbora
Žagariete, ieškojo ir surado dingusią knygą su užrašytais stebuklais. Klebono aktyvumas ir parama buvo puikus jauną klieriką skatinantis stimulas nenuleisti rankų ir dirbti.
Grįžęs po vasaros atostogų su surinkta medžiaga ir pradėjęs ją grupuoti, kartais rodėsi, kad atsimušama į sieną, tačiau greitai vėl kildavo noras veikti – tarsi pati Barbora klieriką kviestų ir šauktų
darbui, ieškojimams. Ir vėl eita į bibliotekas, versti seni laikraščiai, žurnalai. Surasta ir į vieną vietą sukaupta gausi medžiaga – ką apie Barborą rašė Valančius, Vaižgantas, Kauno arkivyskupijos
kurijos archyvaras Veblaitis (jis buvo publikavęs daug šaltinių) bei daugelis kitų. Pamatęs pateiktą literatūros sąrašą ir šaltinius, nustebo ir darbo vadovas dr. kan. Algimantas Kajackas – iki tol dar į vieną vietą nebuvo surinkta tiek daug medžiagos apie Barborą Žagarietę. Be to, tuomet niekas ja daugiau taip plačiai ir nesidomėjo.
Bakalauro darbas „Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė (nepaskelbta lietuvių tautos šventoji)“
Rašydamas bakalauro darbą A. Paulauskas pastebėjo nemažai atvejų, kada autoriai tuos pačius faktus skirtingai traktuoja – tada klierikas bandė įvykius lyginti, pateikti savo subjektyvią
nuomonę. Tvirta atrama klierikui buvo darbo vadovas, kuris ne tik konsultavo, bet aktyviai domėjosi, palaikė ir džiaugėsi kiekviena naujai surasta medžiaga. Surinkta buvo kas kuriame
šimtmetyje rašyta. Tuo metu, kai buvo rašoma bakalauro darbas, stebuklų knyga dar nebuvo surasta, tačiau klierikas galėjo remtis Valančiumi, detaliai aprašiusiu šį retą unikumą. Bakalauro darbui buvo reikalaujama parašyti 24 puslapius, tačiau Augustino darbas viršijo pusšimtį. Vienas darbo „Barbora Umiastauskaitė-Žagarietė (nepaskelbta lietuvių tautos šventoji)“ egzempliorius saugomas VDU Teologijos fakulteto bibliotekoje, kitas – Žagarės parapijos archyve. Apgynus darbą, dr. kan. A. Kajackas primygtinai siūlė tęsti tyrinėjimus – rašyti magistro darbą, deja, tik įšventintas kunigas Augustinas Paulauskas paskirtas klebonu į Kauno arkivyskupiją tarsi atitrūko nuo savo gimtojo krašto ir Žagarės. Klebono, o vėliau ir dekano pareigos atėmė daug laiko. Iš pradžių kun. A. Paulauskas klebonavo Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje Žeimiuose, o 2001 m. pavasarį buvo paskirtas Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonu
ir Kauno II dekanato dekanu.
Kunigas A. Paulauskas – Švč. M. Marijos Gimimo parapijos Žeimiuose klebonas
Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje Žeimiuose kun. Augustinas Paulauskas dirbo beveik 8 metus (7 metus ir 7 mėnesius). Prisimena ir pirmąsias
Žemiuose aukotas šv. Mišias 1987 m. vieną lapkričio vakarą, kada bažnyčioje buvo tik viena beveik negirdinti ir blogai matanti močiutė. Jaunam kunigui, talkinusiam Šv. Antano parapijos Kaune kunigams, tai buvo labai keista. Sudėtingos ir gyvenimo sąlygos – buitis negyvenamame name.
Tačiau kunigo entuziazmas, dėmesys vaikams ir jaunimui labai greitai davė rezultatų. Jau per Kalėdas įvyko jaunimo bažnytinio choro debiutas.
Daug kunigui talkino ir pastoracinės tarnybos žmonės. Kunigas ėjo į žmones, į mokyklą. Žeimių vidurinės mokyklos 9–12 klasėms ėmė dėstyti tikybą. Pirmieji tikybą pradėjusieji lankyti mokiniai – bažnyčios choristai. Po trejų metų tikybą vyresnėse klasėse jau lankė beveik 90 proc. Greitai išaugo ir tikinčiųjų skaičius bažnyčioje: juos traukė nuoširdūs kunigo pamokslai. Be pastoracinės veiklos, ženklūs ir remonto darbai: perdengtas bažnyčios stogas, restauruota dalis bažnyčios sienų, sutvarkyta apleista klebonija – pritaikyta naujam gyvenimui, sutvarkyta
klebonijos aplinka. Dekanas prisimena, kad buvo visko: džiaugsmo ir nusivylimo, tačiau Dievui laiminant, buvo galima nemaža nuveikti.
Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonas ir Kauno II dekanato dekanas
Daug darbų laukė naujoje parapijoje. 2001 m. kun. A. Paulauskas buvo paskirtas Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonu ir Kauno II dekanato dekanu. Kun. Augustinas Paulauskas jau aštunti metai dirba Raudondvaryje. Pirmiausia kunigas atkreipė dėmesį į grybo baigiamas „suėsti“ bažnyčios grindis. Buvo sudėtos naujos grindys, perdengta ir nudažyta pusė bažnyčios stogo, sutvarkyti lietvamzdžiai.
Parapijos namuose įvesta šildymo sistema, kapitaliai sutvarkyta ir įrengta parapijos salė bei caritas patalpos. Ir visa tai padaryta beveik vien parapijos lėšomis. Tiesa, iš Renovabis fondo gauta lėšų kurti dekanato sielovados centrą, už juos parapijos namuose pakeisti langai.
Dekanas džiaugiasi, kad Raudondvario parapijoje veikia jaunimo (apie 20 choristų) ir suaugusiųjų (per 40) chorai, kuriems vadovauja Ingrida Kličiūtė. Itin aktyvi parapijos Caritas (vadovė Rasa Bandzienė), Šeimos centro (vadovė Onutė Mišeikienė) veikla; stiprus Jaunimo centras (vadovė Ingrida Kličiūtė).
Dekanatas aktyviai rengiasi Šiluvos Marijos Apsireiškimo 400 metų jubiliejui. Intensyviai veikia šiam jubiliejui sudaryta parapijos grupė. Pasirengimas jubiliejui pradėtas 2007 m. su Šiluvos Marijos paveikslo kopijos piligriminės kelionės pradžia, o jo baigiamasis akcentas – Eucharistinis dekanato kongresas.
Kauno arkivyskupijoje 7 dekanatai: Jonavos, Jurbarko, Kauno I, Kauno II, Kėdainių, Raseinių, Ukmergės. Kėdainiuose, Ukmergėje bei Jonavoje.
Kauno II dekanatas jungia 12 parapijų: Babtų – Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Čekiškės – Švč. Trejybės, Domeikavos – Lietuvos kankinių, Karmėlavos – Šv. Onos, Kulautuvos – Švč. M. Marijos Vardo, Lapių – Šv. Jono Krikštytojo, Panevėžiuko – Nukryžiuotojo Jėzaus, Paštuvos – Šv. Barboros, Raudondvario – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, Rumšiškės – Šv. arkang. Mykolo, Vandžiogalos – Švč. Trejybės, Vilkijos – Šv. Jurgio.
Nepaisant darbų gausos, dekanas kun. Augustinas Paulauskas domisi, kas nuveikta Barboros Žagarietės – Umiastauskaitės beatifikacijos byloje ir labai džiaugiasi, kad įkūrus Šiaulių vyskupiją, ta tylos uždanga, gaubusi Barborą Žagarietę, pagaliau nusileido.
