„Sunkiai nusidėjusi šventumu ir mokiusi vilties“, – taip apibūdina mokytoją, tremtinę Adelę Dirsytę jos bylą nagrinėjęs kunigas Andrius Končius. Šiam žmogui buvo skirta užduotis ištirti A. Dirsytės gyvenimo kelią ir pateikti visus dokumentus Vatikanui tam, kad kankinę A. Dirsytę būtų galima paskelbti palaimintąja. Su kunigu kalbamės apie tai, ką katalikų bendruomenei reiškia palaimintieji bei šventieji, ir apie Adelės kančios kelią, pagalbą aplink esantiems ir jos gyvenimą apskritai.
– Pradėkime nuo paskelbimo palaimintuoju ar šventuoju procedūros. Jūs Lietuvoje dirbote su Adelės Dirsytės byla. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti ir apie savo darbą?
– Kodėl Bažnyčioje kai kurie žmonės pripažįstami palaimintaisiais ar šventaisiais? Pirmiausia žmogui siekiama pripažinimo palaimintuoju, o po to – šventuoju. Iš esmės yra tik pločio klausimas: palaimintieji skelbiami šalyje, kurioje byla užvedama, o šventieji skelbiami visame pasaulyje.
Svarbus kriterijus yra ne tai, kad Bažnyčia paskelbia šventuosius arba mes juos išaukštiname kaip savo didvyrius, pavyzdžius, lyderius ar tikėjimo liudytojus. Svarbiausias momentas yra atpažinimas, kad Viešpats mums juos duoda ir jis mus kviečia į paskelbimą palaimintuoju.
Byla pradedama, kai vyskupą „užpuola“ su prašymais žmonės vietinėje bendruomenėje, kad tą žmogų būtinai turime paskelbti palaimintuoju. Bendruomenės žmonės turi norėti, kad kas nors būtų paskelbtas palaimintuoju: jiems turi daryti įspūdį šio žmogaus liudijimas ir buvimas. Tai ženklas. Ne tik žmonių norų, bet Šventosios dvasios veikimo Bažnyčioje. (…) Pats Dievas mums duoda šventuosius ir kviečia [mus] juos tokiais paskelbti. Jis mums siūlo pažvelgti į šiuos žmones, nes per juos jis turi mums kažką pasakyti: Adelė įgyvendino Dievo malonės liudijimą, tad vyskupas, gavęs daugybę prašymų, ir atpažinęs, kad žmogaus gyvenimas yra šventas, gali pradėti bylą.
Bylos užvedimas dar nereiškia, kad [ji] bus paskelbta palaimintąja: pradedamas įkalčių rinkimas. Tai – teisinė byla, kurioje žmogus „paduodamas į teismą“ ir Dievo tarnaitė (ar tarnas) apkaltinama(s) šventumu. Galima sakyti, sunkiai nusidėjo šventumu. Kai užvedama byla, renkami įkalčiai, įrodymai. Jie susideda iš dviejų sričių: žmonių liudijimų, kurie turėjo tiesioginį ryšį su žmogumi, jį pažinojo, bendravo, kuriems jis padarė įtaką, ir istorinių duomenų: teismo byla, jos rašyti straipsniai, laiškai, susiję dokumentai. Šie „įkalčiai“ renkami vyskupijoje.
Tad 2000 m. tuometis Kauno arkivyskupas, dabar – kardinolas Sigitas Tamkevičius, pradėjo bylą A. Dirsytei, tuo pat metu ir kitai kankinei Elenai Spirgevičiūtei (kankinė, pasaulietė, tikėjimo liudytoja, 1944 m. atsisakiusi lytiškai santykiauti su įsibrovėliais ir už tai buvusi nušauta, vėliau vienas iš įsibrovėlių, Alfonsas Čeponis, buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu – LRT.lt).
Pirmasis kelio į palaiminimą etapas dabar jau yra baigtas, byla perduota Šventųjų skelbimo dikasterijai Vatikane. Dabar visi įrodymai išvežami į Vatikaną, kur toliau bus ruošiama visų duomenų santrauka, ji bus pateikiama kardinolams, kad galima būtų juos informuoti apie tai, kas buvo A. Dirsytė, kuo ji svarbi mums šiandien, kuo ji praturtina mūsų tikėjimą, Bažnyčią.
– Teko girdėti, kad tada, kai jau Vatikanas imasi būsimojo palaimintojo ar palaimintosios bylos, atsiranda vadinamasis „velnio advokatas“. Galbūt galėtumėte papasakoti, kokia tai procedūra?
– Taip, tiesa, svarbi Vatikane vykstančių procesų dalis yra atpažinti, ar nėra kokio nors sukčiavimo ar klastos. Gali suveikti žmogiškasis faktorius: kai kurie būna motyvuoti žmogiškų, o ne Bažnyčios ar Kristaus evangelijos motyvų. Pavyzdžiui, labai norima, kad koks nors pažįstamas ar giminė būtų paskelbtas šventuoju. Galbūt ir žmogus nebuvo savo šventumu išskirtinis. Taip pat gali būti ir sunkių dalykų, pavyzdžiui, iki šiol nežinotų nusikaltimų, kurie buvo padaryti gyvenimo kelyje. Negalima praleisti jokių negatyvių aspektų, kurie būtų susiję su Dievo tarnaite ar tarnu. Kartais būna taip, kad iš didelio noro paskelbti ką nors palaimintuoju kai kurie dalykai nuslepiami. Tad Vatikanas gali atsiųsti savo pasiuntinį, kuris ieškotų kalčių.
Svarbu paminėti, kad palaimintumas ar šventumas gali būti grindžiamas dviem būdais. (…) Pirmasis pagrindas – herojinės dorybės, t. y. žmogus akivaizdžiai veikė ir gyveno taip, kaip žmogiškai nebūtų įmanoma. Dorybės ir gyvenimo stilius pranoko jo fizines galimybes: pavyzdžiui, išdalindavo viską, ką turėjo, kitiems ir dažnai save apiplėšdavo, melsdavosi per dienas ir naktis, aukodavo save. Įprastai žmogus neištvertų tokių dalykų, jeigu jam nebūtų suteikta ypatinga Dievo malonė. Antrasis pagrindas – kentėjimas ir mirtis už Kristų, t. y. tikėjimo liudijimai. Be Dievo malonės įprastai mes gelbėjame savo kailį, o tam, kad jį išgelbėtume, galime paaukoti ir savo garbę, ir savo tikėjimą. A. Dirsytei yra užvesta kankinystės byla – ji buvo kankinta, tardyta ir galiausiai nužudyta Sibiro lageriuose. Tiesa, A. Dirsytės šventumo ir dorybių liudijimas taip pat yra labai stiprus, pranokstantis mūsų žmogiškąsias ribas.
– Norėtųsi pakalbėti ir apie A. Dirsytės gyvenimą dar tarpukariu. Ji gimusi Šėtos valsčiuje, baigė Kėdainių gimnaziją (dabar – Kėdainių Šviesioji gimnazija), o vėliau išsikraustė gyventi į tarpukario Kauną. Koks jos gyvenimas buvo ten? Įdomu, su kuo ji bendravo, ką ten veikė. Įprastai akcentuojami jos išgyvenimai lageryje, bet būtų įdomu sužinoti, kokį gyvenimą A. Dirsytė gyveno tada, kai jos tikėjimo ir jos kaip asmens dar niekas nepuolė.
– Ji kilusi iš Pramislavos vienkiemio, jos šeimoje – dar penki vaikai. Tėvai atpažino Adelės talentą ir gabumus, todėl ją siuntė studijoms į Kauną, Lietuvos universitetą. Studijavo Teologijos ir filosofijos fakultete germanistiką, t. y. vokiečių kalbą, ir pedagogiką, psichologiją.
Šalia studijų dalyvavo įvairiose katalikiškose veiklose. Daugiausiai dėmesio skyrė Lietuvos katalikių moterų draugijai, kuri ypač rūpinosi moters misija, pašaukimu, kilnumu tarpukario visuomenėje. A. Dirsytė buvo ir valdybos narė, ir važinėjo po visą Lietuvą skaitydama paskaitas apie moteriškumą. Kartais, esu girdėjęs, A. Dirsytė lyginama su Edith Stein (žydų kilmės karmelitų vienuolė, filosofė, doktorantūros studijas baigė Freiburgo universitete, kartu su seserimi Rosa žuvo Aušvice, paskelbta šventąja – LRT.lt) – abi jos skatino katalikiškąjį feminizmą, parodantį tikrąjį moters kilnumą, pašaukimą ir orumą. Adelė taip pat dalyvavo „Carito“ veikloje, rūpinosi vargšų ir silpnųjų poreikiais. Ji taip pat buvo ateitininkė: tarpukariu ši organizacija buvo labai aktyvi.
Buvo paprasta, rami, kaip pastebėjo liudininkai, gana melancholiško charakterio, veikli, dėmesinga, rūpestinga. Esama atsiminimų, kad mėgdavo elegantiškus drabužius, pavyzdžiui, nešioti gražias skrybėlaites. Ji buvo santykio, ryšio žmogus, mokė rinktis gėrį ir tai, kas geriausia ir tauriausia.
– Įdomu, kad paminėjote katalikišką feminizmą. Galbūt galėtumėte šiek tiek papasakoti, kas tai yra? Minėjote, kad Adelė skaitydavo ir paskaitas – gal yra išlikusių jų nuorašų, apie ką ji pasakodavo savo klausytojams? Tekstus rašydavo ir į žurnalus, pavyzdžiui, tarpukario „Moterį“.
– Adelė rašydavo įvairiausiomis temomis: pavyzdžiui, apie moters pašaukimą ar misiją. Ši tema – viena iš pagrindinių jos domėjimosi sričių. Ji rašydavo apie moterį, kuri pašaukta būti namų siela, rūpintis kitais, būti dorumo ir Dievo gerumo ambasadore čia, Žemėje. Moteris, kuri pašaukta didesniems dalykams nei tik savo poreikių tenkinimui. Adelė daug kalbėjo, rašė apie vaikų auklėjimą ir pašaukimą būti motina, kaip moteris gali būti visos bendruomenės gelbėtoja.
– O ar A. Dirsytė dalyvavo diskusijose su kitomis moterimis aktyvistėmis tarpukariu? Ar susikirsdavo jų pozicijos?
– Tuo laiku visuomenė vis dėlto buvo katalikiškos mąstysenos, tad didelių įtampų nebuvo.
Tiesa, Adelė tikrai susikirto dviejose vietose su tam tikromis ideologinėmis ar politinėmis srovėmis. Viena buvo tuometė smetoniška valdžia, ribojusi ateitininkų veiklą. Visuomeniniu angažuotumu ateitininkai darė didelę įtaką tuometėje Lietuvoje. Politinei valdžiai tai netiko. O prasidėjus sovietinei okupacijai, Adelė buvo įtariama esant pavojinga sovietiniam režimui – buvo anksčiau parašiusi straipsnį apie tai, kaip komunizmas išniekina moters kilnumą. Anot jos, komunizmas padaro ją mechanine darbo moterimi, atitraukia nuo jos pašaukimo, kokia moterimi ir motina ji galėtų būti, yra pašaukta būti pagal prigimtines dovanas. Vienas iš įkalčių, kai ją vėliau suėmė, tardė ir nuteisė lagerio darbams, buvo šis straipsnis. Kitas kaltinimas buvo, to tardymo protokolo žodžiais, kad ji aktyviai dalyvavo „fašistinės, antisovietinės ateitininkų organizacijos veikloje“.
– Lietuvai atgavus Vilnių, ji išvažiuoja į sostinę. Dėsto tikybą dabartinėje Salomėjos Nėries gimnazijoje. Kaip atsitinka, kad ji iš tarpukario Kauno persikelia į Vilnių, kai prasideda karas?
– Gyveno Vilniuje ir dėl darbo, ir dėl bendruomeniškų motyvų. Tiek pirmosios sovietinės okupacijos, o vėliau – nacistinės Vokietijos okupacijos laiku ji mokė jūsų minėtoje mokykloje. O jau vokiečių okupacijos metais dėstė Amatų mokykloje. Adelė mokėjo vokiečių kalbą, o tuo metu šios kalbos poreikis buvo stiprus tuometei politinei aplinkai. Žinoma, gyvenimas tokiomis sąlygomis buvo iššūkis: nepritarti smurtui, kuris vyksta, bet kartu suprasti, kad reikia ir kažkaip susikalbėti su okupacine valdžia. Tad ji mokė, dėstė, kartu su kunigu Alfonsu Lipniūnu bendradarbiavo padėdami skurstantiems. Karo metais buvo nemažai žmonių, kurie sunkiai išsimaitindavo. Kartu su kunigu A. Lipniūnu jie organizuodavo rūpybą.
– O rūpybą organizuodavo tik mieste gyvenusiems lietuviams, ar ir žydų bendruomenei kažkaip padėdavo nacistinės Vokietijos okupacijos metais?
– Kunigas Alfonsas Lipniūnas gynė žydus (manoma, kad kunigas A. Lipniūnas į Štuthofo koncentracijos stovyklą pateko dėl to, kad padėjo žydams Vilniuje – LRT.lt). „Caritas“ rūpinasi kiekvienu, kuriam reikalinga pagalba: Dievas neskirsto mūsų pagal tautybę. Galima būtų numanyti, kad jie kartu su A. Lipniūnu sekė „Carito“ principais ir galėjo padėti žydams. Tiesa, konkrečių Adelės veiksmų padedant žydų bendruomenei nėra užfiksuota. Pagalba žydams turėjo būti pamatuota, slapta, daug kas saugodavosi. Vokiečių okupacijos metais tai buvo nelegalu ir nusikalstama.
– Truputį užsiminėte ir apie Adelės suėmimo aplinkybes. Ją suėmė 1946 m. kovo 6-ąją. 1947 m. ji išgabenta į Čiumą (dab. Komijos Respublika, Rusija) tiesti geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis, Rusija) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Kolymos lagerius, dirbo statybose. Kaip ir kodėl ją suėmė?
– Pirmiausia Adelė buvo įtariama dalyvavusi partizanų veikloje, nes gyveno su Stefanija Ladigiene (visuomenės veikėja, pedagogė, ateitininkė, generolo-leitenanto Kazio Ladigos žmona, savo bute Vilniuje priglaudusi ir iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę – LRT.lt). Kadangi Ladigų šeima padėjo partizanams, tai ir Adelė buvo įtariama kartu dalyvavusi šioje veikloje. Kartu su kitais partizanais jai buvo pateikti įtarimai ir užvesta byla. Įdomu, kad jokių jos dalyvavimo partizanų pasipriešinime okupacinei valdžiai įrodymų nėra randama. Nepaisant to, ji vis tiek yra nuteisiama 10 metų lagerio darbų.
– Lageryje buvo parašyta ir jau legendine tapusi maldaknygė „Marija, gelbėk mus“, kuri stebuklingomis ir niekam nežinomomis aplinkybėmis atsidūrė JAV.
– Šalia jos buvusios kitos kalinės moterys Adelę vadino Mokytoja. Ji, visų pirma, mokė jas vilties. Ji mokė viską pakelti oriai: neleisti, kad gyvenimo sąlygos žlugdytų jų kilnumą, orumą ir užgožtų krikščionišką dvasią. Už daugelį ten kalėjusių merginų Adelė buvo 10–15 metų vyresnė. Ji jau buvo atradusi savo pašaukimą būti mokytoja ir juo toliau sekė, būdama Sibire. Ji rūpinosi aplinkinių dvasine kelione ir maldos gyvenimu.
Tuo metu gimė ir iniciatyva kurti maldas. Į jūsų minėtąją maldaknygę buvo surašytos tiek tuo metu kurtos, tiek atsimintos, įprastos maldos. Maldas rašydavo ant visko, ką turėdavo. Kai neturėdavo popieriaus, rašydavo ant beržo tošių, ant cemento maišų, kuriuos sukarpydavo ar suplėšydavo. Visos moterys rašydavo maldas, o surašytas skiautes sudėdavo į maldaknyges. Viena iš tokių maldaknygių „Marija, gelbėk mus“ buvo perduota, nežinoma tik kaip, ir pasiekė JAV. Pasiekusi JAV maldaknygė buvo atpažinta kaip dvasinis lobis: juk joje buvo sukaupta tiek daug dvasios kančios. Maldaknygė ėmė sparčiai plisti: tai yra didžiausiu tiražu kada nors Lietuvos istorijoje išleista lietuviška knyga, išversta į keliolika kalbų. Yra per milijoną egzempliorių.
– Papasakokite apie Adelės gyvenimą lageryje. Jau užsiminėt, kad aplink buvusioms kalinėms ji suteikdavo vilties. Kaip?
– Tyrinėdamas A. Dirsytės gyvenimą bandžiau sudėlioti keletą dalykų, kurie pasirodė patys svarbiausi. Klausiau savęs, kokią svarbiausią žinią A. Dirsytė mums perduoda šiandien savo buvimu ten, Sibire. Manau, kad labiausiai ji moko, kaip mums įveikti savo gyvenimo sunkumus ir kančias. Sunkumai ir kančios yra kiekvieno žmogaus dalis: juk dorojamės su įvairiausių tipų vargais ir skausmais, ligomis, psichologiniais pažeminimais, praradimais, dvasiniais gundymais. A. Dirsytė mokė įveikti ir peržengti savo sunkumus ir kančias pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.
Pirma – malda. Nepasilikti sau, nepasilikti tik su savo kančia, nepaversti savęs auka, o pavesti savo kančias Dievui, jo maloningumui, jo paguodai, jo stiprybei. Ji moko santykio su Dievu, kuris atgaivina ir sustiprina mūsų sunkumuose.
Antra – Adelė moko atleidimo. Įdomu klausyti moterų, kalėjusių su ja, pasakojimų. Kai kurios jų bijodavo Adelės, nes buvo įprasta lageryje murmėti, skųstis, keikti visus kankintojus ir tardytojus, o ji visuomet drausdavo blogai kalbėti apie komunistus ir kitus, kurie kankino. Ji sakydavo, kad jie nesupranta, ką daro, o mes galime tik atleisti. Keršto kelias – ne mūsų kelias. Ji griežtai ir radikaliai buvo nusiteikusi prieš bet kokį kerštą. Galima būtų sakyti, kad tai išnešiota ir giluminė krikščioniška žinia: blogis negali būti sustabdytas kerštu, o tik tiesa ir atleidimu.
A. Dirsytė šitai žinodama ugdė savo bendrakeleivių krikščionišką laikyseną: ji padaro mus kilnius ir orius, nes neatsiliepiame blogiu į blogį. Ji pati savo pavyzdžiu rinkosi išgyventi taip: Adelė daugybę kartu už tai, kad kūrė krikščionišką bendruomenę, organizuodavo maldas, vesdavo slaptas rekolekcijas, buvo tardoma, mušama. Liudininkės rašo, kad vieną kartą po tardymų ją grąžino nuplėštais plaukais, kitą kartą – visą sudaužytą ir mėlyną, dar kitą – išmuštais dantimis. O per paskutinį tardymą ją išvežė ilgam ir ji grįžo visiškai sumušta ir suluošinta: tiek fiziškai, tiek psichiškai. Netrukus ji mirė (1955 m. rugsėjo 26-ąją – LRT.lt). Nė viena iš buvusių moterų, nors matydavo mėlynes ant jos kūno, negirdėjo ką nors blogo pasakant apie tuos, kurie ją kankino. Stebina, iš kur žmogus turi tiek jėgos? Jei stebiu save, tai kiek murmu, kad kažkas negerai? O ji – nė žodžio. Viena liudytoja pasakoja: „Matau Dirsytę, jai nuo kaktos bėga kraujo srovelės, bet veide – šypsena, ji šypsosi, nes myli.“ Ji myli Dievą, savo artimą ir atleidžia.
Adelė skatino mąstyti apie Jėzaus kančią ir taip įveikti neviltį. Krikščionybė nėra moralės ideologija, o sekimas Kristumi, vienybė su juo. Ji mokė mąstyti apie Kristaus kančią: ką jis dėl mūsų padarė? Ji duodavo užduotis kitoms moterims, pavyzdžiui, einant į lagerio darbus mąstyti apie Kristaus kančią ir vėliau pasakyti, kuri vieta iš jo kančios daranti didžiausią įspūdį. Šis „pratimas“ leido rasti paguodą Kristaus kančioje ir jo prisikėlimo viltyje. Adelė ragindavo moteris mąstyti, pavyzdžiui, prašydavo svarstyti filosofines dilemas – kas joms svarbiau: laisvė ar laisvės ieškojimas? Moterys nusprendė, kad svarbesnis – laisvės ieškojimas. Įsivaizduokite, kaip mintimis galima rasti paguodą tokiose sudėtingose situacijose.
Lageryje A. Dirsytė skatino savo kančias aukoti Dievui už ką nors: sakydavo, kad turime mokytis kentėjimus aukoti Dievui ir tautai, daugybė jos maldų – už Lietuvą, laisvę, šalies gyvavimą. Ji galėtų būti vadinama ir tautos heroje.
