Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Pagerbtas Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas
Atminimo lentą M. Reiniui atidengė KTU studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas (dešinėje) ir prof. Irena Leliūgienė (kairėje). Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Pagerbtas Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas

Autorius Leonora Zapereckienė
Šaltinis Lietuvos aidas, 2014 11 15

 

Yra tradicija, kad reikšmingos nusipelniusių tautai ir valstybei asmenybių gyvenimo ir veiklos datos pažymimos įvairiais viešais renginiais ir ženklais. Šiais, 2014 metais, 130-asis Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio gimtadienis tapo išskirtiniu įvykiu Kauno Technologijos universitete (KTU) (kadaise tai buvusios Lietuvos universiteto, vėliau tapusio Vytauto Didžiojo universitetu patalpos). Antrojo šio pastato aukšto fojė, atkaklių buvusios KTU universiteto, dabar Mykolo Romerio universiteto, profesorės Irenos Leliūgienės pastangų dėka, 2014 m. lapkričio 7 d. buvo atidengta Mečislovą Reinį įamžinanti lenta.

Grupelė šventės dalyvių. Iš dešinės: LEU doc. dr. Angelė Kaušylienė, Povilas Čepėnas, Antanas Vilūnas, Leonora Zapereckienė, Viktorija Eigirdienė, Onutė Eigirdaitė ir kun. Nerijus Pipiras

 

Profesoriaus Mečislovo Reinio kūrybinio pedagoginio gyvenimo tarpsnis (1922–1940) buvo tiesiogiai susijęs su šio universiteto Teologijos fakultetu, kuriame jis studentams skaitė pedagoginės psichologijos kurso paskaitas, rašė mokslinius ir populiarius straipsnius, knygas, dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Savo erudicija, kalbų žinojimu (mokėjo 9 kalbas), analitiniu protu, principingumu ir vidine kultūra garsėjantis dvasininkas atkreipė to meto vyriausybės dėmesį: M. Reiniui buvo pasiūlytas užsienio reikalų ministro postas, kuriame jis garbingai ir atsakingai dirbo (1925–1926). Ypač aukštai vertinamos jo diplomatinės pastangos sureguliuoti Vatikano ir Lietuvos santykius.

Susirinkusius į M. Reinio vardo atminimo įamžinimo ceremoniją, pasitiko kanklių garsai. Muzikinį kūrinį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Monika Jurgilaitė.

Įžanginį žodį tarė ir renginiui vadovavo KTU muziejaus vedėja dr. Audronė Veilentienė. Remdamasi archyviniais šaltiniais ji apžvelgė M. Reinio vietą šio universiteto istorijoje ir pristatė negausius, bet garbingus šių iškilmių dalyvius, kuriems arkivyskupo gyvenimo kelias yra šviesus ir tuo pat metu graudus Lietuvos valstybės kovos už savo išlikimą ir tautinį identitetą kelias.

 

Aidint plojimams, atminimo lentą atidengė KTU studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas ir prof. Irena Leliūgienė, o ją pašventino KTU kapelionas kun. Tomaš Pilch OFM Cap.

Kalbėjusieji vienu ar kitu aspektu išryškino M. Reinio asmenybės bruožus jo visapusiškoje dvasinėje, pedagoginėje veikloje.

KTU prorektorius prof. P. Žiliukas pabrėžė M. Reinio garbingą vietą universiteto istorijoje ir jo asmenybės pavyzdį šių laikų pedagogui ir studentui.

Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio sveikinime, kurį perdavė šio universiteto doc. dr. Angelė Kaušylienė, nuskambėjo jausmingas palinkėjimas akademinei bendruomenei, kad Dievo dvasia, taip stipriai pasireiškusi M. Reinio asmenyje, neliktų tik paraštėse, o būtų gyva konkrečiuose darbuose.

Kun. Nerijus Pipiras perskaitė savos kūrybos eilėraštį, skirtą Dievo tarnui M. Reiniui ir pavadintą „Mečislovui Reiniui“.

Gražios mintys apie garbųjį mūsų tautos ganytoją skambėjo kun. Juozo Čepėno (Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kunigas) ir kun. Vytauto Rapalio (Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebonas) žodžiuose. Jis – sektinas pavyzdys nūdienos teologams ir pasauliečiams – gaivinkime jo dvasią savo darbuose, aukokimės už savo kilnius idealus.

Povilas Čepėnas, kun. J. Čepėno brolis dar labiau išryškino M. Reinio asmenybę, gyvai prisiliesdamas prie jos savo vaikystės prisiminimais – pokalbiais vaikštinėjant po bažnyčios šventorių.

Prie atminimo lentos kalba kun. Juozas Čepėnas. Iš dešinės stovi KTU kapelionas kun. Tomaš Pilch OFM Cap, KTU prorektorius prof. Pranas Žiliukas ir renginio moderatorė KTU muziejaus vedėja dr. Audronė Veilentienė

Ir taip vienas po kito kalbėjusieji atkūrė prieš 61-metus (1953 lapkričio 8 d.) išėjusio į amžinybę M. Reinio portretą. Turime tik jo simbolinį kapą Daugailiuose (Utenos r.) – jo gimtojoje parapijoje, su žemių, atvežtų iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto (Rusijos Federacija) kapinių kapsule.

Šalia daugelio M. Reinį asmenį apibūdinančių žodžių, galima pridurti dar vieną – kankinys, sovietinio teroro auka, žuvęs dėl savo idėjų. Savo garsiąją mintį „Miršta tik tos idėjos, už kurias niekas nemiršta“ arkivyskupas patvirtino visu gyvenimu.

Po įamžinimo lentos atidengimo ceremonijos ir dalyvių kalbų, renginys buvo pratęstas auditorijoje. Susirinkusieji (deja negausus būrelis) su gyvu susidomėjimu išklausė dr. Aldonos Vasiliauskienės pranešimą apie Mečislovo Reinio vardo atminimo įamžinimo ženklus Lietuvoje ir už jos ribų (JAV, Kanada, Ukraina, Rusijos Federacija – Vladimiras). Pateiktoje lentelėje preciziškai sužymėtos visos vietos ir objektai susiję su šio Dievo tarno vardu – devyniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose esantys M. Reinio atminimo ženklai: gatvės, skulptūros, biustai, bareljefai, kryžiai, koplytstulpis, Rūpintojėlis, vitražai, paminklinės lentos, ekslibrisai, pašto ženklas, specialūs atminimo vokai. Dievo tarno M. Reinio vardu pavadintos auditorijos, mokslo tyrimo centras. Utenos rajono savivaldybė 2003 m. subūrė Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijąbei sudarė Arkivyskupo Mečislovo Reinio fondo tarybą deja, fondas, nebegalintis būti savivaldybės žinioje, jau panaikintas. Dr. A. Vasiliauskienė M. Reinio atiminimo įamžinimo ženklus iliustravo vaizdais ekrane.

 

Prelegentė (beje šiais metais pažyminti M. Reinio gyvenimo ir veiklos tyrinėjimo 20 metų sukaktį) pabrėžė, kad šios arkivyskupą M. Reinį žemišką gyvenimą menančios vietos ir objektai, saugantys jo atminimą, jau tampa piligrimystės M. Reinio vardo įamžinimo keliais dalimi. Pirmieji piligrimai – 2013 m. iš Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės lotynų apeigų katalikų bažnyčios atvykę parapijiečiai su dvasios vadu klebonu t. Sergiejumi Zujevu. Dažnai kai kurias su M. Reiniu susijusias vietas lanko ukrainiečiai unitai pasauliečiai ir vienuoliai bazilijonai. Ypač jų mėgiama lankymosi vieta – Skapiškis (Kupiškio r.). Skapiškyje 2013 m. yra pastatytas Rūpintojėlis, kurio postamente įmūryta žemių iš Vladimiro (prie Kliazmos) miesto kapinių ir ukrainistikos centras, 2012 m. įkurtas dr. A. Vasiliauskienės, kuriame sukaupta gana gausi medžiaga apie ukrainiečius bei Rytų (graikų) apeigų katalikus: Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną bei studitų ordino archimandritą palaimintąjį Klementijų Šeptyckį, patyrusį tokį patį likimą Vladimiro kalėjime, kaip ir M. Reinys. Dr. A. Vasiliauskienė džiaugiasi galėdama betarpiškai dalyvauti lietuvių – ukrainiečių tautinio ir dvasinio suartėjimo procese.

Renginio pabaigoje dr. Aldona Vasiliauskienė (dešinėje) KTU muziejui padovanojo keletą savo knygų. Jas priėmė KTU muziejaus vedėja dr. Audronė Veilentienė (kairėje)

Prof. Irena Leliūgienė plačiau apžvelgė M. Reinio pedagoginės psichologijos įžvalgas, remdamasi M. Reinio straipsniu „Mūsų dienų pedagoginė psichologija“, išspausdintu žurnale „Lietuvos mokykla“ (1930. Nr. 2. P. 51–62). Prelegentė akcentavo M. Reinio požiūrį į mokytojo ir mokinio santykių svarbą ugdymo ir mokymo procese. Pagal M. Reinį yra daug charakterio, lyties, psichikos, temperamento ypatumų ir skirtumų, nuo kurių priklauso mokymo sėkmė. Net mokytojo emocionalumo lygis yra čia svarbus: M. Reinys rekomenduoja moteris – mokytojas mokyti jaunesnių klasių mokinius, paliekant vyrus – mokytojus vyresnėms klasėms, nes jauno amžiaus vaikai savo prigimtimi yra emociškai jautresni negu vyresni. Taigi, moterys, būdamos jausmingesnės prigimties už vyrus, sugeba sukurti darbingesnę klasės atmosferą bendraudamos su jaunesnio amžiaus mokiniais, o tuo tarpu vyrų racionalus mąstymas laiduoja sėkmę darbe su jau brandesnio amžiaus mokiniais. Šis M. Reinio pastebėjimas kalba apie jį, kaip apie išmanų psichologą – pedagogą ir dar parodo, kaip smulkmeniškai ir atsakingai jis nagrinėja pasirinktą temą.

 

Džiugu, kad istorijos vingiuose ir sukrėtimuose nepamirštame savo praeities šviesuolių. Jų gyvenime ir darbuose, kaip veidrodyje atsispindi nūdienos žmogus, su savo dažnai iškreiptu požiūriu į dvasines vertybes ir gyvenimo bei darbo modelius. Gaila, kad dažnai tenka, ranką ant širdies padėjus, pripažinti, kaip toli esame nuo tos taurios moralinės ir patriotinės dvasios, kuria gyveno mūsų iškilieji šviesuoliai. Stabtelėdami prie Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reino atminimo lentos, pasitikrinkime, ar jo šviesaus atminimo veidrodyje mūsų atvaizdas kartais nėra apniukęs, o gal net ir iškrypęs. Siekime, kad idealai taptų gyvi mūsų darbuose.