Atvedė pasakojimai
– Aš jau gimusi po kapeliono Pauliaus mirties, 1942-aisiais, tačiau iš savo mamos Agotos Pociuvienės girdėjau tokį pasakojimą. Sako, P. Racevičius su zakrastijonu Vladu Kaseliu, abu sulaukę vienodo 33-ejų metų amžiaus, tarybinių veikėjų buvo atvežti į Kriukus, ketino juos nušauti prie Koškino malūno. Bet išbėgusi laukan Koškinienė su vaikais maldavusi tokios kruvinos egzekucijos neorganizuoti bent prie vaikų. Tai išsivežė už miestelio. Ar tai tiesa, kas dabar pasakys? – pasakoja D. Pociūtė.
Buvo jaunimo lyderis
Kunigas Paulius Racevičius, prieš tai kunigavęs Seredžiuje, Šėtoje, į Joniškio gimnaziją dirbti kapelionu atkeltas1938-ųjų kovo mėnesį. Iškart pelnė jaunų joniškiečių pagarbą ir meilę, buvo labai veiklus ir populiarus tarp jaunimo. Šviesus, jautrus, spinduliuojantis vidinę ramybę, mokėjęs išklausyti, paguosti. Mylėjo visus žmones, ir ta meilė buvo su atsaku – jį žmonės irgi labai mylėjo. Visur jo buvo pilna, o moksleiviai nepaprastai jį mėgo. Greičiausiai paveiktas kapeliono auklėjimo ir įkvėptas jo pamokslų, Joniškio jaunimas bei gimnazistai pirmąją sovietinę okupaciją pasitiko susitelkę ir tautiškai susipratę: po pamaldų gimnazistai iš bažnyčios vieninga kolona, garsiai traukdami „Lietuva brangi“ pajudėjo miesto aikšte. Tai buvo didžiulis akibrokštas naujai tarybinei tvarkai ir uoliems tarybiniams aktyvistams. Pirmosios sovietinės okupacijos metu kapelionas nenutraukė ryšių su jaunimu, todėl naujos tvarkos skleidėjų buvo ypač nekenčiamas, ideologiškai labai pavojingas. Todėl 1941 metų birželio 22-ąją dieną Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Paulius Racevičius aukojo paskutines mišias ir sakė paskutinį pamokslą.
Egzekucija Kriukų žvyrduobėse
Tą paskutinį sekmadienį frontas artėjo prie Joniškio. Vos spėjus Krikšto sakramentą suteikti šešiems mažiesiems joniškiečiams, už klebonijos lango sprogo artilerijos sviedinys. Kunigas P. Racevičius ir patarnautojas V. Kaselis pasitraukė į kaimą pas ūkininką Laurinaitį, gyvenusį netoli vieškelio Kriukų link.
Po keleto dienų, frontui nuslinkus į rytus, nutarė grįžti – ketino susirinkti nuotraukas, nuo pražūties išgelbėti pačias vertingiausias knygas. Į Joniškį skubėdami su V. Kaseliu, sutiko paskutinį NKVD sunkvežimį, jame sėdėjo ir traukiančius per laukus kunigą ir patarnautoją atpažino ir įskundė asmuo, kuriam kapelionas ne kartą pagelbėjo skolindamas pinigų…
Žvyrduobėse netoli Kriukų kaimo gyventojai netrukus rado nušautus du vyrus. Pasak A. Būdvydienės, niekas neatpažino nelaimėlių, tad čia pat, Kriukuose, be jokių karstų palaidojo kaip nežinomus. O Joniškyje, jaunimas kelias dienas pasigedęs kunigo, ėmė įtarti, kad įvyko baisiausia. Vėliau išsiaiškinus, kad tai kapeliono ir bažnyčios patarnautojo palaikai, po mėnesio, 1941-ųjų liepos 21-ąją, jie perlaidoti Joniškio bažnyčios šventoriuje. Kodėl nužudytas kapelionas kapo Kriukų žvyrduobėse rastas pasaulietiniais rūbais, o zakristijonas – kunigo sutana, lieka neaišku. Ar tai buvusios žudikų patyčios, ar kiti sumetimai?
Detalės iš Pauliaus gyvenimo
Į Joniškį atvykusi vyr. muziejininkė Alma Būdvytienė, išvaikščiojusi beveik visus kunigo Pauliaus kelius ir takelius, atvežė pikantiškų jo gyvenimo detalių. Jai teko garbė atrasti ir pakalbinti 100 metų sulaukusią Pauliaus seserį Anicetą, gyvenančią Rietave ir iki šiol tebesaugančią Pauliaus krėslą ir stalelį, po tragiškos žūties iš Joniškio parvežtus iš Joniškio. Iš dukterėčios Albinos išgirdo, koks išties kunigas Paulius buvęs smagus žmogus, pokštininkas. Namo į Laukuvą grįžęs niekam nežinant, į trobą pateko atsidaręs langą – ant stalo sukilnojo kėdes, iššoko lauk pro tą patį langą ir pasislėpęs laukia grįžtant artimųjų. Šie, išvydę, kad kažkas namuose šeimininkavęs, sumišę žiūri viens į kitą, o pasislėpęs Paulius juos stebi ir juokiasi…
Paulius užaugo Laukuvos bažnyčios maršalkos 11 vaikų, tarp kurių augo trys dvynių poros, šeimoje. Buvęs gyvas vaikas, tačiau labai atkaklus moksluose. Mama sunerimusi, kai didelės šeimos pirmagimis (dvynis su broliu Petru) Paulius pareiškė eisiąs į kunigus. „Vaikeli, žmonės akmenį šuniui meta, o kunigui pataiko…“ – bandė perkalbėti. Tačiau Pauliaus pasiryžimas buvo neginčytinas: „Mama, o kas yra neapkalbėtas?“
Laukuvoje (Šilalės r.) esančiuose namuose, kur 1908 m. gruodžio 15-ąją gimė P. Racevičius, šiuo metu gyvena jo dukterėčia, jauniausios sesers Aleksandros dukra Birutė su šeima, į „Alkos“ muziejaus fondus atidavusi vinjetę su Kauno kunigų seminarijos seminaristais, tarp kurių – ir Paulius, pastatomą kryžių. Netoliese gyvena ir kunigo P. Racevičiaus sūnėnas Linas Racevičius.
Į Joniškį muziejininkė joniškiečiams atvežė parodyti liturginių knygų, kurios paženklintos kunigo Pauliaus Racevičiaus parašu ir net asmeninės bibliotekos antspaudais. Tikėtina, kad jos irgi surinktos Joniškyje po kruvinos egzekucijos. Mat į Joniškį po tragedijos atvykęs brolis Bronislovas susirado tą žmogų, kuris tarybinei valdžiai įskundė kapelioną ir zakristijoną – Joniškyje niekam nebuvo paslaptis, kieno tai darbas. Iš pradžių laikęsis drąsiai, skundikas, išgirdęs, kad kalbasi su pačiu nužudytojo kunigo Pauliaus broliu, išsigando ir pabėgo.
„Alkos“ muziejaus vyr. muziejininkė labiausiai džiaugiasi, kad ir Joniškyje kapelionas Paulius iki šiol, nežiūrint to, kad jau prabėgo 48 metai po jo tragiškos mirties, yra mylimas, prisimenamas, o jo kapas bažnyčios šventoriuje nuolat prižiūrimas, nevysta gėlės.