Penktadienį Joniškio rajone, Žagarėje darbą baigė Šiaulių vyskupijos, JE vyskupo Eugenijaus Bartulio sudaryta mokslininkų ir dvasiškių komisija, kuriai buvo pavesta rinkti naujus įrodymus apie neužmirštamos Žagarės mergelės, stebuklais garsėjusios Dievo Tarnaitės mergelės Barboros Žagarietės, darbus. Ekspedicijos tyrimas reikalingas Vatikanui, siekiant Barborą Žagarietę paskelbiant palaimintąja.
Komisija išgirdo naujų pasakojimų apie iki šiol žmonių patiriamus stebuklus ir net versiją, kur gali būti palaidoti iš bažnyčios rūsio 1963 metais išvogti Barboros palaikai.
Išgydė bronchinę astmą
Iki ketvirtadienio ryto vyskupo sudaryta komisija aplankė ne tik Žagarės apylinkių gyventojus, ką nors žinančius arba net patyrusius Barboros Žagarietės daromus stebuklus. Ekspedicijos metu aplankyta Tervetės seniūnija, Šakyna, Gruzdžiai, Žukančiai, Rudiškiai ir kitos vietovės. Mokslininkai apklausė kelias dešimtis žmonių ir užpildė 22 specialias anketas, kurios byloja žmonių pasakojimus apie Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius stebuklus. Nauji įrodymai reikalingi užvestoje beatifikacijos byloje, norint Barborą Žagarietę paskelbti palaimintąja.
Mokslininkų surinktus pasakojimus apie naujus stebuklus, įvykusius Barboros Žagarietės užtarimu, dar tirs speciali komisija Vatikane. Tai tik visų apžvalginių ekspedicijų šiuo klausimu pradžios įžanga. Pasak klieriko M. Dyglio, savaitės pradžioje mokslininkus, apsistojusius Naryškino dvaro (Žagarė) rūmuose, susirado viena žagarietė, kuri kaip stebuklą papasakojo savo mamos išgijimo istoriją. 1919 metais gimusi moteris pokariu sirgo sunkia bronchinės astmos forma. Kaip šiandien prisimena jos dukra, ją gydęs žagarės gydytojas irgi sirgo šia liga ir abu gydėsi tais pačiais vaistais. Deja. Tais sunkiais laikais bronchinės astmos su turimais medikamentais išgydyti buvo neįmanoma. Žagarėje gyvenanti moteris teigė, kad, tėvą išvežus į Sibirą, ligotai mamai su mažamečiais vaikais buvę labai sunku — ligonė dažniausiai laiką leisdavo lovoje, o vaikai dažnai net maisto trūkdavo. Tačiau ligonė neprarado vilties ir iš paskutiniųjų jėgų su vaikais aplankė Barboros Žagarietės kriptą ir nuoširdžiai meldėsi prašydama užtarimo. Maldos buvo kartojamos ir namuose, prie Barboros karsto mamai sveikatos atbėgę melsdavo ir vaikai.
Dabar Žagarėje gyvenanti buvusios ligonės duktė mano, kad stebuklas įvyko, stebuklus rodanti mergelė jų maldas išgirdo, nes apie 1960-uosius mama lankėsi medikų komisijoje dėl darbo — moteris buvo pripažinta visiškai sveika ir darbinga. Negana to, nugyveno labai garbingą amžių ir iškeliavo Anapilin vos prieš trejus metus. O ją gydęs ir ta pačia liga sirgęs gydytojas taip ir nepasveiko… Už tokį užtarimą ir parodytą stebuklą šeima Kryžių kalne net kryžių pastatė. Šiandien ten — net penki tos šeimos statyti kryžiai, šeštas — jų pačių sodyboje.
Liko sveika amputacijai ruošta koja
Netoli Latvijos sienos ir šiandien gyvena 1928 metais gimęs vyras, vaikštantis abiem kojom, nors vos prieš ketverius metus Joniškio ligoninėje sužalota koja jam buvo ruošiama amputuoti.
Prieš ketverius metus vyrui priekabos bortas sužalojo kojos blauzdos raumenis, kad net kaulas švietė. Žaizdos negijo, sužaloti raumenys neteko gyvybinių funkcijų. Joniškio ligoninės traumatologijos skyriuje ilgai gydytas vyriškis buvo nuteiktas, kad gydymo priemonės jau visos išbandytos ir, kad nebūtų blogiau, patarė koją amputuoti. Vyras nesutiko. Mokslininkams pasakojo, kad ir jis, ir jo žmona be paliovos karts nuo karto maldomis vis kreipdavosi į Barborą Žagarietę. Ant operacinio stalo nesigulęs ir kojos nepaaukojęs vyras per metus sveikatą netikėtai atgavo — negyjančios žaizdos užsitraukė, o grėsusi gangrena pasitraukė. Šiandien galima vyro kojoje pamatyti tik baisius sužalojimus primenantį iš po plonos odos šviečiantį blauzdos kaulą.
Mokinių globėja
Tarpukario Žagarėje aplink Barboros karstą keliais eidavo gimnazijų moksleiviai. Ypač mergaitės. Sakoma, kad Barboros užtarimu besimeldžiantiesiems lengviau sekdavosi mokslai, egzaminai.
Šios trumpos mokslinės ekspedicijos metu tą patį patvirtino ir viena šešiolikametė. Mergina teigė, gavusi paveikslėlį su Barboros Žagarietės atvaizdu ir maldele kitoje pusėje dažnai meldžiasi šiai stebuklų mergelei. Mergina sakė patyrusi malonių, nes svarbius kontrolinius darbus parašo tik labai gerai ir be jokio jaudulio.
Vargšų užtarėja
Mokslininkai ekspedicijos metu pastebėjo, kad žmonės, patyrę Barboros užtarimą, daugiausiai buvo neturtingi, sunkiai besiverčiantys žmonės. Jų liudijimai byloja apie kardinaliai pasikeitusią sveikatą, tačiau mokslininkai pastebėjo, kad ne tik.
Štai moteris, kurios motina stebuklingai išgijo nuo bronchinės astmos, vaikystėje kentė nepriteklių, pati užaugino penkis vaikus. Bet dabar, pasak ekspedicijos narės Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės, jos šeima turi puikų namą, geri vaikai, nieko netrūksta. „Ar tai irgi ne Barboros pagalba?“, — klausė R. Račiūnaitė-Paužuolienė.
Iš Šiupylių pas mokslininkus atvykusi daugiau kaip 90 metų sulaukusi senolė tikino, kad ją mažą, buvusią labai silpnos sveikatos, prie Barboros veždavusi mama. Matyt padėjo, jei tokio gražaus amželio sulaukė, o piemenaudama sulaukdavusi malonių iš žmonių — ir šiltesnės pastogės, ir gardesnio kąsnio, ir lengvesnės tarnystės.
Dar daugelis žagariečių atsimena čia tarnavusio kunigo Povilaičio (gimusio 1902 metais) pamokslą, kurio metu pasakojo Kaune besigydžiusios nuo nepagydomos ligos moters išgyvenimus. Nepagydomų žaizdų prie lovos prikaustyta moteris Kauno ligoninėje iš kitų palatoje besigydžiusių tokių pat myriop pasmerktų moterų išgirdo, kad Žagarėje yra palaidota stebuklus daranti mergelė, jei jos tik galėtų, jei sveikata leistų, nuvažiuotų ten pasimelsti. Žaizdota moteris tada manė tik tiek, kad jai užtektų prisiliesti prie Barboros rūbo skiautės ir ji tikrai pagytų. Su ta mintimi ji sutikdavo ir palydėdavo dieną. Gali būti, kad užteko vien tokių gerų minčių ir stebuklas įvyko — nepagydomos žaizdos moters kūne užsitraukė. Pagijusią ją į Žagarę, padėkoti mergelei Barborai atvežė jos du broliai, tuomet buvę aukšti partijos valdininkai. Už tokį pamokslą kunigui Povilaičiui grėsė labai dideli nemalonumai, bet, spėjama, kad jį užtarę tie du išgijusios moters broliai.
Palaikų mįslė dar neįminta
Kur 1963 metais iš bažnyčioje įrengto rūsio dingo 1648 metais mirusios Barboros gerai išsilaikę, nors ir nebalzamuoti palaikai, iki šiol nežinoma. Ekspedicijoje dalyvavę mokslininkai turi keletą versijų: kad palaikai galėjo tais laikais atsidurti ateizmo muziejuje arba Vilniaus universiteto medicinos fakulteto laboratorijose (šios versijos dar bus tikrinamos).
Ekspedicijos metu kai kurie žagariečiai nurodė mokslininkams net vietą kapinėse, kur, jų manymu, gali būti palaidota Barbora Žagarietė. Fotografijų iš kapinių spausdinti negalime, kad neatsirastų piktų žmonių, panorusių tą vietą pakasinėti.
Kultas nuo XVIII amžiaus
20-metės Barboros palaikai buvo palaidoti 1648 metais Butlerių dvaro rūsyje, Žvelgaičių kaime. Per septintąsias Barboros mirties metines jie iškelti ir bendrose kapinėse palaidotas jos kūnas išgulėjo maždaug šimtą metų. Per tą laiką nepaliaujamai sklido garsas apie jos dorybes ir gerus darbus liaudžiai. Jai XVIII amžiaus pradžioje žmonės prašė bažnytinės vyriausybės, kad jos karstą perkeltų į bažnyčią. 1779 metais karstas buvo iškastas ir atneštas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą. Manoma, kad Barboros Žagarietės kultas pradėjo formuotis po to, kai buvo aptiktas jos gerai išsilaikęs pašarvotas kūnas. Tai patvirtina ir Žemaičių vyskupo A. Tiškevičiaus 1755 metais į Romą siųsta ataskaita, kurioje jis, kalbėdamas apie Žagarę, rašo, kad esą būtina paminėti vienos Dievui atsidavusios numirusios mergaitės kūną, kuris pagarsėjęs daugeliu stebuklų. Ir kaip vienas iš jų paminėtas atvejis, kai per karą su švedais buvo uždegta Žagarės bažnyčia. Iš jos požemių buvo išnešti ir vienoje krūvoje sudeginti mirusiųjų karstai. Bet tos mergaitės kūnas ugnies nebuvo sunaikintas, nors buvęs liepsnose. Jis buvo iš pelenų ištrauktas ir, laikant šį įvykį Dievo galios ir mergaitės nuopelnų įrodymu, žmonės ėmė ją viešai garbinti.
Pokario laikotarpiu sovietinė valdžia visomis priemonėmis kovojo su žmonių tikėjimu, todėl 1963 metų balandžio 2 dieną LTSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo uždaryta Senosios Žagarės bažnyčia, o po mėnesio iš bažnyčios rūsio dingo ir Barboros palaikai.
Oficialiai Barbora Žagarietė niekada nebuvo pripažinta šventąja, tačiau tai niekada netrukdė kulto formavimuisi ne tik aplinkinėse, bet ir tolimesnėse apylinkėse, net šalyje ir už jos ribų. Prieš keletą metų surasta knyga, kurioje vyskupo M. Valančiaus įsakymu buvo registruojami visi stebuklai nuo 1860-ųjų sausio 7 dienos.
Marijos žemėje šventųjų vienetai
Iki šiol lietuviai turi tik vieną šventąjį — Kazimierą Karalaitį ir palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kurio beatifikacijos byla užsitęsė. Ukrainoje 2001 metais, kai ten lankėsi Popiežius Jonas Paulius II, šventaisiais paskelbti 27 asmenys, po mėnesio dar vienas, 28-asis. Ypač daug šventųjų ir palaimintųjų turi Lenkija, kitos krikščioniškosios šalys. Tokios bylos, pasak habilituotos mokslų daktarės A. Vasiliauskienės, reikalingos ne Dangui, o žemėje gyvenantiems žmonėms, kad šie žinotų, į ką kreiptis užtarimo.
Apie pagijimus, atsivertimą, pagalbą nelaimių ar nesėkmių akistatoje, sielvartuose ar stebuklingai atsikračius narkotikų, alkoholio ir kitų šiuolaikinių kūno ar sielos negandų, žmonės turi pranešti Šiaulių vyskupijai arba Joniškio dekanui E. Semaškai.
Savaitgalį atnaujintą Barboros Žagarietės kriptą ir pagal žmonių atsiminimus pagamintą karstą su tariamasis nepaprastos mergaitės palaikais savo apsilankymu pagerbė ir pašventino JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis (pirmas iš dešinės). Barboros įamžinimo pagerbime dalyvavo iš Romos (Italija) atvykęs postulatorius Evaldas Alūza (šalia), nuo Žolinės Žagarės parapijoje pradėsiantis dirbti kunigas Rimantas Žaromskis, klierikas Marius Dyglys ir dabartinis Žagarės kunigas Aldas Vinclovas.
Visą šią savaitę naujausius Barboros Žagarietės stebuklus apylinkėse ir už jos ribų užrašė mjokslininkų grupė: Alfonsas Motuzas, Aldona Vasiliauskeinė, Irena Regina Merkienė, Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė. Trečiadienio popietę jie susitiko su Joniškio dekanu E. Semaška ir pasidalino su juo turima informacija.
Komisijoje be dvasiškių — postulatoriaus iš Romos (Vatikanas) Evaldo Alūzos ir Telšių vyskupijos kunigų seminarijos penktakursio klieriko Mariaus Dyglio — dirbo keturi mokslininkai, atstovaujantys įvairias Lietuvos mokslo institucijas ir aukšąsias mokyklas — habilituotas mokslų daktaras, profesorius, atstovaujantis Lietuvių katalikų mokslų akademiją Alfonsas Motuzas, habilituota istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė, etnologijos habilituota daktarė, profesorė Irena Regina Merkienė, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo pirmininko pavaduotoja ir humanitarinių mokslų daktarė, docentė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė.
Lina Rudnickienė