Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis šių metų spalio 20 dieną pasirašytu dekretu į postulatoriaus pareigas Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos ir kanonizacijos byloje grąžino kunigą Marių Dyglį (buvusį Žagarės, dabar Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo parapijos kleboną), kurį dar šių metų pavasarį JE Šiaulių vyskupas E. Bartulis paskyrė prižiūrėti Šiaulių vyskupijos internetinį tinklalapį „Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė“, kuriame atsispindėtų Dievo tautos lūkesčiai kaip vox populi apie šią Lietuvos dukrą, gyvenusią Šiaulių vyskupijoje, kuriai iškeliavus pas Viešpatį, ėmė sklisti garsas apie jos šventumą.
Pirmą kartą postulatoriaus pareigos M. Dygliui buvo patikėtos dar 2005 m., kai rugsėjo 24 d. iškilmingai pradėjas Barboros Žagarietės beatifikacijos-kanonizacijos bylos procesas. Kunigas visą dokumentaciją, liudijimus per Barborą Žagarietę patirtus stebuklus tvarkė ir rinko iki pat 2018-ųjų. „Aš jaučiuosi tų pareigų nevertas, ypatingai po prieš penkerius metus įvykusio Joniškio krašto politikų pažeminimo. Širdyje turiu tvirtą viltį, kad Barbora mus laimina iš dangaus. Reikia tvirto ryžto siekiant tikslo. Mes visi kartu galime labai daug“, – taip savo socialinio tinklapio paskyroje rašo M. Dyglys. Paskutinius penkerius metus visą dokumentaciją ir tyrimo medžiagą tvarkė postulatoriaus pareigas šioje byloje ėjęs kun. dek. liturg. lic. Mindaugas Grigalius.
***
Barboros Žagarietės šventumo garsas jau daugiau kaip 400 metų girdimas bei jaučiamas Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir plinta kitose tautose.
Kaip teigia JE Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Barbora smarkiai darbuojasi po mirties. Apie tai liudija gausios malonės, gautos iš Dievo, užtariant šiai mergelei. Tuo įsitikinsite, apsilankę Barboros Žagarietės tinklalapyje. Papildomą informaciją apie Dievo Tarnaitę Barborą Žagarietę galima rasti internete: https://www.sventumogarsas.lt/barbora-zagariete/barbora-zagariete.lt ir perskaitę liudijimus.
– Apie Viešpaties malones, gautas Dievo tarnaiutės Barboros Žagarietės užtarimu, prašome pranešti raštu šiuo adresu: Šiaulių vyskupijos kurija, Tilžės g. 186, LT-76294 Šiauliai; tel. +370 41 521110, fax: +370 41 521114, el. paštu: siauliai.beatifikacija@gmail.com arba siauliukurija@gmail.com
Dėkojame Jums ir prašome, kad nurodytu adresu pranešdami liudijimus, taip pat parašytumėte savo tikslius kontaktinius duomenis, – prašo kun. Marius Dyglys, kreipdamasis į visuomenę ir kviesdamas ją į talką.
1755 metais Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius įteikė popiežiui Benediktui XIV – ajam 8 užrašytus stebuklingus išgijimus, įvykusius Barboros užtarimu, atkreipdamas į tai Vatikano dėmesį. Vėliau kitas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. sausio 7 d. įpareigojo užvesti Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knygą, kurioje iki 1940 metų užrašyti 97 ypatingesni atvejai.
Barboros šventumo garsas sklido, o negendantis skaistus mergelės kūnas liudijo, kad ji yra kitokia ir gali padėti. Jei Carinės Rusijos valdininkų įsakymu Barbora beveik 20 metų išbuvo užmūryta drėgnoje kriptoje, bet jos kūnas nesugedo, nors apdaras ir sudūlėjo, tai Sovietų okupacinės valdžios įsakymu Barboros kūnas buvo paimtas ir iki šios dienos nežinia kur padėtas. Iki šiol buvo labai stengiamasi ją surasti, bet kol kas visos pastangos nuėjo veltui.
Remiantis istoriniais tyrimais, Barbora Žagarietė gimė XVI a. antroje pusėje. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia.
Turimomis žiniomis, pirmasis apie Žagarės Mergelės tapatybę 1755 m. savo pranešime Šv. Sostui užsiminė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jis rašė: „Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora.“
Pasak pasakojimų, praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, vienas ypatingas įvykis davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos pas Dievą, kultui. Tai susiję su švedų įsiveržimu į Lietuvą (XVII a. pr.): užpuolikai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią ir jos kriptoje buvusius mirusiųjų palaikus, bet po gaisro pelenuose rastas Barboros kūnas buvo nesudegęs.
Neabejodamas šio įvykio tikrumu, anksčiau minėtame pranešime Šv. Sostui vyskupas A. Tiškevičius tęsė: „ … mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas iš pelenų ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs.“ Be to, Vyskupas, prieš pradėdamas aprašyti aštuonis 1735–1748 m. Barboros užtarimu įvykusius stebuklus, pažymi: „Daugybė nelaimėlių, nepagydomų ligų prislėgtųjų prie mergelės karsto ieško priebėgos ir tuojau pat patiria pagalbą. Pasakojimas be galo išsiplėstų, jei pašalintas visų negales bent prabėgomis paliesčiau…“
1711 m. perkėlus Barboros palaikus į atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo kelis šimtmečius besitęsiantis pamaldumas į Žagarės Mergelę, tikint, kad ji yra šventa.
1878 m. Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje esantys Barboros palaikai carinės valdžios įsakymu buvo užmūryti. Tačiau pastangos susilpninti tikinčiųjų pasitikėjimą Dievu, užtariant Barborai, nebuvo vaisingos. Atvirkščiai, kai po 19 metų, remontuojant bažnyčią, Mergelės kūnas vėl buvo rastas sveikas, – pamaldumas Barborai dar labiau sustiprėjo.
Barboros Žagarietės palaikai ilsėjosi įstiklintame karste bažnyčios rūsyje, po didžiuoju altoriumi. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, puolimas prieš Barboros Žagarietės fenomeną nesiliovė. Ypač jis buvo jaučiamas 1957–1963 metais. 1963 m., okupacinės valdžios nurodymu uždarius bažnyčią, Barboros palaikai buvo nežinia kur išvežti. Dabar Mergelę primena tik toje pačioje bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas ir ant kriptos durų esanti atminimo lentelė.
Praėjus 100 metų po pirmojo oficialaus Barboros paminėjimo XVIII a. viduryje, vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. sausio 7 d. įpareigojo Senosios Žagarės bažnyčios kleboną S. Limaževičių registruoti Barboros užtarimu įvyksiančius stebuklus ar kitas gautas Dievo malones. Taip buvo pradėta vadinamoji Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga, kurioje iki 1940 m. gruodžio 14 d. buvo užrašyti 97 atvejai. Sovietmečiu manyta, kad Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga dingo. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Boleslovas Babrauskas SJ pradėjo šios knygos paieškas ir 1994 m. ją atrado.
Stebuklų registracijos knygą išsaugojo kun. Pranciškus Ščepavičius, anuo sunkiu Lietuvos Bažnyčiai metu ėjęs Senosios Žagarės bažnyčios klebono pareigas. Toji knyga geriausiai liudija stebukladarės Barboros šventumo garsą – fama sanctitatis, kuris, nepaisant įvairių politinių permainų ir okupacinių režimų, niekada nebuvo nutrūkęs.
