Birutė Žymantienė rašo apie disidentą Mečislovą Jurevičių (1927–1999). Kryžių kalno sakralumo gynėjas jaunystėje pasirinko laisvės kovotojo kelią. Nubaustas Sibiro lageriais. Helsinkio grupės, Mickevičiaus paminklo mitingo dalyvis. Religinių pažiūrų, nepriklausomos Lietuvos kultūros skleidėjas sovietinės okupacijos metais. Pogrindinės literatūros platintojas. Rusijos disidentų bendražygis. Popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II jam suteikė ypatinguosius apaštališkuosius palaiminimus. Vyčio kryžiaus trečio laipsnio ordino kavalierius.
Knygos forma
2019 m. leidykla ,,Lucilijus” išleido Birutės Žymantienės 190 puslapių knygą ,,Kryžių sodininkas”. Pagrindiniame viršelyje – medinio kryžiaus sankirtos fragmentas, papuoštas žydinčio vaismedžio šakele. Spalvinis koloritas rudai pilkšvas, pagyvintas baltais žiedais, amžino atgimimo simboliu. Paskutiniame viršelyje – M. Jurevičiaus ir B. Žymantienės nuotraukos. Pagrindinio viršelio atvarte – rašytiniai M. Jurevičiaus persekiojimo fragmentai sovietinės okupacijos metais, ,,nes jis tikėjo į Dievą ir mylėjo Tėvynę” (B. Žymantienė). Knygą sudaro įžanga, autorės teksto 45 skyriai, 12 prisiminimų užrašų. Pabaigoje – padėkos žodis knygos rėmėjams ir talkininkams. Leidinyje pateikta ikonografinė medžiaga, dokumentų kopijos.
Žanras – populiarioji biografija.
Pasakojimo tvarka chronologinė – nuo M. Jurevičiaus gimimo Mimaičių kaime, Šakynos valsčiuje, Šiaulių apskrityje iki paskutinės gyvenimo dienos Šiauliuose. Keturiasdešimt penkis knygos skyrius, M. Jurevičiaus gyvenimo etapus, autorė vėrė tarsi rožinio karoliukus, bandė įsijausti į herojaus vidinę būseną, santykį su dažnai agresyvia aplinka. ,,Šiaulių ‘Aušros’ muziejuje yra originalus eksponatas – iš duonos rutuliukų pagamintas rožinis. Jį Mečislovui Jurevičiui padovanojo Ona Lukauskaitė-Poškienė, Helsinkio grupės narė”, – rašo B. Žymantienė.
Daugumos knygos skyrių pavadinimai alegoriniai – ,,Jonukas”, ,,Angelė”, ,,Šmeižtas”. Kiti tarsi užkoduoti –,,Aš esu katalikas”, ,,Pogrindžio leidiniai”. Atrodo, pats M. Jurevičius diktuoja autorei
konspiracinių įgūdžių taisykles. Kai kurių skyrių pavadinimai asociatyvūs – ,,Kūčios”, ,,Kryžius” , tekste fokusuojamas konkretus įvykis ar laikas.
Deja, pavadinimas ,,Vagystė” prašosi tikslesnio teksto apibūdinimo. Informatyviau būtų ,,M. Jurevičiaus kolekcijos vagystė”.
Žodinė istorija.
Žodinės istorijos tyrėja Daiva Masiliauskienė nurodo, kad ,,žodinės istorijos liudytojais gali būti asmenys, patys patyrę, matę aptariamus įvykius” .
Tokių žodinių paliudijimų knygoje – dvylika. Iš prisiminimų apie M. Jurevičių paminėčiau J. E. Eugenijaus Bartulio liudijimą apie įskiepytą blaivybę.
Bendražygio Kazimiero Almino liudijimas apie švietėjiškumą, kultūrą: ,,Pas Jurevičius stebino asmeninės bibliotekos turtai: Vytautui Didžiajam skirtas albumas, filosofo Stasio Šalkauskio raštai,
A. Šapokos raštai, gausybė retų prieškario leidimo literatūros brangenybių”. Neatpasakodama autentiškų prisiminimų turinio, intrigą palieku knygos skaitytojui.
Siužetinės linijos.
Laisvės kovos, į kurias jaunuolis Mečislovas įsijungė po sovietinės reokupacijos. Jam teko pabuvoti ginkluoto pasipriešinimo gretose, vėliau legalizuotis, mobilizuotam į okupacinę armiją burti bendraminčių maištą, už kurį 1950 m. buvo nubaustas sovietinio karinio tribunolo, kalinamas Baltarusijos ir Rusijos kalėjimuose, vėliau išsiųstas į Džeskasgano lagerį Kazachijoje. Dokumentai ir atsiminimai patvirtina, kad M. Jurevičiaus rezistencija ekstrapoliavosi į mikropasipriešinimą su religinės disidencijos požymiais. Kova brandino asmenybę. Grįžęs iš įkalinimų M. Jurevičius su bendraminčiais rengė drąsius žygius į Kryžių kalną, platino pogrindinę spaudą – ,,Katalikų kroniką”, prisijungė prie Helsinkio akto ir galop – mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Molotovo-Ribbentropo paktui demaskuoti.
Katalikų bažnyčios linija.
M. Jurevičius buvo praktikuojantis katalikas. Dievo įsakymas jam – ne formalumas, o gyvenimo būdas. ,,Šiaulių darbo žmonių deputatų vykdomajame komitete buvo gaunami M. Jurevičiaus atsisakymai ,,dirbti katalikiškų švenčių šv. Kalėdų, šv. Velykų dieną” (B. Žymantienė). Žinome, kad dvidešimt Katalikų Bažnyčios teiktinų slėpinių yra suskirstyti į keturias dalis: džiaugsmo, šviesos, kančios ir garbės.
M. Jurevičiaus fizinių ir dvasinių kelionių geografija prasidėjo Šiaulių apskrityje. Vėliau priverstiniai etapai į Kaliningradą (Karaliaučių), Babruiską (Baltarusija), Gomelį (Baltarusija), Gorkį (Rusija Pamaskvė), Kazachiją. Aplankyta Vorkuta (Šiaurės Rusija), Čeliabinsko sritis (Rytų Uralas). Nubrėžtos koordinatės vektorizavo sklaidą už sovietinės valstybės ribų.
Tik ne pats M. Jurevičius, o jo pasipriešinimo, pogrindinių leidinių žodis keliavo į pasaulį. Bendradarbiavimas su Rusijos disidentais, abipusė pagalba turtino kovos būdus ir formas.
Vėlgi – lietuvius vežiojo po Rusijos platybes, o biofiziką Sergejų Kovaliovą teisė Vilniuje.
Kančios linija.
,,Vietoj oro teko traukti į plaučius tirštas žemės
ir vario rūdos dulkes”, – skaudžiai prisimena M. Jurevičius pirmosios tremties patirtis kasyklose. Antrasis kalinimas dar labiau žalojo sveikatą – ,,nei pats Mečislovas, nei jo lemties bendrininkai, kalėję ir dirbę Kištyme, nežinojo, kad ši vietovė po 1957 m. visai šalia įvykusio sprogimo milžiniškoje branduolinių atliekų saugykloje yra viena iš labiausiai radioaktyviomis atliekomis užterštų vietų pasaulyje”.
Kenksminga oro tarša, vergiškas darbas, badavimas – kančia, per kurią Mečislovas ėjo su tikėjimu į Dievą. Sistema darbavosi, kad disidentų ir jų aplinkos gyvenimą padarytų nepakeliamą: šmeižė spaudoje, kriminalizavo veiklą, atleisdavo iš darbo, terorizuodavo vaikus.
Šviesa ir garbė.
Nepriklausomybės metais M. Jurevičių aplankė garbė, bet apleido sveikata. Teko sėsti į invalido vežimėlį. Plėtėsi vizualioji Mečislovo geografija. Apie jį rašė tolimuose kraštuose, belgai ir suomiai kūrė filmus. Tik ,,M. Jurevičių aplankę Suomijos, Belgijos, Amerikos žurnalistai stebėjosi, kaip gyvena šitaip savo tautai nusipelnęs žmogus”.
B. Žymantienė nupiešė Jurevičių šeimos skurdžios buities aktualijas.
Spindulio gatvė, namo numeris 6 Šiauliuose. Ant šio namo bičiulių rūpesčiu įrengta atminimo lenta M. Jurevičiui. Deja, Šiaulių valdžia neįvertino tarptautinės svarbos asmenybės reikšmingumo ir po jo mirties. 2018 m. Šiaulių savivaldybė nepatenkino kultūros projekto paraiškos knygos leidybai apie Vyčio ordino kavalierių, Kryžių kalno gaivintoją M. Jurevičių, skleidusį lietuvišką kultūrą, tvarkiusį Talšos Senųjų kapinių šviesuolių, savanorių kapus.
Knygos reikšmingumas ir kai kurie netikslumai.
Knyga ,,Kryžių sodininkas” parengta artimųjų ir rėmėjų aukomis. Autorė savo ir bendražygio K. Almino lėšomis važinėjo į archyvus, po Lietuvą rinkdama istorinius šaltinius. Knygą paskubėta išleisti, nes šiais metais lapkričio 13 d. sukako 20 metų nuo M. Jurevičiaus mirties. Dėl to nespėta sužiūrėti kai kurių istorinių, chronologinių neatitikimų. Pvz., abejonių kelia Didžiosios depresijos data ir aprašymas 8 puslapyje. Tame pačiame puslapyje užsimenama apie ateityje būsimas ,,Amerikos balso” laidas, išmušant skaitytoją iš įvykių chronologijos. Tokia išnaša ,,Iki ‘Amerikos balso’ dar buvo toli, šios laidos lietuvių kalba prasidėjo 1952 m. vasario 16 d.” vertintina kaip alogizmas.
Be mandagesnio paaiškinimo apie laikotarpio kontroversišką retoriką 15 puslapyje cituojamas ,,Tėviškės” laikraščio straipsnis: ,,ypač semitų rasės bei tam tikras rusiškai lenkiškas miestų pogrindžio tamsiausias ir žemiausias gaivalas”.
Įvardinant minėtus netikslumus, būtina pažymėti, kad B. Žymantienė, padedama talkininkų, atliko prasmingą M. Jurevičiaus veiklos ir gyvenimo tyrimą. Pagrindinis tikslas – garsinti nedovanotinai pamirštą tautos didvyrį – pasiektas. Knygoje pateikta vertinga ikonografinė medžiaga – išlikusio Jurevičių namo nuotrauka Minaičių kaime, išlikusios sovietinių teismų bylų dokumentų kopijos. B. Žymantienei pavyko įvaldyti siužetines linijas, t. y. laisvės kovų, Katalikų bažnyčios, šeimos. Taikliai užfiksuota sovietinės ekonominės politikos žala istorinio lietuviško kraštovaizdžio perspektyvai: ,,Gedaičių kaimo net ir labai smulkiame Lietuvos žemėlapyje jau neberasime: melioracija nusausino per kaimą tekėjusį upeliuką gražiu Žarės pavadinimu, o viensėdžių žmonės išsikėlė kas kur ir išsivedė kaimą iš Lietuvos žemės ir žemėlapio”.
Kryžių sodininkas – taip vadino M. Jurevičių bendražygis K. Alminas. Paliekame kryžių slėpinius skaitytojui. Atsivertęs knygą kiekvienas ras individualų santykį, dalelę Kryžių kalno sakralumo, kalno, kurį gaivino Šiaulių krašto sūnus M. Jurevičius.