Penk­ta­die­nį Se­no­sios Ža­ga­rės (Jo­niš­kio r.) šven­to­vę, vie­ti­nių ir pi­lig­ri­mų va­di­na­mą Bar­bo­ros baž­ny­tė­le, pa­puo­šė 20 šiau­lie­tės dai­li­nin­kės Vi­tos Ža­ba­raus­kai­tės pa­veiks­lų. Me­ni­nin­kė, pri­vers­ta kraus­ty­tis iš dirb­tu­vių, ku­rias sa­vi­nin­kai par­duo­da auk­cio­ne, nu­spren­dė sa­vo dar­bus do­va­no­ti ar­ba pa­sko­lin­ti il­ga­lai­kėms eks­po­zi­ci­joms. Vie­nai jų pa­gal te­ma­ti­ką pa­si­rin­ko bū­tent Ža­ga­rę. Su Jo­niš­kio kraš­tu nuo vai­kys­tės są­sa­jų tu­rin­ti me­ni­nin­kė sa­kė, kad Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės vi­zi­ja jo­je tie­siog ap­si­gy­ve­no prieš dve­jus me­tus ir vir­to dai­lės kū­ri­niais.

Trys cik­lai ir pa­vie­niai dar­bai

Į Ža­ga­rę pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ma­rius Dyg­lys kar­tu su dai­li­nin­ke par­ga­be­no tris cik­lus bei pa­vie­nių pa­veiks­lų – iš vi­so 20 dar­bų. Ant skir­tin­go for­ma­to ir dy­džio dro­bių, tarp et­nog­ra­fi­nių or­na­men­tų ryš­kė­ja Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės at­vaiz­dai: de­gan­ti mer­ge­lė, ma­lo­nių tei­kė­ja ju­de­sy­je, klū­pan­čių, ke­liais ei­nan­čių pi­lig­ri­mų ei­lė, guo­džian­tys ir glo­bo­jan­tys an­ge­lai. Pa­sak au­to­rės, šiai ta­py­bos sti­lis­ti­kai pra­džią ka­dai­se da­vė tik­ri liau­dies kū­ry­bos mo­ty­vai ant krai­čio skry­nių.

Dro­bėms au­to­rė pa­rin­ko vie­tas ant Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čios sie­nų po Kry­žiaus ke­lio sto­ti­mis. Tad da­bar pa­veiks­lai iš­dės­ty­ti dviem aukš­tais.

Ne­ti­kė­tai kraus­ty­tis te­ko ne pir­mą kar­tą

Dar­bai tu­rė­tų už­si­bū­ti il­gai. Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė ir dar trys Šiau­lių me­ni­nin­kai vie­ną gra­žų pa­va­sa­rio ry­tą su­lau­kė skam­bu­čių ir pra­ne­ši­mų, kad iki ba­lan­džio 10 die­nos pri­va­lo iš­si­kraus­ty­ti iš dirb­tu­vių, ku­rioms pa­tal­pas nuo­mo­jo­si dau­ge­lį me­tų. Dirb­tu­vių pastatą-boilerinę jų sa­vi­nin­kė AB „Šiau­lių ener­gi­ja“ par­duo­da auk­cio­ne.

„Kaip jau­čiau­si? Kai tai pa­ti­ri ne pir­mą kar­tą, pri­pran­ti. Iš dirb­tu­vių ten­ka iš­si­kel­ti jau gal šeš­tą kar­tą gy­ve­ni­me“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė dai­li­nin­kė.

Me­ni­nin­kė sa­vo gau­sy­bę pa­veiks­lų pra­dė­jo da­lin­ti. 14 jų, kur­tų pa­gal Sel­mos La­ger­liof kū­ry­bą, pa­do­va­no­jo Kai­rių, ku­riuo­se yra gi­mu­si, vai­kų dar­že­liui, du pa­veiks­lus – sa­vo mo­kyk­lai (me­ni­nin­kė dir­ba Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jo­je – aut. pa­st.).

Vi­sus ki­tus kū­ri­nius pa­sko­li­no il­ga­lai­kėms eks­po­zi­ci­joms Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jai, vie­nam svei­ka­tin­gu­mo cent­rui, Sta­sio Šal­kaus­kio gim­na­zi­jai ir ki­tur.

Pa­ti pa­veiks­lus pa­siū­lė kle­bo­nui

Bar­bo­ros ir an­ge­lų pa­veiks­lus iš pra­džių ma­nė vež­ti į Šiau­lių vys­ku­pi­jos cent­rą, bet me­ni­nin­kei prie jų ne­de­rė­jo eks­po­zi­ci­jų erd­vė. Tad nu­spren­dė: te­gul jie ke­liaus ten, kam bu­vo ad­re­suo­ti.

„Kai dai­li­nin­kė pa­skam­bi­no, bu­vau nu­ste­bęs, kad yra žmo­nių iš to­liau, ku­riems ak­tua­li Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės te­ma, kad at­si­ran­da ją ta­pan­čių pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė kle­bo­nas Ma­rius Dyg­lys.

Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė vi­są cik­lą Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės (Bar­bo­ros Umias­taus­kai­tės, pa­mal­džios XVII am­žiaus dva­ri­nin­kai­tės, varg­šų, li­go­nių glo­bė­jos, o po mir­ties pa­gar­sė­ju­sios ste­buk­lin­gais iš­gy­dy­mais tų, ku­rie jai mel­dė­si ir pra­šė pa­gal­bos – aut. pa­st.) pa­veiks­lų nu­ta­pė 2015 me­tais.

Ne­ti­kė­tas įkvė­pi­mas

„Aš ati­trū­ku­si nuo šio pa­sau­lio, net ne­ži­no­jau, kad yra pra­dė­ta jos bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la sie­kiant pa­skelb­ti pa­lai­min­tą­ja, – pri­si­pa­ži­no me­ni­nin­kė. – Per dė­dės mir­ties me­tines lan­kiau­si Mil­vy­džių kop­ly­čio­je, ka­pi­nė­se ir ten pa­ju­tau kaž­ko­kią mis­ti­ką. Par­va­žia­vu­si na­mo su­pra­tau, kad grį­žau ne vie­na. Apė­mė tar­si koks ap­sė­di­mas, min­tis, kad tu­riu ta­py­ti Bar­bo­rą Ža­ga­rie­tę.“

Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė sa­kė jau­čian­ti sen­ti­men­tų Jo­niš­kio kraš­tui, nes jos anks­ty­vos vai­kys­tės va­sa­ros pra­bė­go pas ba­bą Dau­no­ra­vos dva­re.

Kar­tais se­no­lė pa­siū­ly­da­vo pa­tiems su­si­gau­ti mais­to, tad ei­da­vo į upe­lį ne­ši­ni „bliū­du“ nuo sil­kių, ku­riuo gau­siai plau­kio­jan­čias žu­vis pa­gau­da­vo tie­siog jas už­vož­da­mi.