Kanauninkas V. Dambrauskas – Palaiminimo byla (3)

1941 metų birželio 25 diena

Lietuvių enciklopedijoje T.13 lakoniškai užrašyta: „1941 m. VI mėn. enkavedistų suimtas…“.

Bronius Kvyklys „Mūsų Lietuva“: „1941 m. birželio mėnesį rusai suėmė kleboną…“.

Labai išsamiai žudikus įvardija žurnalas „Ateitis“ (1944 04 05. Nr. 81), kurio straipsnį persispausdino „Gėlupis“: „Birželio 25 d. 18 val., jam išėjus iš bažnyčios, vietos komunistai jį suėmė ir nuvarė į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo Dobrokis. Jis suimtuosius liepė nuvaryti į kompartijos būstinę Kuršėnuose. Čia buvo komsorgas Justas Stupuras, komunistė žydė Šeinė Monkovaitė, milicininkai: Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis, keli vietiniai komunistai ir trys raudonarmiečiai…“.

1989 m. Šiaulių rajono prokuratūra rinko medžiagą baudžiamajai bylai dėl V.Dambrausko nužudymo. Jų surinkti faktai rodė į Kuršėnų partkomo sekretorių J.Stupurą, Gruževskio dvaro komisarą Dobryckį ( kiti nurodė jį kaip karo komendantą Dobrokį (Dobrickį), Š.Monkovaitę.

Apklausiamieji nurodė kaip žudikus: D.Mockų, Š.Monkovaitę, S.Butkų – juos nurodė liudytoja Michalina Balkauskienė.

R. Žemelis nurodo „Rimkų ir dar kelis kitus bendrus“.

O. Palilūnienė – Monkovaitę, brolius Damanskius ir Rimkų.

G. Dihavičienė – Mankovaitę.

S. Tuzinas – Monkovaitę su milicininkais.

Žinoma, kad Š. Monkovaitė prieš save neliudijo, ir jos paaiškinimas yra palankus jai, nes kitų gyvų liudininkų tuo metu jau nebuvo. Faktas kalbantis prieš ją yra tas, kad ji pripažino, jog traukėsi kartu su žudikais, kurie „prisipažino nušovę kunigą“.

Lietuvos ypatingajame archyve rasta archyvinė medžiaga, sovietinio periodo veikėjų liudijimai rodo tvirtina, kad kleboną V.Dambrauską sulaikė Kuršėnų milicija valsčiaus partijos komitete, kurio sekretoriumi nuo 1941 m. sausio 5 d. buvo paskirtas J.Stupuras (kai kur jo pavardė iškraipoma į Stuporas), apklausė kleboną ir perdavė „kariniam štabui“.

Šiuos duomenis, apie kunigo V. Dambrausko suėmimą ir perdavimą kariškiams pateikia „revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis Juozas Petronis, komunistų partijos narys nuo 1937 metų, savo autobiografijoje-atsiminimuose“.

Taigi, realiai įtariamųjų dėl nužudymo nesumažėja. Jeigu partijos aktyvas organizuotai traukėsi kartu su karo komendantu ar kariniu štabu, tai egzekucijoje dalyvavo irgi visi. Be to, tas pats J.Petronis paneigia Š. Monkovaitės parodymus Šiaulių rajono prokuratūrai, kur ji minėjo, kad jie šautuvų neturėjo, nes kalba, kad „Kuršėnuose, vadovaujant partijos sekretoriui Stuporui (Stupurui – mano J. K.), palaikėme tvarką“.

Dalyvavimas egzekucijoje yra neįrodomas, nes nėra tiesioginių liudininkų ar dokumentų, išskyrus nužudytus V.Dambrauską ir K. Pieškų, kurie matėsi, kad prieš sušaudymą buvo kankinti. Remiantis kitais, panašiais įvykiais Lietuvoje, galime daryti tik prielaidas, kad aktyvas galėjo dalyvauti visame „procese“, juolab, kad partijos sekretorius neslėpė neapykantos ir noro susidoroti su klebonui V. Dambrausku.

Įtariamieji ir galimi liudininkai pagal minėtų šaltinių parodymus lyg ir apytiksliai nustatyti, todėl galima pabandyti rekonstruoti egzekuciją, nes tai padaryti reikalauja faktas, kad atkasti nužudytųjų kūnai buvo su smurto žymėmis.

Pradėti galime nuo to, kad vienas iš tiesioginių liudininkų Pranas Jasnauskis ir su juo kartu buvęs Zigmas Valuckis girdėjo parke tris šūvius.

Klebono šeimininkė Valerija Laikūnaitė liudininkei, tuo metu pardavėja dirbusiai Michalinai Balkauskienei, žudikus nurodė keturis – Mockų, Monkovaitę, Butkų ir Stupurą. Pati M.Balkauskienė buvo prie duobės, kai buvo atkasti nužudytųjų palaikai ir ji nurodo, kad „kūnai žiauriai atrodė“.

Liudininkė Ona Paliliūnienė mini, kad „K. Pieškui buvo nukirsti abiejų rankų pirštai, išbadytos akys ir subadyta durtuvu ar peiliu krūtinė“.

Kita liudininkė, taip pat bendravusi su V. Laikūnaite, – Jadvyga Tumienė pasakoja apie tai, kad šeimininkė su klebonu kartu buvusi nuvesta į parką, tačiau labai prašiusi ir ją paleidę, įsakydami bėgti neatsigręžiant. Kai jau bėgusi tiltu išgirdusi šūvius. Ji taip pat mini ten buvusius kariškius, o kurie šaudė – nežinanti.

Karo meto leidinys „Ateitis“ 1944 m. balandžio mėnesio 81 numeryje skelbė informaciją apie 1941 metais nužudytus kunigus, kurio informaciją perspausdino 1989 metų vasarą „Gėlupis“.

Neaišku, kaip buvo renkama informacija tam straipsniui, bet jeigu žurnalistai buvo atvykę į įvykio vietas ir apklausė liudininkus, tada, praėjus nepilniems trejiems metams po žudynių, galima manyti, kad ši informacija yra netoli tiesos. Juolab, kad mūsų atveju figūruoja tie patys asmenys, apie kuriuos buvo kalbama ir 1989 metų prokuratūros apklausose.

Taigi, pateikiu platesnę citatą: „Prasidėjus karui, vietos gyventojai ir kiti kunigai išsibėgiojo į kaimus, o kunigas Dambrauskas pasiliko miestelyje, saugojo bažnyčią, patarnavo likusiems parapijiečiams. Vietos komunistai jo nekentė ir laukė progos atkeršyti. Birželio 25 d. 18 val., jam išėjus iš bažnyčios, vietos komunistai jį suėmė ir nuvarė į Kuršėnų dvarą, kur karo komendanto pareigas ėjo zootechnikas Dobrokis. Jis suimtuosius liepė nuvaryti į kompartijos būstinę Kuršėnuose. Čia buvo komsorgas Justas Stupuras, komunistė žydė Šeinė Monkovaitė, milicininkai Kasperavičius, Mockus, Kubilius, Damanskis, keli vietiniai komunistai ir trys raudonarmiečiai kariškiai – kompartijos sekretorius su milicininkais nuvyko į kleboniją padaryti kratos ir atvaryti kitus klebonijoje esančius svečius ir kunigus. Po kratos iš klebonijos atsivarė šeimininkę Valeriją Laikūnaitę ir ten buvusius svečius. Stupuras, tardydamas kanauninką Dambrauską, pareiškė, kad jis seniai laukė progos jį likviduoti ir dabar atėjusi ta proga. Tardant visaip iš jo tyčiojosi ir parašė mirties sprendimą. Nuvarė su kitais į Kuršėnų dvaro parką, kitus sustatė į eilę, o kanauninką nusivedė kiek toliau prie lėktuvo išverstos bombos duobės. Pirmiausia į jį šovė žydė Monkovaitė ir pataikė į kojas. Kiti budeliai jį kankino, daužė, durtuvais badė ir pribaigdami paleido keletą šūvių. Kitus suimtuosius paleido ir, eidami paskui juos, visaip tyčiojosi. Po šios egzekucijos budeliai susėdo į vežimus ir nuvažiavo Latvijos link. Vokiečių kariuomenei atėjus, kanauninko lavonas buvo išškastas ir palaidotas Kuršėnų bažnyčios šventoriuje“.

J.Prunskio knygoje, abėcėliniame 1941 metais Lietuvoje nužudytų žmonių sąraše, ties kanauninku klebonu V. Dambrausku, randame tokį įrašą, tarsi padarytą iš teisminės ekspertizės dokumentų: „… nukankintas: akys išbadytos, rankos išlaužtos ir nušautas.“

Už ką galėjo būti nužudytas Kuršėnų klebonas?

Įvertinkime situaciją, kuri susidarė 1941 m. birželio 22 dieną.

Prasidėjo karas, birželio 23 dienos ryte per Lietuvos radiją iš Kauno buvo perskaitytas pranešimas apie sukilimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Tai provincijoje esantiems sovietiniams kolaborantams galėjo reikšti tik viena, kad „nacionalistai ir fašistai Lietuvoje pakėlė galvas“.

Pakankamai įtikinamą (save pateisinti versiją) bendrame Lietuvos kontekste pateikė Š.Monkovaitė. Pateikiu ją (kalba netaisyta): „Jis (Dobrokis) smulkiai apie žuvimą (Dambrausko) nepasakojo, bet pasakojo, kad nušovė dėl to, kad kai atsitraukdavo tik raudonosios armijos dalinys, bažnyčia tuoj skambindavo varpais, t.y. duodavo žinią, kad atsitraukė…, kad už tai jis nuėjo į bažnyčią, išvedęs kunigą ir ten buvusius klebonijoje žmones „užmušė parke“.

Liudininkai pateikė ir daugiau versijų, kurios, matyt, anuo metu Kuršėnuose dar ilgai buvo aptarinėjamos.

Varpų skambinimai mišioms ar laidotuvėms tikinčiam žmogui yra natūralus dalykas, o savo paties šešėlio bijančiam žmogui, kuriam kaip sakoma svyla padai, gali sukelti įtarimą, todėl ir ši versija nėra atmestina, kaip ir „priešiškų elementų likvidavimas laikinai, galimai okupuotoje teritorijoje“.

Mūsų aukščiau cituotas J.Petronis savo autobiografijoje parašo galbūt pačią realiausią susidorojimo priežastį.

Partinis aktyvas žinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas. J.Petronis taip komentuoja situaciją:

„Prasidėjus karui tą pačią dieną nutrūko ryšys su Šiauliais ir kitais didesniais miestais. Kuršėnuose, vadovaujant partijos sekretoriui Stuporui, palaikėme tvarką, teikėme sužeistiems raudonarmiečiams medicinos pagalbą ir maistą. Kilo įtarimas, kad Kuršėnų parapijos klebonas Dambrauskas organizuoja fašistinį kovinį būrį. Jis buvo mūsų milicijos sulaikytas, partkomitete išklaustas ir perduotas kariniam štabui. Tuo buvo išvengta nereikalingų žmonių gyvybių aukų…“.

Š.Monkovaitė buvo kiek atviresnė, kai saviškiams liudijo vienoje baudžiamojoje byloje prieš kuršėniškį Gelumbauską, kuris buvo komjaunuolis ir kartu Lietuvos saugumo agentas, perdavinėjęs duomenis apie Kuršėnų komunistus ir komjaunuolius pogrindininkus. Ji apie tas pirmas karo dienas taip rašė: „Iš karto, nuo pirmų karo dienų, mūsų partinė organizacija organizavo apsaugą visų mūsų miesto įmonių. Mūsų aktyvas padėjo milicininkams prižiūrėti tvarką…“.

Matome, kad „aktyvas aktyviai dalyvavo“ karo pradžioje miestelyje, „palaikydamas tvarką“ ir kad išvengtų „bereikalingų žmonių aukų“ suėmė ir pasmerkė nužudymui kleboną, kaip galimą sukilimo vadą Kuršėnuose, o ketvirtą (trečią – mano J.K.) karo dieną pasitraukė iš miestelio, nes artėjo vokiečių kariuomenė.

Štai jums atsakymas į klausimą „už ką ir kokiu pagrindu“?

Žmogus buvo žiauriai kankintas, savaime suprantama, reikalaujant išduoti bendrininkus. O ginkluotų žmonių, ne sovietinių aktyvistų, miestelyje buvo. Poeto Vacio Reimerio prisiminimuose minimas ginkluotas lyg ir pažįstamas vyras, be to, jis mini dar girininką, besidžiaugiantį ir šūkaujantį birželio 22 d. miestelyje, prasidėjus karui: „Sulaukėme!. Sulaukėme!. Išmušo valanda!.. Išmušo!..“ Tai iliustruoja didelės dalies žmonių nuotaikas tuo metu.

Žinia apie klebono suėmimą ir galimą nužudymą netruko pasklisti po miestelį, nes klebono šeimininkė V. Laikūnaitė buvo paleista milicininkų. Be to ji ir pati įtarė, kad kleboną galėjo nužudyti, nes girdėjo šūvius.

Išsamiausią palaikų radimo scenarijų pasakoja R. Žiemelis, pacituosim jo versiją: „Vokiečiams artėjant prie Kuršėnų, daug Tarybų Sąjungos karių ir šiaip visokių žmonių šeimų traukėsi Šaukėnų kryptimi. Kelyje Kuršėnai – Pavenčiai jie buvo užklupti ir sušaudyti. Todėl užėję vokiečiai skubėjo tuos lavonus likviduoti, reikėjo sulaidoti, nes dienos buvo šiltos, galėjo kilti epidemija. Iš miestelio buvo varomi žydai, lietuviai, visi, kas galėjo dirbti. Tame skaičiuje pakliuvo ir mano tėvas. Laidojo keletą dienų. Tėvas pasakojo, kad atsitiko taip. Kai paskutiniai lavonai buvo užkasti, vyrai grįžo namo, bet pastebėjo, kad tarp medžių (parko teritorijoje – mano J.K.) dar du užmušti arkliai. Reikėjo ir juos apkasti. Tada darbams vadovavęs vokiečių karininkas liepė pagilinti bombos išmuštą duobę. Įšoko keli vyrai į ją ir ėmė kasti, bekasant vienas jų rado naują batą, ėmė traukti, bet pasirodo batas tempėsi su visa koja. Taip buvo atkastas Pieškus, o šalia jo gulintis ir klebonas V. Dambrauskas. Tėvas sakė, kad jų kūnai atrodė siaubingai, taip buvo sužaloti…“

Jie kleboną V. Dambrauską su vežimu parvežė į kleboniją, paguldė ant daržinės durų. Ten jį nuprausę, aprengę kunigo rūbais.

Prieš laidojant mirusiojo kūnas mišioms buvo įneštas į bažnyčios vidų. Mišias laikė kunigas S.Gorodeckis. Į laidotuves susirinko labai daug žmonių. Atvažiavo ir keletas kunigų iš aplinkinių parapijų.

Vokiečių karinė vadovybė stebėjo laidotuves ir į jas nesikišo, nebandė riboti žmonių susibūrimo.

Klebonas buvo palaidotas rūsyje, vėliau perlaidotas prie bažnyčios sienos, nors Petras Gricius pasakoja, kad palaidoti prie pat sienos kūną trukdė bažnyčios pamatai. Todėl jo kūnas šiandien ilsisi po plytelėmis išklotu takeliu, esančio šalia paminklo.

Bažnyčios gale buvo pastatytas paminklas, kuriame buvo iškaltas užrašas: „Bolševikų nužudytas“, tačiau po karo vietinė valdžia įsakė sunaikinti šį įrašą, ir jo vietoje buvo iškalta gėlytė.

Pabaigai norisi pacituoti vieno nežinomo liudininko pasakymą apie tai, kad kunigas V. Dambrauskas žinojo savo likimą. Kai buvo įspėtas apie grėsmę savo gyvybei, jis pasakė kunigams: „Jūs slėpkitės, o aš turiu sutikti su Dievo valia“. Tai buvo paskutiniai kunigo Dambrausko žodžiai jiems.