Tilto Varniai–Šiauliai statybos tęsinys po 170 metų

Pradinis/Dievo Tarnai/Kun. Ignacas Štachas/Tilto Varniai–Šiauliai statybos tęsinys po 170 metų

snaujienos.lt

Irena Rameneckienė

 

Du žodžiai „Varniai–Šiauliai“ sufleruoja mintį, kad bus kalbama ne apie tradicinius ir ne apie susigiminiavusių miestų tiltus. Patikslinsiu – šių dienų akimis žiūrint, tai tiltas tarp Žemaičių vyskupystės muziejaus ir Šiaulių vyskupijos bei Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedros. Taigi, „tilto konstrukcija“ – ne išsyk perprantamas dalykas, o „statytojai“ ne vienos kartos atstovai.

 

Keletas Varnių istorijos brėžių
Gal ir nebeprisimename istorijos, kad 1415 m. Konstancoje (Vokietija) prasidėjo bažnytinis susirinkimas, kurio išvakarėse LDK ir Lenkija nutraukė su Vokiečių ordinu vykusį ginkluotą konfliktą dėl Žemaitijos christianizacijos. Į susirinkimą atvyko 60 krikštą priėmusių Žemaitijos bajorų. Buvo patvirtintas Žemaitijos apsisprendimas dėl krikščionybės priėmimo, dėl teisės Vytautui ir Jogailai  organizuoti žemaičių krikštą. 1417 m. vasarą  į Žemaitiją atvykus Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui ir Vilniaus bei Lvovo vyskupams, buvo pakrikštyta tūkstančiai žemaičių. Tų pačių metų rudenį LDK valdovas Vytautas pats vyskupijai parinko centrą Varnius, suteikdamas jiems ir visai naujajai vyskupijai – Medininkų vardą. Čia buvo pašventinta Šventųjų Petro ir Pauliaus katedros bažnyčia. Taigi, 1417 m. įkurtos Žemaičių vyskupijos paskirtis – diegti Lietuvoje krikščionių religiją ir kultūrą. Nuo to laiko (XV a.) Varniai tapo europokultūrizacijos procesų vienu iš centrų Lietuvos valstybėje.

1623 m. Varniuose pradėjo veikti pirmoji kunigų seminarija, įkandin perkelta į Kražius, po šimtmečio vėl sugrąžinta į Varnius. Kunigų seminarijai buvo pastatyti nauji rūmai. Nuo tų metų Varniai tapo faktiniu Žemaičių vyskupystės centru su veikiančia seminarija, kurią vyskupas M. Valančius vadino kunigijos daigynu. Ypač  XVI a. pabaigoje Varniuose pradėjo telktis iškiliausi Lietuvos dvasininkai, pasižymėję  tikėjimo, doros ugdymo ir statybų darbais.

1576 m. Žemaičių vyskupu paskyrus energingą reformatorių Merkelį Giedraitį, Varniai tapo vienu svarbiausiu nacionalinės savimonės formavimosi židinių. Vyskupas rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, skatino ir globojo galinčius rašyti lietuviškai. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“, – tai Varniuose gimęs priesakas, kurį surašė vysk. M. Giedraičio globojamas „Postilės“ vertėjas, kanauninkas Mikalojus Daukša. Jau pačioje savo darbo Žemaičiuose pradžioje (1578) vyskupas M. Giedraitis Varniuose priglaudė būsimosios pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorių Motiejų Strijkovskį, kuris čia ir parašė „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kroniką“.

Varnių kunigų seminarijoje lavinosi ir dirbo daug žmonių, vėliau tapusių žinomais rašytojais, kultūros ir bažnyčios veikėjais, prisidėjusiais prie nacionalinio lietuvių išsivadavimo ir Lietuvos valstybės atstatymo idėjos suformavimo. Tai M. Valančius, A. Beresnevičius, A. Baranauskas, A. Strazdas, J. Pabrėža, J. Dovydaitis, F. Stulginskis, A. Vienažindys, K. Kairys, J. Račkauskas ir kt.

 

Varnių seminarijos ugdytinis kunigas I. Štachas
Straipsnyje „Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla Šiauliai vyskupijoje“ („Šiaulių naujienos“, 2016-10-29) apie minėtą asmenybę pateikta nemažai faktinės medžiagos, kurią rinko Varnių istoriku vadinamas Žemaičių vyskupijos muziejaus vadovas Antanas Ivinskis, priklausantis poeto, publicisto, vertėjo, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo, liaudies švietėjo Lauryno Ivinskio (1810–1881) genealoginiam medžiui.

Minėtame laikraščio numeryje vardijama, kad Varniuose kunigų seminarijos gydytojo Andriaus Štacho šeimoje 1797 m. gimęs sūnus Ignacas 1821 m. buvo įšventintas į kunigus, kad dar būdamas seminarijos klierikas, buvo  pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti, kad pamaldus, darbštus, pareigingas kun. I. Štachas – Žemaičių vyskupijos katedros administratorius ir mokyklos prie Katedros vedėjas, Žemaičių vyskupijos vicekancleris ir archyvaras 1843 m. buvo paskirtas Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Šiauliuose klebonu.

 

Kunigą I. Štachą sudominusi blaivybės idėja
Minėtame straipsnyje svarstyta, kad Lietuvoje vienas pirmųjų, kuriuos užvaldė mintis apie krašto valstiečių blaivinimą, galėjo būti kun. I. Štachas, su Airijoje kilusia blaivybės idėja galėjęs susipažinti dar gyvendamas Varniuose. Vėliau šią idėją praktiškai palaikė  Šiaulėnų (Radviliškio r.) parapijos klebonas Augustinas Kybartas (1795–1860). Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 m., t. y. trečiaisiais I. Štacho klebonavimo Šiaulių bažnyčioje metais, pradėjo net registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo (nereikalauta laikytis visiškos abstinencijos) ir kurti blaivybės brolijas.

Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos – pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje, tačiau žinia apie minėtų kunigų organizuotą veiklą neperžengė parapijų ribų, todėl menkai apie tai žinota. „Jų patirtį 1858 metais po visą Žemaičių vyskupiją pradėjo skleisti Didysis Ganytojas vyskupas Motiejus Valančius“ (A. Griganavičius).

M. Valančius parengė spaudai blaivystės brolijų įstatus – 16 puslapių knygutę „Apej brostwa blaiwistes arba nusiturieima“. Susitaręs su Vilniaus cenzūros komiteto cenzoriumi dėl įstatų leidimo, 1858 m. atspausdino 10 000 egz. O gal ir dvigubai trigubai daugiau? Knygelė sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ne tik Kauno ir Vilniaus gubernijose, bet ir Peterburgo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Leidinys buvęs uždraustas platinti, konfiskuotas, pareikalauta išplatintus egzempliorius grąžinti. Nepaisant draudimo, tie įstatai buvo du kartus perspausdinti Klaipėdoje (Prūsijos teritorija), įvežti į Lietuvą ir išplatinti.

1858-09-28 Varnių katedros kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis (g. 1826 m. Šiaulėnų valsčiaus Mantviliškių kaime; didaktinės literatūros kūrėjas, ištremtas į Sibirą už pagalbą 1864 m. sukilėliams)  paskelbė apie Blaivybės brolijos įkūrimą. Maždaug po poros mėnesių M.Valančius blaivybės klausimu parašė pirmąjį aplinkraštį kunigams, kunigų seminarijai. Be to, kreipėsi į dvarininkus, prašydamas palaikyti jo iniciatyvą. Ne vienas dvarininkas, pvz., kunigaikštis Irinėjus Oginskis, grafas Kazimieras Plateris ir kt., uždarė degtinės varyklas, smukles.

Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškų nuostolių. Kunigai buvo persekiojami ir skundžiami. Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai visais įmanomais būdais priešinosi, bet blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą.

Kunigo I. Štacho pradėta ir vyskupo M. Valančiaus toliau plėtota valstiečių blaivinimo veikla buvo rezultatyvi.

 

Dvejonių naivumas
Gavusi žinią, kad Žemaičių vyskupystės muziejuje vyks parodos „Blaivystės sąjūdžio ištakos“ pristatymas, suabejojau: jei autobusas iš Šiaulių į Varnius išvyksta rytą pusę devynių, o renginio pradžia 16 val., ką reikės veikti per tą laiką „nuo – iki“? Ar verta net leistis kelionėn dėl „atidarymo“?

Šiandien belieka tik nusišypsoti iš tų naivių abejonių – viskam apžiūrėti ir išstudijuoti laiko net pritrūko.

Taigi, U formos muziejaus pastato viename koridoriaus gale prie 1884 m. koplytstulpio iš Užvenčio parapijos priglausta vitrina, kurioje sudėti ne taip seniai archyvuose Antano Ivinskio rasti kunigo I. Štacho dokumentai: krikšto metrikas, vysk. Simono Giedraičio 1821 lapkričio 28 d. sprendimas dėl kunigystės šventimų; raštai apie kunigo I. Štacho eitas pareigas, kai jam buvo 35-eri ir 44-eri metai. Vitrinos centre du svarbūs eksponatai: vienas jų – Šiaulių vyskupijos kurijos 2016 m. rudenį Dievo tarno Ignaco Štacho beatifikacijos proga išleistas lankstinukas-malda, iliustruotas įspūdingais Viliaus Purono piešiniais, o kitas – prieš gerą mėnesį senosiose Varnių kapinėse rasto Dievo tarno I. Štacho tėvų kapo nuotrauka.

Kodėl informacijai apie kunigą I. Štachą šioje parodoje teikiama svarbiausia vieta? Muziejaus vadovas A. Ivinskis pasufleravo tiksliausią atsakymą: „Kun. Ignacas Štachas – varniškis: čia gimė, augo, brendo kaip dvasininkas. Jis – šiauliškis: suponavo praktinės kovos už blaivybę pradžių pradžią. Šią estafetę perėmė Varniuose gyvenęs vyskupas Motiejus Valančius. Kunigas Ignacas Štachas, kaip Dievo tarnas, tarsi yra abiejų vyskupijų – Šiaulių ir Telšių – „nuosavybė“. Kai žmonių patirtų stebuklų pagrindu bus pakeltas į Altorių garbę, taps visos Lietuvos pasididžiavimu ir nelaimėn patekusių žmonių globėju.“

Visa medžiaga, skirta blaivybės problemai nušviesti, išdėstyta į 3 teminius skyrius.

Pirmąjį apibūdinčiau kaip teorinio pobūdžio visumą. Seniausias eksponatas – Jakob Szymkiewiecz „Dzielo o pijanstwje“ (Vilnius, 1818), t. y. Jokūbo Šimkevičiaus, pediatrijos pradininko ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos imperijoje, blaivybės idėjų propaguotojo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, satyriko ir filantropo, parengta knyga, kurią istorikai vadina blaivybės sąjūdžio Vilniaus krašte pirmtake.

Kiti eksponatai – „Pijanstwo Zguba Ludzi cule i duszy“ (1881), „Žemaičių Vyskupo Motiejaus Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos“ (Ryga, 1915), „Girtybė, baisybė ir sunkybė to grieko ypatingai žmoguje krikščionyje su gražiais priedais“ ir t. t.  Visi šio skyriaus eksponatai išreiškia tuometinės šviesuomenės lūkesčius ir viltis matyti tautiečius blaivius ir laimingus.

Antrasis ekspozicijos stendas – vitrina,  skirta susipažinti su praktinės veiklos patirtimi. Čia svarbiausia – L. Ivinskio 1860 m. kalendorius, kuriame publikuota A. Baranausko „Giesmė apie girtybę“, specialiai atversta parodos lankytojų dėmesiui. Kiti praėjusio amžiaus leidiniai iškalbingi pačiais pavadinimais. Tai profesoriaus dr. J Bagdono „Kaip kovojama su girtavimu svetur“ (1939), „Ar daryti išimtį alui ir vynui“ (1925), „Alkoholis vaikų dvasios ir proto žudytojas“ (1924), „Jaunimo blaivinimas per mokyklą“ (1931) ir kt.

Apžiūrinėdami šiuos  eksponatus, parodos dalyviai tarpusavy šnabždėjosi, kad į Varnių muziejų būtina pasikviesti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį – gal ir Dievo tarnas kunigas I. Štachas savo apšvieta į talką jiems atskubėtų?

Trečios ekspozicijos bendras pavadinimas – „Grožiniai kūriniai, dramos ir pjesės blaivybės tema“. Galima paminėti vysk. prof. P. Būčio MIC knygą „Pabuskite, girtieji“ (trys pamokslai apie girtybę), V. Petronio „Nepasisekė debiutas (keturių veiksmų komedija), „Sugriuvęs gyvenimas“ (trijų veiksmų drama), J. Martynaičio „Blaivėk“ (gyvenimo vaizdai) ir t. t. Didžiausio parodos atidarymo dalyvių susidomėjimo sulaukė „Pilnosios blaivystės Katekizmas“. Su žodžiu „katekizmas“ mes siejame vaikų ar jaunimo mokymą(si) krikščionių tikėjimo pagrindų. Šis katekizmas jau savo pavadinimu žadino išskirtinį parodos dalyvių dėmesį.

Ne vienam gali kilti klausimas, kodėl šių dienų bažnyčioms nesiseka platinti blaivybės idėjų kaip buvo kunigų I. Štacho ir A. Kybarto, vyskupo M. Valančiaus laikais?

2008 m. tuometinis Panevėžio vyskupijos ganytojas Jonas Kauneckas į analogišką klausimą atsakė taip: „Dabar tik 10 proc. katalikų lanko bažnyčią, o Valančiaus laikais neatlikęs velykinės išpažinties nebuvo laikomas žmogumi. Šiandien tokiomis priemonėmis nepagąsdinsi.“

 

Netradicinis įtaigus parodos atidarymas
Muziejaus vadovas A. Ivinskis savo pasisakyme minėjo, kad parodos tema nemadinga, kad kai kuriems šių dienų žmonėms ji tiesiog nepatogi… Galbūt dėl šios priežasties ir atsisakyta mums visiems įprasto parodos atidarymo scenarijaus: susirinkusieji stovėdami išklauso trumpą eksponatų apžvalgą, įteikia gėlių autoriui (-iams), paploja, apžiūri stendus ir išsiskirsto.

Šįsyk sąvoka „parodos pristatymas“ neapima viso renginio turinio. Tie žodžiai tinka tik A. Ivinskio pasisakymui įvardyti.

Nors apie Dievo tarną kunigą I. Štachą nemažai žinau, tačiau į Varnius atvykusio Šiaulių Šventųjų  Petro ir Pauliaus katedros klebono, bažnyčios kanonų ir tarptautinės teisės licenciato kunigo Egidijaus Venckaus pasakojimo apie savo pirmtaką, mirusį prieš 163 metus, klausiausi susidomėjusi. Ypač paveiki ne istorinė, o šių dienų klebono pateikta informacija.

Iš klebono kalbos pateiksiu tik keletą faktų, tezių, įdomesnių pasakojimo momentų: „Kunigo I. Štacho beatifikacijos bylai pradėti per vieną sekmadienį surinkau 984 parapijiečių parašus. Tik nusistebėti beliko žmonių aktyvumu“; „Išsiuntę visus beatifikacijai pradėti reikalingus dokumentus į Vatikaną, teigiamą atsakymą gavome po trijų savaičių. Irgi netikėtumas“; „Kunigas Štachas – grynas šiaulietis, nuostabiai dalyvaujantis žmonių gyvenime. Siunčiu juos prie Štacho. Jis man padeda dirbti kaip vikaras“…

Ir  papasakojo keletą „vikaro“ užtarimu gautų stebuklų: „Vyras pradėjo taisytis, kur kas mažiau begeria. Prie Štacho kapo dažnai uždegu žvakelę“; „Prašiau užtarti pas Dievą dėl darbo. Gavau pagal specialybę, Esu metalistas“; „Štachas pasirūpino mano išgijimu“…

Dievo tarno beatifikacijos bylos postulatorius kunigas E. Venckus sakė prie kun. I. Štacho kapo Šiaulių senosiose kapinėse matąs žmonių, nors šiaip jau nelankančių bažnyčios, matąs vaikų, smalsaujančių, kas padėjo išgyti senelei ar broliui sėkmingai egzaminus išlaikyti… Pasakojimus žmonių, per Dievo tarną patyrusių stebuklų, postulatorius (stebuklų registratorius) įdėmiai išklauso, užrašo faktus ir taip kaupia informaciją beatifikacijos bylai praplėsti ir kartu paspartinti.

„Pomirtinė Štacho charizma – skelbti Kristaus meilę, šviesą. Net neabejoju, kad Štahas turi tokią užduotį po mirties“, – pabrėžė kunigas E. Venckus.

Klausantis šių tikro gyvenimo fragmentų, paraleliai galvoje atgijo prieš kelias valandas girdėti pasvarstymai, kaip buvo surastas kun. I. Štacho tėvų kapas. „Mano žmonai Jurgitai, – mintimis dalijosi A. Ivinskis, – keistai prisisapnavo jos miręs uošvis, buvęs labai religingas žmogus. Ji nutarė tą pačią dieną aplankyti jo kapą senosiose Varnių kapinėse. Su mumis buvo sūnus, paprašęs kartu nueiti prie neseniai mirusios jo klasės draugo senelės kapo. Nuėjome.

Netyčia į akis krito ant gretimo kapo gulintis senoviškai apdorotas akmuo su lenkišku užrašu. Be galo nustebau perskaitęs Andriaus Štacho pavardę. Visas antkapio įrašas lietuviškai skamba: „D.O.M.(= Geriausiajam Kilniausiajam Dievui)/Čia paguldyti palaikai/a. a. Andriaus ir Teklės Štachų./Rot. W.b.P (= Rotmistras, Varnių burmistras)/iš kurių I-is 1826, II-is 1830 metais/iš šio pasaulio išėjo/Pamaldųjį praeivį prašo atsidusti – o DIEVE“.

Taigi, šiemet Didžiąją savaitę, vidinės traukos vadovaujami, buvome atvesti prie kapo, apie kurį anksčiau nieko nežinojome. Pribloškia ir tai, kad, lenkui Janui Skodowskiui ruošiant knygą „Žemaičių kapinės: lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje“ (Varšuva, 2013) ir varniškės kapinės buvo „šukuojamos“. Tiesa, užrašas ant kapo nelengvai įskaitomas neaiškus, teko apibarstyti smėliuku, kad, jam išdžiūvus, raidės išryškėtų ir galėtume  nufotografuoti.“

Atrodo, kad kunigas I. Štachas, kaip dabartinis šiauliečių „vikaras“, bent keliais aspektais „galėtų pasukti galvą“ ir dėl savo būsimo portreto iš akmens, kuriam vieta Šiaulių katedroje priešais M. Valančiaus portretinę akmens mozaiką tarsi liko laisva 1994 m., kai septintajai Šiaulių vidurinei buvo suteiktas filosofo, pedagogo, visuomenės veikėjo Stasio Šalkauskio vardas ir ta intencija įžymybės portretinė mozaika iš Katedros perkelta į jo garbei pavadintą gimnaziją.

Į netradicinį parodos atidarymą iš Kauno atvyko „žmogus, gimęs po knygos ženklu,“ neeilinė asmenybė, retoms knygoms paaukojusi beveik visą savo gyvenimą. Tai sintautiškis antikvariato savininkas, senųjų leidinių mėgėjas ir gerbėjas Vidmantas Staniulis. Jį lydėjo žmona Danutė. Kaip rašyta „Vorutoje“ ( 2014-01-13), per 20 veiklos metų V. Staniulio antikvariatas sukaupė ne tik daugybę retų leidinių, jame vyko įvairios parodos, šventės, klostėsi originalios tradicijos, puoselėjančios knygos ir kultūros svarbą. V. Staniulis susirinkusiesiems į Varnius kalbėjo, kad mintis apie parodą blaivybės tema Antano ir jo galvose pradėjo kirbėti prieš 5 metus, tad jiedu, sujungę knygyno ir muziejaus fondus, patirtis ir fizines jėgas, tą idėją šiandien viešai realizuoja. Garsiai pasvajojo šią ekspoziciją nuvežti į Seimą, kur geri stendai parodoms rengti, pasvarstė ir apie analogišką galimybę Prezidentūroje… Sakė, kad retų knygų mažėja, kad daugėja norinčiųjų jų įsigyti, papasakojo apie Jokūbo Šimkevičiaus knygos „Dzielo o pijanstwje“ pirkimą Lenkijoje bei jos kainą… ir Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekai padovanojo  dvi knygas.

Su Klaipėdos universiteto profesoriaus Petro Bielskio, režisieriaus ir teatrologo, dalyvavimu renginyje susijęs ne vienas nuotaikingas momentas. Klebono kunigo E. Venckaus, antikvarininko V. Staniulio, paties A. Ivinskio pasakojimų atmosferoje skendintys parodos dalyviai gal net kiek sutriko konferencijų salės tarpdury išvydę raudonais vyskupo drabužiais vilkintį svečią. Iš pagarbos jam visi bemat pašoko ant kojų. Atsipeikėta aktoriui prabilus, kad jis šiandien kalbėsiąs vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu. Stebiu aktorystės meną dėstantį profesorių, lyginu su už jo nugaros stovinčios aukštokos gipso skulptūros (autorius – Lietuvos dailininkas skulptorius, šiaulietis Donatas Stasys Lukoševičius (1935–2015), sukurtos 1999 m., figūra, veido bruožais… Panašumų yra! Prof. P. Bielskis sakytinės kalbos stiliumi perteikia ištraukas iš M. Valančiaus laiškų, atsiminimų, kūrinių… Vis apie savo bendravimą su vaikais ir suaugusiais, su carinės valdžios atstovais šneka, porina… Užbūrė visus, nė nepajutome, kaip besiklausant valanda pralėkė.

„Visą amželį su latrais, žandarais“, – atsidūsėdamas vyskupo ir rašytojo žodžius kartojo aktorius. Ir dar persakė M. Valančiaus susisielojimą: „O kaip aš jūsų girtas dūšeles Dievui pristatysiu?!“

Šiaulių katedros klebono E. Venckaus žodžiais, I. Štacho ir M. Valančiaus laikais „gyvoji Bažnyčia vartėsi prie degtinės ir alaus kibirų“. Ką šiandien turi sakyti Lietuvos šviesuomenė, blaivybės puoselėtojai?

Žemaičių vyskupystės muziejaus nuotraukoje prof. Petras Bielskis vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenyje.

Informacijos šaltinis: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/34173-tilto-varniai-siauliai-statybos-tesinys-po-170-metu.html