Arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08^*) – neeilinė mūsų tautos asmenybė, Dievo apdovanotas išmintimi ir jautria siela, išmokytas darbštumo, pareigingumo bei atsakomybės. Šias savo charakterio savybes tobulino visą gyvenimą: nuo gimtojo Madagaskaro (Daugailių parapija, Utenos r.) iki pat mirties Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime (centrale) (180 km nuo Maskvos esantis griežto režimo kalėjimas).

M. Reinys sovietų rankose

Dar 1919 m., kunigaudamas Vilniuje, M. Reinys už kalbą, pasakytą minint pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, bolševikų buvo suimtas, laikytas Lukiškių, vėliau, kaip įkaitas su kitais lietuviais, pabuvojo Daugpilio ir Smolensko kalėjimuose. Tik 1919 m. liepos 23 d. Lietuvai pavyko susitarti pasikeisti įkaitais: už 15 Smolensko kalėjime sėdinčių lietuvių bolševikai gavo 38 savuosius (12).

Pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos metu arkivyskupas M. Reinys buvo sekamas daugelio saugumo agentų. Jų pranešimai liudijo jo tvirtą poziciją Bažnyčios klausimais. Tokį stoišką Mečislovą Reinį reikėjo izoliuoti – su juo susidoroti. Įsitikinę, kad arkivyskupo neprivers paklusti ir bendradarbiauti, 1947 m. birželio 12 d. MGB pareigūnai jį suėmė. 1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB nutarė Reinį Mečislovą, Jeronimo sūnų, už talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją įkalinti kalėjime 8 metams, terminą skaičiuojant nuo 1947 m. birželio 12 d. Jam asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti.

Bausmei atlikti numatytas griežto rėžimo kalėjimas – Vladimiro centralas, į kurį su ypatinga apsauga arkivyskupas M. Reinys buvo atvežtas 1948 m. sausio 20 d.

Po beveik šešerių metų šiame centrale Dievo tarnas 1953 m. lapkričio 8 d. pabaigė savo kančias. Palaidojimo vieta Vladimiro miesto kapinėse nežinoma (3).

Nekaltai nuteistas – išteisintas ir išaukštintas

1989 m. vasario 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija panaikino SSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingojo posėdžio nutarimą ir nutraukė M. Reinio baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties. 1989 m. vasario 22 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Mykolas Ignotas pasirašė raštą dėl M. Reinio reabilitavimo (Nr.8k-12/89). Taigi nekaltai nuteistas, iškankintas ir toli nuo tėvynės numarintas arkivyskupas buvo reabilituotas.

2000 m. gegužės 7 d. Popiežius Jonas Paulius II Romoje, Koliziejaus aikštėje, paskelbė 114 lietuvių kankinių, papildžiusių XX amžiaus Martirologiją. Vienas iš jų – arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Arkivyskupas – tremtyje miręs pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis – 2009 m. vasario 16 d. buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Kamandoro didžiuoju kryžiumi.

M. Reinio vardo garsinimas

Arkivyskupo M. Reinio vardas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tampa vis plačiau žinomas. Jubiliejinėmis progomis organizuojami šventiniai renginiai bei mokslinės konferencijos, gaivinančios primirštas istorines asmenybes. Skatinama įvairiais aspektais tyrinėti M. Reinio gyvenimą bei veiklą ir ne tik rašto darbais (išspausdinta daugiau kaip pusšimtis mokslinių straipsnių), meno kūriniais, bet ir kitomis formomis puoselėti jo vardą tautos kultūrinėje atmintyje.

Be Utenos krašto formuojasi nauji M. Reinio atminties plėtros centrai (Skapiškis – ten jam pastatytas koplytstulpis), tapdami ir ukrainiečių kultūros židinėliais. Tad arkivyskupas tampa lietuvius ir ukrainiečius vienijančia dvasine grandimi.

Jo atminimo ženklų randame ir už Lietuvos ribų (Italija, Estija, Ukraina, Rusija). M. Reinio – Dievo tarno – pavyzdys liudija gyvenimą ne vien tik sau, bet ir savo artimui – nepaisant kokios jis bebūtų tautybės – bei Tėvynei.

Pirmosios M. Reinio paieškos Vladimire

1988–1989 m. tuometinis Daugėliškių klebonas kun. Edmundas Paulionis, šviesaus atminimo žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05), Viktoras Petkus, vėliau ir Regimantas Paulionis bei Sigitas Luneckas, nuvyko į Vladimirą. Jie ieškojo arkivysk. M. Reinio kapo. Sužinojo, kad jis palaidotas bendrame kalinių kape ir nėra jokių galimybių identifikuoti palaikų. Į Lietuvą jie parvežė tik žemių iš tos vietos, kurioje arkivyskupas buvo palaidotas, filmuotą medžiagą ir jo nuotrauką iš „bylos“ (jiems parodytoje byloje tebuvo pora lapelių, tvirtinta, kad Vladimiro kalėjimo archyve daugiau jokios dokumentinės medžiagos nėra). Tad ilgai – iki 2010-ųjų – buvo tikima, kad jokios dokumentikos, susietos su M. Reiniu, Vladimire nėra.

Į Lietuvą parvežta žemė išdalinta: dalis jos kapsulėje palaidota Daugailių bažnyčios šventoriuje simboliniame M. Reinio kape, kita dalis – Vilniaus arkikatedros tremtinių kankinių koplyčioje po arkivyskupo bareljefu, dar kita dalis žemės yra saugoma Daugailių pagrindinės mokyklos muziejuje.

Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios dvasininkų veikla

Vladimire prie Kliazmos veikia Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Romos katalikų bažnyčia (tai vienintelė katalikiška bažnyčia Vladimire). Ji buvo pastatyta 1894 m., 1930 m. uždaryta, o 1992 m. sugrąžinta tikintiesiems.

Įregistravus katalikų bendruomenę į Vladimirą, 1992 m. atvyko t. Stefanas Kaprio, tris metus dirbęs kapelionu Italijos ambasadoje Rusijoje, tad jau gerai mokėjęs rusų kalbą.

1993 metais Lietuvoje minint 40-ąsias arkivyskupo M. Reinio mirties metines, Rusijoje Vladimiro katalikų bendruomenė 1993 m. liepos 24 d. atgavo šventovę – po 63 metų bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems.

Kun. S. Kaprio iniciatyva bažnyčioje buvo pakabinta lenta su įrašu „Didžiulis Jums atlygis danguje“ („Velikaja vam nagrada na nebesach“) ir devynios pavardės (tik trijų nurodytos mirties datos). Pirmasis sąraše – M. Reinys, po jo Antanas Dzemiškevičius (1891–3 11 1937), paskutinis klebonas prieš uždarant bažnyčią, 1930 m. suimtas, o po 7-erių metų sušaudytas Solovkuose.

Klebonas S. Kaprio apie M. Reinį sužinojo iš Italijoje Džovanos Paravičini parašytos knygos „Lietuvos tauta ir bažnyčia“ („Lituania popolo e Chiesta“). 1984 m. Anos Vičini (Anna Vicini) vardu buvo išleista ši 232 puslapių knyga su 76 nuotraukomis. Joje supažindinama su Lietuvos istorija, nemažas dėmesys skiriamas lietuviams brangioms vietoms (Kryžių kalnui, Šiluvai), Šventajam Kazimierui, Palaimintajam Jurgiui, asmenims, sovietmečiu drąsiai skelbusiems Dievo Žodį, kovojusiems už tikėjimo laisvės. Minimi Lietuvos vyskupai kankiniai: Vincentas Borisevičius, Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys, Julijonas Steponavičius ir daugelis kitų. Dievo tarnas arkivyskupas M. Reinys paminimas kaip Vladimiro kalėjimo kankinys.

S. Kaprio nežinojo M. Reinio gimimo bei mirties datų – tą paliko išsiaiškinti būsimiems šios parapijos kunigams – be to, minėtoje lentoje klaidingai yra užrašyta arkivyskupo pavardė – Reimis: „n“ raidelė pakeista į „m“.

Po dešimties metų darbo Vladimire (1992–2002), t. S. Kaprio, išvykęs į Italiją, nebegalėjo sugrįžti į Rusiją, tad į Vladimiro katalikų bažnyčią buvo skiriami nauji kunigai, dirbę trumpą laiką.

Nuo 2004 m. kovo 5 d. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos klebonu buvo paskirtas t. Sergiejus Zujevas. Jis, gavęs minėtą Džovanos Paravičini knygą, susidomėjo M. Reinio asmenybe. Tad kreipėsi į parapijietę Baltarusijoje gimusią lenkę Valentiną Ipolitovną Jurganovą. Ji ir buvo pirmoji, kuri klebono t. Sergijaus gausybės raštų ir prašymų dėka, jau 2009 m. pabaigoje galėjo prisiliesti prie Vladimire Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyriuje (ОАИиР ЖПР УВД по Владимирской области)) 10-me fonde, kuris vadinamas Laisvės atėmimo vietose mirusių nuteistųjų asmens bylų kolekcija (Колекция личных дел заключених в местах л/свободы), saugomos arkivyskupo M. Reinio bylos Nr. 3145.

Darbas prie M. Reinio bylos

Straipsnio autorė daug metų svajojo bei dėjo nemažai pastangų bandydama patekti į Vladimiro kalėjimo archyvą ir pati įsitikinti: yra kokia nors arkivyskupo M. Reinio byla ar nėra, mąstė: „Rasiu ar nerasiu, bet žinosiu, kad buvau … bus rami sąžinė, kad viskas padaryta.“

Po ilgų pastangų, nuoširdžiai padedant Lietuvos Respublikos ambasadoriui Antanui Vinkui, straipsnio autorė gavo vardinę Vidaus reikalų ministro notą darbui Vladimire prie buvusių kalinių arkivyskupo Mečislovo Reinio (4), kunigo Vlado Mirono (1880 06 22–1904–1953 02 18) (5) ir ukrainiečio studito archimandrito palaimintojo Klementijaus Šeptyckio (1869 11 17–1951 05 01) (6) bylų. Materialiai padedant Daugailių šv. Antano Paduviečio parapijos klebonui monsinjorui Petrui Baltuškai ir „Versmės“ leidyklos direktoriui Petrui Jonušui, autorė 2010 m. rugsėjo 19–spalio 1 dienomis turėjo įspūdingą mokslinę-darbinę kelionę į Vladimirą prie Kliazmos (archyve dirbta rugsėjo 21–29 d.). Pasirodė, kad M. Reinio byla ne tokia jau ir maža (dvi dalys sudaro 126 lapus). Arkivyskupas Vladimiro centrale išbuvo beveik šešerius metus iki mirties – 1953 m. lapkričio 8 d. Kai kurie šio laikotarpio gyvenimo momentai, nors ir gana kukliai, atsispindi minėtoje byloje (7).

Sėkmingam darbui daug lėmė Vladimiro srities administracijos, tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus vedėjos Elenos Iljiničnos Voroninos geranoriška pagalba, Vladimiro srities Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyriaus vedėjos Alos Aleksandrovnos Ščerbakovos bei jos pavaduotojos Tatjanos Nikolajevnos Novikovos konsultacijos, kun. Sergiejaus Zujevo ir Vladimire įsikūrusio versilinko lietuvio kauniečio Ramūno Babensko globa.

Planingai išnaudotas visas leistas laikas darbui prie bylų. Padarytos kelios dokumentų nuotraukos, kserokopijos.

Darbo Vladimire metu su E. Voronina ir kun. S. Zujevu buvo kalbėta apie būsimų konferencijų organizavimą, pasirengimą atidengti M. Reiniui paminklinę lentą Vladimiro kapinių memoriale, planuotas asmenų, dirbančių garsinant arkivyskupo vardą, pakvietimas į Vladimirą (kvietimai, vizos, kiti įvairūs dokumentai bei raštai).

Grįžus į Lietuvą tęsėsi susirašinėjimai bei telefoniniai pokalbiai su Vladimiro administracijos atsakingais darbuotojais, kun. Sergiejum Zujevu ir Lietuvos ambasadoriumi p. A. Vinkumi, tikslinant kelionę, pranešimus konferencijose, svečių iš Lietuvos atvykimo galimybes. Lietuvos periodikoje išspausdinta serija straipsnių apie Vladimiro kalėjimą, miestą bei jame gyvevančius asmenis, garsinančius M. Reinio vardą.

Antroji kelionė į Vladimirą

2010 m. spalio 28 d., ketvirtadienį, Vladimiro (prie Kliazmos) miestą pasiekė negausus lietuvių būrelis: Zita Mackevičienė (Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė), Antanas Vilūnas (Įmonės VILAVA – Generalinis direktorius, Daugailių mokyklos bičiulių draugijos pirmininkas) ir dr. Aldona Vasiliauskienė. Arkivyskupo M. Reinio atminimo saugotojai ir puoselėtojai dėkingi garbiajam A. Vilūnui už sudarytas sąlygas kelionei į Vladimirą: transportą, kurą, įvairius suvenyrus, kuriuos kartu su keliautojais saugiai vežė „Vilavos“ įmonės vairuotojas Igoris Gerasimovas (Igor Gerasimov). Straipsnio autorė už finansinę paramą dėkinga monsinjorui Petrui Baltuškai.

Mečislovo Reinio portretai Vladimire: bažnyčioje ir kalėjimo muziejuje

Spalio 28 d. vakare Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, prieš šv. Mišias, klebonas t. S. Zujevas pakabino iš Lietuvos atvežtą M. Reinio portretą. Tai arkivyskupo giminaičio, Vilniaus Pedagoginio universiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio dovana Vladimiro Katalikų Bažnyčiai. Jau žinome, kad ten esančioje paminklinėje lentoje įrašyta, kad ir klaidingai, arkivyskupo M. Reinio pavardė. Tad ši bažnyčia lietuviams tapo ypač brangi – Vladimire, kuriame arkivyskupas kentėjo pažeminto ir paniekinto kalinio kančias, kuriame baigėsi jo žemiškasis gyvenimas bei nežinoma palaidojimo vieta. Rusai bei kitų tautų katalikai brangina šios dvasingos asmenybės atminimą.

Bažnyčioje buvo parengtas stendas, skirtas M. Reiniui, su gausiai nuotraukomis iliustruotais straipsniais Lietuvos periodikoje. Ir katalikų bažnyčios tikintieji, ir Vladimiro administracija bei archyvo darbuotojos džiaugėsi, matydami savo fotografijas.

Vladimiro centralas ir dabar yra veikiantis kalėjimas. Jo patalpose įrengtas muziejus, kurio vadovas – knygos apie Vladimiro centralą vienas iš autorių, Rusijos Federalinės tarnybos bausmių vykdymo valdybos Vladimiro kalėjimo Skyriaus darbui su personalu viršininkas, kalėjimo istorijos muziejaus kuratorius Vidaus reikalų tarnybos papulkininkis – Igoris Zakurdajevas. Rugsėjo mėnesį, antrojo straipsnio autorės vizito pas papulk. I. Zakurdajevą metu jis dedikavo savo knygą (8).

Lietuviams nepavyko patekti į kalėjimo muziejų – tam reikalingas specialus personalus Rusijos Federalinės saugumo tarnybos patvirtinimas. Tačiau pagal Federalinės saugumo tarnybos notą, papulkininkis I. Zakurdajevas, dalyvaujant Rusijos Federalinės tarnybos bausmių vykdymo valdybos spaudos tarnybos viršininkui Vladimiro sričiai Vidaus reikalų tarnybos papulkininkiui Sergiejui Loginovui, dr. Aldonai Vasiliauskienei oficialiai perdavė dokumentų, esančių muziejuje, kopijų. Šis faktas buvo plačiai akcentuotas Vladimiro gubernijos bei Rusijos Federacijos žiniasklaidoje, internetinėse svetainėse.

Lietuvių delegacija (Zita Mackevičienė, Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Igor Gerasimov) muziejui padovanojo Mečislovo Reinio portretą. Nuotrauka buvo padovanota papulkininkio I. Zakurdajevo prašymu.

Žinių apie M. Reinį sklaida konferencijose

2010 m. spalio pabaigoje Vladimire buvo suorganizuotos dvi tarptautinės mokslinės–praktinės konferencijos (9). Vienos iš jų organizatorius buvo kun. Sergiejus Zujevas. Konferencija „Kankinių kraujas – naujų krikščionių pradas“, skirta kankinių atminimui, įvyko spalio 29 d. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje. Pranešimai buvo skirti trims dvasininkams: archimandritui Klementijui Šeptyckiui (skaitė vienuolis studitas t. Manuilas Liškovičius, Ukraina), arkivyskupui Mečislovui Reiniui (dr. A. Vasiliauskienė, Lietuva), kun. Antonijui Dzemiškevičiui (t. Mario Beverati, misionierius iš Argentinos, Rusija) bei pasauliečiams (t. Kirilas Mironovas, Sankt Peterburgas). Tėvas Sergiejus pažadėjo dėti visas pastangas, kad skaitytų pranešimų medžiaga būtų išspausdinta atskiru leidiniu.

Kita konferencija vyko muziejaus salėje spalio 30-iąją – visos Rusijos politinių represijų aukų paminėjimo dieną. Ją organizavo Vladimiro srities administracijos Religinių ir nacionalinių susivienijimų klausimų taryba bei Valstybinis Vladimiro – Suzdalės muziejus draustinis. Išklausius įvairių valstybių atstovų ir dvasinių vadovų sveikinimus, įvyko tarptautinė mokslinė–praktinė konferencija. Perskaityti penki pranešimai: „Iš Suzdalės politizoliatoriaus istorijos“ (Sergiej Petrovič Gordiejev), „Tikėjimas ir tikintieji represijų laikmečiu“ (Sergiej Nikolajevič Minin), „Švietėjas Afanasijus Sacharovas ir jo tarnystė Bažnyčiai ir pasauliui“ (doc. kand. fil. m. Svetlana Aleksejevna Martjanova), „Dievo Tarnas Mečislovas Reinys: Rusijos kalėjimas kaip kelias į šventumą“ (dr. Aldona Vasiliauskienė), „TSRS represijos Katalikų Bažnyčiai ir lenkų tautai 1920-1950 metais“ (Volos Mariuš). Konferencijoje dalyvaujantys įvairių konfesijų atstovai galėjo susipažinti su M. Reinio gyvenimu ir veikla per videoprezentaciją.

Apie renginius ir M. Reinį rašyta Vladimiro katalikų bažnyčios parapijos laikraštyje bei internetinėje svetainėje (10).

Padėkos M. Reinio vardo garsintojams

O 2010 m. spalio 30 d. vykusioje minėtoje konferencijoje, skirtoje visos Rusijos politinių represijų aukų dienai atminti, svečiai iš Lietuvos (Zita Mackevičienė, Antanas Vilūnas ir dr. Aldona Vasiliauskienė) arkivyskupo atminimo puoselėtojams, rėmėjams bei garsintojams įteikė Vilniaus Pedagoginio universiteto Arkivyskupo Mečislovo Reinio krikščioniškosios antropologijos tyrimo centro (įkurtas 2005 m.) (pasirašė VPU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis) padėkas. Jas gavo Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės klebonas kun. Sergiejus Zujevas, Vladimiro srities administracijos Tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus vedėja Elena Iljinična Voronina ir pedagogė Valentina Ipolitovna Jurganova. Jiems buvo įteiktos ir Utenos rajono savivaldybės (pasirašė Utenos meras Alvydas Katinas) padėkos už veiklą, garsinant M. Reinio vardą. Kartu su padėkomis buvo įteikti ir lietuviški šakočiai bei kiti suvenyrai.

T. Sergiejus Zujevas nuoširdžiai džiaugėsi atvykusiais į renginius bei dalyvavusiais tarptautinėje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „Kankinių kraujas – naujų krikščionių pradas“, skirtoje politinių represijų Rusijoje aukų dienai, lietuviais, domėjosi asmenimis, kurių dėka šie pasiekė Vladimirą.

Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebonas kun. S. Zujevas 2010 m. spalio 29 d. parašė specialius Padėkos raštus Vilniaus Pedagoginio universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonui mons. Petrui Baltuškai, Utenos rajono merui Alvydui Katinui, Utenos rajono administracijos Kultūros skyriaus specialistei Zitai Mackevičienei, leidyklos „Versmė“ vadovui Petrui Jonušui, UAB „Vilava“ generaliniam direktoriui, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkui Antanui Vilūnui ir dr. Aldonai Vasiliauskienei: „Išreiškiame nuoširdžią padėką už pagalbą pravedant itin svarbų renginį, atstatant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybės istorinę atmintį“.

Memorialinė lenta Vladimiro kapinėse

Spalio 30-ąją, Rusijoje minint politinių represijų aukų atminimo dieną, po šv. Mišių Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, kurias aukojo kunigai ir vienuoliai (rusai, ukrainiečiai, lietuvis – mons. Kęstutis Latoža, argentinietis), senosiose Vladimiro kapinėse, esančiose prie kalėjimo, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Antano Vinkaus iniciatyva buvo atidengta memorialinė lenta arkivyskupui M. Reiniui. Tai dar viena nauja jo vardo įamžinimo vieta Vladimire. Kartu atidengta lenta ir Palaimintajam Klementijui Šeptickiui.

Iškilmių metu kapinių aikštėje kalbėjo Lenkijos, Estijos, Ukrainos ambasadų Rusijoje ambasadoriai arba jiems atstovaujantys pareigūnai. Lietuvos Respublikos ambasadorius A. Vinkus kalbėjo apie Lietuvos užsienio reikalų ministrą arkivyskupą M. Reinį, mons. Kęstutis Latoža (Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius), perskaitė Jo Eminencijos Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimą.

Paminklinėje lentoje tėra kuklus įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, profesorius, arkivyskupas Mečislovas Reinys 1884–1953“.

Atidengus paminklinę lentą, uteniškiai pabėrė mons. P. Baltuškos pašventintą iš M. Reinio gimtinės atvežtų žemių saują, uždegė žvakes.

2010 m. lapkričio 2 d. po šv. Mišių, vykusių kapinėse, Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebonas kun. S. Zujevas pašventino arkivyskupo Mečislovo Reinio ir archimandrito Klementijaus Šeptyckio paminklines lentas memoriale.

M. Reinio atminties puoselėjimas Ukrainoje.

Lvovo Religijų istorijos muziejus nuo 1990 metų organizuoja konferencijas „Religijų istorija Ukrainoje“. Šio straipsnio autorė daug metų yra kviečiama skaityti pranešimus. 2007, 2010 ir 2011 metais vykusiose konferencijose perskaityti pranešimai buvo skirti arkivyskupui M. Reiniui. Viename iš pranešimų pravestos paralelės su ukrainiečių arkivyskupu Volodymyru Sterniuku (11), kitame – supažindinta su meno paminklais Lietuvoje, įamžinusiais Dievo tarną M. Reinį (12).

Apie Vladimiro centralo kalinius arkivyskupą M. Reinį ir studijų ordino archimandritą Klementijų Šeptyckį buvo kalbėta Ukrainoje – 2011 m. gegužės 24-26 d. Lvove vykusioje 21-oje konferencijoje „Religijų istorija Ukrainoje“ (13), Drogobičių pedagoginiame Ivano Franko universitete, Rytų (graikų) apeigų Katalikų Bažnyčiose (14).

Apie renginius Vladimire bei Ukrainoje, garsinant M. Reinio vardą, kalbėta konferencijose, skirtose tremčių septyniasdešimtmečiui Skapiškyje (15).

Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos tikinčiųjų dėmesys M. Reiniui

Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebono kun. S. Zujevo ir parapijiečių dėmesį lietuvių tautos sūnui, Dievo tarnui arkivyskupui M. Reiniui liudija ne tik dėkingai sutiktas bei bažnyčioje pakabintas jo portretas, paskleistos žinios jau minėtoje t. S. Zujevo bažnyčioje organizuotoje konferencijoje, parapijos laikraštyje, bet ir maldos, prašant Aukščiausiojo Beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) bylos greitesnės baigties ir arkivyskupo paskelbimo palaimintuoju.

Prie M. Reinio portreto Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje seserys felicijietės gausiai besilankančioms ekskursijų grupėms nuoširdžiai pasakoja apie šią unikalią lietuvių tautos asmenybę, tapusia žiaurios ateistinės propagandos skelbėjų auka. Klebonas S. Zujevas ir parapijiečiai nekantriai laukia naujų publikacijų bei kartu su lietuviais meldžiasi, kad Dievo tarnas arkivyskupas M. Reinys greičiau būtų paskelbtas palaimintuoju.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Vladimiro Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyrius (ОАИиР ЖПР УВД по Владимирской области). F. 10 „Laisvės atėmimo vietose mirusių nuteistųjų asmens bylų kolekcija“ (Колекция личных дел заключених в местах л/свободы). Ap 4. B. 3145 (Reinys Mečislovas).

2. Vladimiro Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyrius. F. 10. Ap 4. B. 3143 (Mironas Vladas).

3. Vladimiro Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyrius. F. 10. Ap 4. B. 3103 (Šeptyckis Klementijus).

4. Vasiliauskienė, A. Arkivyskupas Mečislovas Reinys: kalinio Mečislovo Reinio asmens byla Nr. 3145. Genocidas ir rezistencija, 2011, 1 (25), p. 146–179.

5. Галашина, Т., Закурдаев, И., Логинов, С. Владимирский централ, Москва: Эскимо, 2008, 416 с.

6. Vasiliauskienė, A. Arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas Vladimire prie Kliazmos. Mokslo Lietuva, 2011, kovo 3, nr. 5, p. 14–15; kovo 17, nr. 6, p. 11; Vasiliauskienė, A. Atminties ženklai arkivyskupui Mečislovui Reiniui Vladimire prie Kliazmos. XXI amžius, 2010, lapkričio 19, nr. 84, p. 1, 6–7; Vasiliauskienė, A. Susitikimai Rusijoje ieškant dokumentų apie arkivyskupą Mečislovą Reinį. 1. Arkivyskupo M. Reinio vardo garsintojas t. Sergiejus Zujevas. Lietuvos aidas, 2010, spalio 13, nr. 239, 240, 241, p. 6–7; Vasiliauskienė, A. Susitikimai Rusijoje ieškant dokumentų apie arkivyskupą Mečislovą Reinį. 3. Valentina Jurganova – arkivyskupo M. Reinio bylos tyrėja. Lietuvos aidas, 2010, spalio 30, nr. 254, 255, 256, p. 5.

7. www.cathmos.ru; Римско-католическая архиепархия Божей Матери в Москве. Инфармационный бюлетень, nr. 40, 10 ноября 2010.

8. Васіляускене, А. Архіїпископ М. Рейніс і архієпископ В. Стернюк: релігійно – історичні паралелі. Історія релігій в Україні. Науковий щорічник 2007 рік, Львів: „Логос”, 2007, книга 1, c. 217–232.

9. Васіляускєне, А. Архієпископ Мечисловас Рейніс в художніх пам’ятках. Історія релігій в Україні. Науковий щорічник 2010 рік, Львів: Логос, 2010, книга 2, c. 596–605.

10. Василяускене, А. Слуга Божий архиепископ Мечисловас Рейнис и блаженный Климентий Шептицкий: мученики Владимирского централа. Історія релігій в Україні. Науковий щорічник 2011 рік, книга 1, Львів: Логос, 2011, c. 559–579.

11. Vasiliauskienė, A. Arkivyskupo M. Reinio vardo garsinimas. Utenis, 2011, birželio 15, nr. 47, p. 3.

12. Vasiliauskienė, A. Apie arkivyskupą M. Reinį ir jo kančias Vladimiro kalėjime, kalbėta Skapiškyje, Utenos apskrities žinios, 2011 (spaudoje); Vasiliauskienė, A. Dėmesys arkivysk. M. Reiniui Skapiškyje, Utenis, 2011 (spaudoje); Vasiliauskienė, A. Kupiškio rajono mokiniai Skapiškyje paminėjo krašto tremtinius, Mokslo Lietuva, 2011 (spaudoje); Vasiliauskienė, A. Tremties septyniasdešimtmetis minėjimas Skapiškyje. XXI amžius, 2011 (spaudoje).

^* Prie kunigų pavardžių nurodomos trys datos: gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties. Prie vyskupų pavardžių keturios datos: gimimo, įšventinimo į kunigus, konsekracija į vyskupus ir mirties

Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Prie Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios. Iš dešinės: t. Sergiejus Zujevas, s. felicijietė Ancylla, Valentiną Ipolitovną Jurganovą, s. felicijietė Virginija

2. Arkivyskupo M. Reinio nuotrauka Vladimire saugomoje byloje Nr. 3145.

3. Vienas iš arkivyskupo M. Reinio rašytų prašymų Vladimiro kalėjimo viršininkui.

4. Politinių represijų aukoms memorialas Vladimiro kapinėse – kairėje pusėje bus įtvirtinta atminimo lenta arkivyskupui M. Reiniui, dešinėje – archimandritui Klementijui Šeptyckiui.

5. Susitikimas su Džiovana Paravičini Apaštalinėje nunciatūroje Rusijos Federacijoje Maskvoje. Iš dešinės: Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos klebonas t. Sergiejus Zujevas, Apaštalinės nunciatūros Rusijos Federacijoje Maskvoje patarėja Kultūros klausimais Džiovana Paravičini, Apaštalinės nunciatūros Rusijos Federacijoje pirmasis patarėjas mons. Visvaldas Kulbokas ir jau kelinti metai Vladimire besidarbuojąs „Baltik West“ grupės generalinis direktorius Ramūnas Babenskas.

6. Prieš perduodant dokumentus iš Vladimiro kalėjimo. Iš dešinės: Rusijos Federalinės tarnybos bausmių vykdymo valdybos Vladimiro kalėjimo Skyriaus darbui su personalu viršininkas, kalėjimo istorijos muziejaus kuratorius Vidaus reikalų tarnybos papulkininkis Igoris Zakurdajevas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Antanas Vilūnas, Zita Mackevičienė ir Rusijos Federalinės tarnybos bausmių vykdymo valdybos spaudos tarnybos viršininkas Vladimiro sričiai Vidaus reikalų tarnybos papulkininkis Sergiejus Loginovas.

7. Vladimire Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje prie stendo arkivyskupui Mečislovui Reiniui stovi parapijos klebonas kun. Sergiejus Zujevas (kairėje) su Vladimiro srities administracijos Tarptautinių ryšių ir protokolo skyriaus vedėja Elena Iljinična Voronina (dešinėje).

8. Prie arkivyskupo M. Reinio portreto Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje Vladimire. Stovi iš dešinės: mons. Kęstutis Latoža, dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Antanas Vinkus ir Antanas Vilūnas

9. Knygos viršelyje matyti Vladimiro centralas

Voruta. – 2011, liep. 23, nr. 14 (728), p. 10.

Voruta. – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 10.

Voruta. – 2011, rugpj. 20, nr. 16 (730), p. 10.