Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys – tiesos karys ir tikėjimo kankinys
Arkivyskupas Mečislovas Reinys. „Artumos“ archyvo nuotrauka

Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys – tiesos karys ir tikėjimo kankinys

Autorius Kun. Liudvikas Liutkevičius
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 02 05

 

Visada, kai nagrinėjame šventųjų kankinių gyvenimus, matome, kad kankinystė yra dorybingo ir švento gyvenimo vainikavimas. Ne išimtis ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. Utenoje, Daugailių valsčiuje, Madagaskaro kaime. Nuo pat mažens jis buvo linkęs mokytis. Būdamas jauniausias vaikas šeimoje, Mečislovas buvo išleistas į mokyklą. Baigė Daugailių pradinę mokyklą, Mūrinės Ašmenos mokyklą ir Rygos gimnaziją.

Kun. dr. Mečislovas Reinys, vėliau vyskupas, LKMA įsteigtos sekretorius 1922 m. LKMA archyvo nuotrauka

Apžvelgdami jo gyvenimą, mes matome, kad visas kelias buvo sąmoningas ėjimas kankinystės linkme, o mirtis Vladimiro kalėjime buvo kaip dorybingo gyvenimo vainikavimas. Esmingiausi arkivyskupo M. Reinio asmenybės bruožai – darbštus ir veiklus dvasininkas, visuomenininkas, išskirtinis intelektualas, tvirtas kovotojas už tikėjimą, pareigingas ir principingas ganytojas, nepripažįstantis kompromisų kovoje už tiesą, santykiuose su kitais – kuklus, ramus, nuoširdus, altruistas, asmeniniame gyvenime – asketas.

Pasklaidykime arkivyskupo M. Reinio beatifikacijos bylą, kur rasime liudijimų, detaliau apibūdinančių tuos bruožus.

Kasdienis gyvenimas

Arkivysk. M. Reinys buvo maldos, askezės, savitvardos žmogus. Nepavyko atrasti duomenų, kaip atrodė įprastinė M. Reinio dienotvarkė, tačiau žinome, kaip atrodė M. Reinio vasaros atostogų režimas.

6 val. keldavosi, laikydavo šv. Mišias, pusryčiaudavo, kalbėdavo brevijorių ir studijuodavo iki 12 val. Vėliau, iki 14 val. – poilsis, pasivaikščiojimas, 14 val. – pietūs. Po pietų kalbėdavo brevijorių ir studijuodavo iki 19 val. 19 val. vakarieniaudavo, o po vakarienės eidavo pasivaikščioti iki 22 val., 22 val. eidavo miegoti, – liudija M. Reinio draugas kun. Juozas Čepėnas.

Visą gyvenimą arkivyskupas buvo tikras abstinentas – negėrė jokių svaiginamųjų gėrimų. Jo ekonomė Teklė Kačiukaitė liudija, kad arkivyskupo vakarienė būdavo labai kukli – arbata ir duonos riekelė.

M. Reinį pažinoję asmenys liudija, kad jo savitvarda buvo aukščiausio lygio – net sunkiausiose situacijose jis neprarasdavo pusiausvyros, išlaikydavo ramų toną.

Mokslas ir studijos

Arkivysk. M. Reinys buvo mokslo žmogus, eruditas. Baigęs Rygos gimnaziją, 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o 1905 m. buvo išsiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją ir 1907 m. birželio 10 d. įšventintas kunigu. 1909 m. įstojo į Liuveno universiteto Filosofijos institutą Belgijoje, 1912 m. apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo teiginius ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. apologetikos žinias gilino būdamas Strasbūro universiteto Teologijos fakulteto profesoriaus Alberto Lango studentas.

Teologijos magistras ir filosofijos daktaras sugrįžęs į Lietuvą daug dėmesio skyrė jaunosios kartos ugdymui ir jauno žmogaus asmenybės formavimuisi – dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje ir Kauno universitete. Jam buvo suteiktas aukščiausias pedagognis profesoriaus laipsnis. Net ir būdamas Vilniaus arkivyskupo koadjutoriumi jis neatsisakė pedagoginio darbo.

Mečislovas Reinys buvo ir aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys: 1922 m. buvo tarp pirmųjų šios organizacijos narių ir pareigūnų, o 1939 m. išrinktas akademiku.

M. Reinio erudicija augo ne vien dėl universitetinių studijų, bet ir dėl uolios saviugdos – jis mokėjo apie dešimt užsienio kalbų, kuriomis galėjo skaityti tiek profesinę, tiek pažintinę literatūrą.

Literatūrinė veikla

Arkivyskupas M. Reinys žinomas ir kaip aktyvus publicistas. Profesinės žinios, išmintis ir erudicija dosniai buvo dalijama ne vien universiteto studentams. Jis užsiėmė aktyvia literatūrine veikla – rašė straipsnius teologijos, psichologijos, filosofijos, pedagogikos klausimais įvairiems laikraščiams, žurnalams „Logos“, „Soter“, „Židinys“ ir daugeliui kitų. Vysk. Jonas Boruta SJ teigė, kad M. Reinio publikacijų gali būti apie du tūkstančius.

Labai svarbus arkivyskupo indėlis į Lietuvos psichologijos mokslo studijas yra į lietuvių kalbą išverstas to meto žymaus filosofo, psichologo, Maskvos universiteto profesoriaus Georgijaus Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“. Tai buvo pirmasis psichologijos vadovėlis lietuvių kalba. Vertimas buvo ne pažodinis, o laisvas – tai pats M. Reinys rašo vadovėlio paantraštėje: „Iš prof. G. Čelpanovo laisvai vertė filos. d-ras M. Reinys.“ Versdamas vadovėlį, pritaikė jį Lietuvos kultūrinei aplinkai. Tai buvo ne vien modifikuotas vertimas, bet vadovėlyje buvo nemažai ir paties M. Reinio parašytų papildymų, išlyginančių mokslinės pozicijos su autoriumi skirtumus. Svarus indėlis į Lietuvos psichologijos mokslą buvo ir terminijos kūrimas.

1939 m. M. Reinys išleido pirmąją Europoje nacizmą ir komunizmą kritikuojančią knygą „Rasizmo problema“. Buvo daugybės straipsnių apie komunizmo amoralumą, nužmoginantį ateizmą autorius.

Arkivyskupas gerai išmanė įvairias mokslo šakas ir Bažnyčios dokumentus. Jis ne tik kritikavo nacionalizmą, bolševizmą ir visas kitas netikėjimu grįstas ideologijas, bet ir propagavo bei įtvirtino pagrindinius krikščioniškosios antropologijos dėsnius. Pasak arkivyskupo M. Reinio, vienas pagrindinių studijų rašymo tikslų buvo noras padėti žmogui apsispręsti.

Veikalo „Rasizmo problema“ temos aktualios ir šiandien – tai šeima ir žmogaus teisės, žmogaus asmens kilnumas ir išskirtinumas, tiesos ieškojimas.

Politinė veikla

Reinys buvo ne vien dvasininkas, akademikas ir rašytojas – jis buvo aktyvus politinis veikėjas. Nuo 1917 iki 1926 m. aktyviai dalyvavo politinėje Lietuvos veikloje, buvo krikščionių demokratų partijos narys.

Nuo 1925 m. rugsėjo iki 1926 m. balandžio jam buvo patikėtas užsienio reikalų ministro postas. Būdamas Lietuvos užsienio reikalų ministru jis sutvarkė tuo metu ypač komplikuotus Lietuvos santykius su Apaštalų Sostu ir paruošė Lietuvos–Tarybų Sąjungos nepuolimo sutartį.

Dvasininkas, sielovadininkas, ugdytojas

Dalyvaudamas akademinėje ir politinėje veikloje arkivyskupas M. Reinys visada buvo dvasininkas – uolus ir aktyvus kunigas. Jis globojo įvairias katalikiškas organizacijas – ateitininkus, pavasarininkus, angelaičius, rašė straipsnius tų organizacijų spaudoje, uoliai dalyvaudavo renginiuose. Arkivyskupo M. Reinio draugas kun. Juozapas Čepėnas liudija, kad vos tik pavasarininkai ar kita organizacija organizuoja kokį kongresą ar susirinkimą – būtinai apsilankys arkivyskupas, pasakys pamokslą, pakels dvasią, pabendraus. Taigi savo asmeninio laiko minėtoms organizacijoms arkivyskupas negailėjo.

Išsilavinusį ir uolų Kristaus Bažnyčios tarną 1926 m. popiežius Pijus XI M. Reinį paskiria vyskupu. Ji buvo drąsus, pareigingas ir principingas Katalikų Bažnyčios hierarchas. Sovietų okupacijos metais nepabūgo pamokslų metu kritikuoti bolševizmo, kovoti už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, griežtai atsisakė bendradarbiauti su sovietinio saugumo organais, neišsižadėjo tikėjimo.

Arkivysk. Mečislovo Reinio nuotrauka ir parašas jo byloje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro / Genocid.lt nuotrauka

Labdarys ir mecenatas

Kadangi M. Reinys tautos ateitį įžvelgė tik moraliame ir išsilavinusiame žmoguje, jis labai skatino jaunimą mokytis. Kad kuo didesnė dalis jaunimo galėtų mokytis, jis steigė stipendijas, fondus, šalpos draugijas. Pats asmeniškai šelpdavo daugelį mokinių ir studentų, rėmė katalikiškus kultūrinius renginius ir aktyviai juose dalyvaudavo. Pats gyveno kukliai – būstas buvo be prabangos, daugiausia namuose buvo knygų. Kukli apranga – sutana ir paltas – būdavo gerokai sunešioti. Arkivyskupą pažinoję asmenys liudija, kad pinigai jo rankose neišsilaikydavo – jis juos arba paaukodavo, arba skirdavo studijoms.

Tikėjimo gynėjas, kalinys ir kankinys

Sovietinis okupacinis režimas bandė arkivyskupą užverbuoti bendradarbiavimui, siūlė įvairias privilegijas, grasino įkalinimu, bet jis griežtai atsisakė ir tvirtai laikėsi savo įsitikinimų.

1946 m. birželio 8 dieną Vilniaus arkikatedroje M. Reinys pasakė pamokslą, kuriame paneigė laikraštyje „Sovietskaja Litva“ išspausdinto straipsnio „Vatikanas – tarptautinės agresijos židinys“ teiginius. Netrukus po to arkivyskupas M. Reinys buvo suimtas ir nuteistas kalėti aštuonerius metus, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą – vieną žiaurausių sovietinio lagerio kalinimo įstaigų.

Ypač sunkiomis Vladimiro kalėjimo sąlygomis arkivyskupas išliko toks pats kuklus ir kilnus – daug meldėsi, globojo kitus kalinius, dalinosi su jais visais savo siuntiniais, stiprino jų dvasią. Kaliniams skaitė filosofijos paskaitas. Tam pasitarnavo jo kaip poligloto gebėjimai, nes kaliniai buvo įvairių tautybių – apie tai liudijo likę gyvi.

Iškentęs žiaurias kalinio kančias, nesulaukęs savo kalinimo termino pabaigos, 1953 m. lapkričio 8 d. M. Reinys mirė ir buvo palaidotas bendrame kape. Taigi galiausiai matome, kad kankinio mirtis Vladimiro kalėjime buvo viso gražaus, dorybingo, pasiaukojančio gyvenimo vainikavimas.

Atminimo lenta arkivyskupui Mečislovui Reiniui atminti Vladimiro kapinėse. Wikipedia.org nuotrauka
Kapas Daugailių bažnyčios šventoriuje. Kape yra žemės sauja iš Vladimiro kalėjimo kapų, kur palaidotas iš Daugailių parapijos kilęs vyskupas Mečislovas Reinys. Wikipedia.org nuotrauka