Prieš 65-erius metus, 1953 m. lapkričio 9 d. Vladimiro kalėjime, Rusijoje, mirė Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, kankinys.

Vladimiro kalėjimas buvo skirtas aukštesnio rango kaliniams. Kalinius kankino nieko neveikimu, t. y. neleisdami dirbti, skaityti ir t. t. Ilgainiui žmonės tapdavo apatiški. „Būdamas profesionalus psichologas, jis žinojo, kaip gelbėtis. Kad sukeltų ir skatintų smegenų veiklą, arkivyskupas nelaimės draugams skaitydavo filosofijos paskaitas. Tarp kalinių buvo įvairių tautybių žmonių, tačiau aštuonias kalbas mokančiam Mečislovui Reiniui kalbos barjerų jiems išjudinti nebuvo“, – rašė Vanda Ibianska.

Vokietijos užsienio reikalų ministro tarėjo G. Štarkės atsiminimuose rašoma:

„1950 m. spalio mėnesį pirmą kartą susitikau su Vilniaus arkivyskupu Reiniu, su kuriuo vienerius metus išgyvenau toje pačioje kameroje.

Be arkivyskupo, ten buvo ir kitų žymių asmenybių. Tarp jų Šulginas – buvęs Rusijos Dūmos vadas ir vienas plačiausiai žinomų rašytojų emigracijoje, Dubinas – žydų frakcijos pirmininkas Latvijos Seime, Sabata – įžymus japonų ekonomistas iš Pietų Mandžiūrijos, – visi trys labai svarbūs ir verti dėmesio žmonės. Už juos visus didesnis buvo arkivysk. Reinys, žinoma, ne fiziškai. Jo gyvenimas tikrai pažymėtinas ir kilnus. Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius, giliai susirūpinęs jų kančiomis dalydavosi. Kai apie juos kalbėdavo, jo akys šviesdavo; kai prisimindavo savo mylimą motiną ir seserį, jos taip pat nušvisdavo. Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo iš sesers, paprastai nupirkdavo cukraus ir duonos savo kentėjimų draugams. Gavėnios metu paprastai sau nieko nepasitikdavo. Nepristatydavo tik tabako, nes manydavo, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūras kažką iš jo pavogė, nieko nesakė, tik per kitas dalybas jam davė dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleidimo.

Arkivyskupas buvo tikras ištikimasis Viešpaties tarnas. Jis daug melsdavosi įvairiais dienos tarpais. Kadaise jis mokė Lietuvos universitete, o dabar aš mokiausi iš jo ištisus metus be atostogų, kaip dėkingas studentas. Jis buvo persiėmęs neoscholastine filosofija, kurios ten buvo mokoma pagal šv. Tomo „Summa Teologica“ ir moderniuosius mokslus. Kai 1951 m. arkivyskupas turėjo išeiti iš mūsų kameros, mes visi buvome labai sujaudinti. Jis mūsų mažoje bendruomenėje buvo nuoširdžiai gerbiamas ir laikomas autoritetu. Jo autoritetas sklido pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izoliuotos celės kiton. Aš pats daug gavau iš tos prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniška meilė ir nusižeminimas. Jam išeinant aš, protestantas, paprašiau suteikti man palaiminimą, ir tai jis padarė giliai susijaudinęs, kartu su neužmirštamu visos krikščionijos Una Sancta.“

Daugiau apie arkivyskupą M. Reinį galite skaityti čia.

Parengta pagal partizanai.org ir V. Ibianskos straipsnį