„Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ – šnabžda žmonių lūpos. Ši malda, žvilgsnis į Dievo Gailestingumo paveikslą, jau tapo mūsų savastimi. Šiuos žodžius vienaip ar kitaip kartojo mūsų tremtiniai ir kankiniai. Šiandien šie žodžiai mus moko, kaip savo gyvenimą, kasdienybę, kad ir kokia – patogi, ar paženklinta problemų – ji būtų, atiduoti Tam, iš kurio pervertos Širdies srūva gyvenimo pilnatvė.

Šiomis eilutėmis šiandien norisi kalbėti apie vieną iš mažųjų, tačiau didžių Dievo Gailestingumo apaštalių. Kai kalbame apie Dievo Gailestingumą, kažkaip priimta yra prisiminti šv. seselę Faustiną Kovalską, šv. popiežių Joną Paulių II ar pal. Mykolą Sopočką.

Tačiau šįkart – apie Adelę Dirsytę. Man pačiam visai neseniai buvo tam tikras atradimas, kai, bevartydamas jos rūpesčiu dienos šviesą išvydusią maldaknygę „Marija, gelbėki mus!“, perskaičiau maldą Gailestingajam Jėzui su prierašu „Atvelykio sekmadieniui“:

NUOVARGIS, nusilpimas sukaustė mūsų širdis.

Nebeturime nei dvasios maisto, nei reikalingo poilsio, nei atsigaivinimo.

Ilgesys, lūkestis, vergija prislėgė mus.

Gailestingumo Jėzau, Tavo pasigailėjimo šaukiamės,

prie Tavo atverto šono glaudžiamės.

Gailestingiausioji ir meile liepsnojanti Širdie,

sujunki mus gailestingumo, meilės ir vienybės ryšiais.

Padėki mums veikiai sugrįžto į savo žemę,
kad vis geriau vykdytume Tavo mums skirtus uždavinius. Amen.

Žinojau, kad ši maldaknygė pasirodė gūdžiais 1953 metais, o Gailestingumo šventė į Bažnyčios liturginį kalendorių buvo įtraukta popiežiaus Jono Pauliaus II rūpesčiu 2000-aisiais. Taigi, šioje maldaknygėje kankinės ranka užrašyta malda, ko gero, viena pirmųjų, bent jau lietuvių kalba tai tikrai, užrašytų maldų Gailestingajam Jėzui, prisimenant Atvelykio sekmadienį, kaip Gailestingumo sekmadienį. Manau, kad tikrai Adelę Dirsytę galima vadinti Gailestingumo apaštale.

Kelios eilutės apie tai.

Maldaknygė „Marija, gelbėk mus!“skirtingomis kalbomis, Putnamas, JAV. Kun. Andriaus Končiaus nuotrauka

Praėjusio amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais ėmė plisti pamaldumo Dievo Gailestingumui praktika. Tuo metu labai svarbų vaidmenį atliko Vilniaus arkivyskupijoje darbavęsis kun. Mykolas Sopočka. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis skeptiškai žiūrėjo į 35 Mykolo Sopočkos įteiktus prašymus įvesti Dievo Gailestingumo šventę. R. Jalbžykovskis tuo reikalu nesikreipė, kaip kunigo prašyta, nei į Lenkijos vyskupus, nei į Šv. Sostą. M. Sopočka pats bandė pasiekti tikslą – 1939 m. kulto įteisinimo intencija vyko į Vatikaną, 1940 m. išsiuntinėjo vyskupams savo traktatą De Misericordia Deide queeius dem festoinstituendo, tačiau oficialiai negavus palaikymo iš vietos ordinaro, jo iniciatyvos nedavė apčiuopiamų rezultatų.

1940 m. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje kilus stipriai dailininko Eugenijaus Kazimierovskio pagal sesers Faustinos Kovalskos regėjimus nutapyto Dievo Gailestingumo paveikslo adoravimo bangai (maldos, votai, žvakės), arkivyskupas šį chaotišką reiškinį mėgino apmalšinti įsakydamas perkelti paveikslą iš presbiterijos ant šoninės bažnyčios sienos, paliepė nuimti votus. Perkeliant paveikslą jis buvo apgadintas. R. Jalbžykovskis sudarė komisiją ištirti, ar paveikslo turinys atitinka Bažnyčios mokymą, ar jis pakankamai meniškas ir kokie jo pažeidimai. 1941 m. gegužės 27 d. komisija paveikslą įvertino kaip brandų šiuolaikinės religinės dailės kūrinį.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuriam teko net du kartus perimti Vilniaus arkivyskupijos valdymą, domėjosi Dievo Gailestingumo kultu. Pažymėtina, kad 1942 m. gegužės 29 d. jis pasirašė imprimatur lietuviškam Dievo Gailestingumo Vainikėlio tekstui. Juodšiliuose nuo arešto besislapstančio Mykolo Sopočkos mieste tuo metu tikrai nebuvo, tad yra pagrindas manyti, jog juodu šiuo klausimu jau anksčiau ne kartą buvo kalbėję ir sutarę.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Wikipedia.org nuotrauka

Be abejo, apie pamaldumo Gailestingajam Jėzui praktikas, tuo metu sklidusias iš lūpų į lūpas, žinojo ir Adelė Dirsytė. 1946-ųjų Atvelykis miesto Šv. Jonų bažnyčioje buvo švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo šventė. Žinoma, tuomet Adelė Dirsytė jau buvo suimta, ėjo kančios ir kryžiaus keliu, tačiau, skaitant jos maldaknygėje „Marija, gelbėki mus!“ užrašytą maldą Gailestingajam Jėzui, atrodo, jog ji šį faktą būtų seniai žinojusi, seniai šventusi Gailestingumo šventę.

Skaitant maldos tekstą, itin išryškėja ta situacija, kuria gyvena teksto autorė. Alinantis darbas išsekina, tampa rutina. Ilgimasi dvasinio maisto – nėra galimybės priimti šv. Komuniją, o galimybės atlikti mąstymą ar diskutuoti sumenkusios. Žinoma, tai visiškai suprantama – alinantis darbas reikalauja fizinių jėgų. Kartu galima justi ir tam tikra nerimą, žinant, jog ir dvasinės jėgos žmogui, esančiam sudėtingose tremties ir vergijos situacijose, yra ribotos. Be abejo, jas sekina visais atžvilgiais slegianti atmosfera. Daug liūdesio, nevilties. Tačiau net ir tokiomis sudėtingomis situacijomis mokama glaustis prie perverto Jėzaus Šono. Be abejo, reikėtų paminėti, kad Atvelykio sekmadienis, dažnai vadintas ir Baltuoju sekmadieniu, iki pat II Vatikano liturginės reformos buvo skirtas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbei, išpažįstant, jog iš pervertos Širdies ištrykšta gailestingumo versmės. Labai prasminga tiesiog glaustis prie tokios širdies, kurioje yra vietos visiems. Ši tiesa Adelės Dirsytės užrašyta prašant, kad visus jungtų gailestingumo, meilės ir vienybės ryšiai.

Nė kiek neabejotina, kad šiuo sakiniu maldos teksto autorė meldėsi už visus, tikėdama, jog gailestingumo ryšiai sutraukys keršo ir nužmogėjimo pančius. Čia, šiame maldos tekste, Gailestingasis Jėzus yra lyg visų kenčiančio žmogaus vilčių išsipildymas. O juk didžioji viltis – grįžti į Tėvynę. Atrodo, jog tai neįmanoma niekaip kitaip, kaip tik sekant Gailestingąjį Jėzų, kuris šįkart atsiskleidžia ir kaip Senojo Testamento ugnies stulpas, einantis Išrinktosios Tautos priekyje, ir kaip tas, kurio kryžius sujungia visas žmogaus kančias. Be abejo, ta žemė, apie kurią kalbama maldoje, gali turėti ir tam tikrą eschatologinį atspalvį: atrodo, kad tik grįžus į ją bus įvykdyti visi Viešpaties skirtieji uždaviniai. Kartu Viešpaties gailestingumui atiduodami ir visi Tėvynės žmonės, išpažįstantys, kad visos žmogiškosios klaidos kančia jau yra nuplautos ir tikintis, kad Tėvynės vaikai nepaliaus vykdę Viešpaties valią. Taigi, Adelė Dirsytė čia lieka ištikima pati sau, į Dievo Gailestingumo lobyną panardindama ne vien tik savo asmenį, bet visus žmones.

Eugenijus Kazimirovskis. Gailestingojo Jėzaus paveikslas (fragmentas), 1934 m. Gailestingumas.com nuotrauka

Tiesą, kad Dievo Gailestingumas skirtas visiems, Adelė labai gražiai išreiškia viename savo laiškų artimiesiems, kur šalia to, jog vieną dieną buvo labai šaltas rytas, ji sugeba pamatyti saulę lydinčias juostas. Tokias kaip Gailestingumo paveikslėlyje, kurį ji, be abejo, buvo mačiusi. Tuo metu jau buvo išleisti pamaldumą Dievo Gailestingumui skatinantys paveikslėliai, kurių pasirodymu ir platinimu rūpinosi vyskupas, dabar palaimintasis Teofilius Matulionis.

Taigi, Dievo Gailestingumas nepaiso sąstingio ir šalčio. Jėzaus Širdies srovės nepaliauja tekėjusios ten, kur atrodo šalčiausia. Tai unikali, ne teorinė Dievo Gailestingumo patirtis, kuria Adelė Dirsytė gyveno ir dalijosi, rašydama laiškus kalinimo kelyje sutiktosioms, siekdama lavinti žmogaus mąstymą bet kokiomis aplinkybėmis, ragindama melstis, užrašyti maldas, skatindama dvasinei išpažinčiai ir Komunijai, ragindama prisiminti, jog žmogus be galo sudėtingose situacijose gali tik atleisti.

To nepadarysime savo gyvenimo nenuplovę tik iš perverto Jėzaus šono trykštančiomis srovėmis. Daug kam ir šiandien tai menų menas. Tačiau Adelė Dirsytė parodė, kad tai, kas atrodo neįmanoma fiziškai, „malda viskas įmanoma“.