Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės „Ukrainietiškos veiklos“ įvertinimas
Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Pavlo šventina dr. A. Vasiliauskienei gimtadienio proga ukrainiečių bendrijos įteiktos Mukačevo Dievo Motinos ikonos kopiją (2015)

Istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės „Ukrainietiškos veiklos“ įvertinimas

Autorius Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Šaltinis Mokslo Lietuva, (Pabaiga. Pradžia – Nr. 7 (650) ir Nr. 8 (651), 2020 05 30

Arkivyskupo Mečislovo Reinio „dovana“

Kaip arkivyskupo, teologijos ir filosofijos profesoriaus, diplomato, politiko, Lietuvos užsienio reikalų ministro, SSRS politinio kalinio ir kankinio M. Reinio asmenybė pateko į mokslininkės akiratį? Istorija tokia. Kai 1990 m. buvo atkurta Lietuvių katalikų mokslų akademija (LKMA), dr. A. Vasiliauskienė aktyviai įsitraukė į jos veiklą. Atsivėrė nearti dirvonai. Paaiškėjo, kad netyrinėta prieškario (1922–1940) akademijos veikla Lietuvoje, netyrinėtas jos veiklos tarpsnis (1956–1992) išeivijoje ir institucijos atkūrimas 1990 m. Lietuvoje. Mokslinės sekretorės, sesės vienuolės dr. Antanės Kučinskaitės (1915–2006) paraginta, dr. A. Vasiliauskienė įsteigė LKMA istorijos sekciją, kurios svarbiausia veiklos kryptimi tapo šios akademijos istorijos ir jos narių veiklos garsinimas. Sekcija pradėjo organizuoti renginius akademijos įvykiams paminėti, sekė jos veiklos sukaktis, domėjosi dvasininkų ir pasauliečių personalijomis, Akademijos garbės nariais.2019 m. sausio 11 d. „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnis „Adventinio susikaupimo valandėlė – monospektaklis“ (tai buvo 500-asis jos straipsnis „Lietuvos aide“). Straipsnis skirtas iš Madagaskaro vienkiemio (Utenos r.) kilusiam arkivyskupui Mečislovui Reiniui, kuriam 1998 m. užvesta kėlimo į altoriaus garbę (beatifikacijos) byla.

Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimą liudijantis raštas (2005)

Viena pirmųjų istorikės aprašytų asmenybių – filosofijos mokslų profesorius, Vasario 16-osios akto signataras, Ministras pirmininkas, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas Pranas Dovydaitis (1886–1942), kurį 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankiniu. 1996 m. minint Sibire sušaudyto profesoriaus 110-ąsias gimimo metines, jo garbei Lietuvoje organizuota 18 mokslinių konferencijų. Susikaupė nemažai medžiagos, todėl 2000 m. dr. A. Vasiliauskienė nutarė dalyvauti laikraščio „Lietuvių balsas“ (JAV) skelbtame konkurse. Ji laimėjo antrąją premiją ir 2001 m. publikavo knygą „Akmenuotas patrioto kelias“ (Vilnius, 521 p.).

Ruošiantis konferencijoms apie P. Dovydaitį, istorikę sudomino arkivyskupo M. Reinio, 1947 m. birželio 12 d. sovietų suimto ir 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime, likimas. Jo atminimui įamžinti 1994 m., minint 110-ąsias arkivyskupo gimimo metines, Lietuvos katalikų mokslo akademija kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Utenos katalikiškos dvasios „Saulės“ vidurine mokykla, kuruojant Vilniaus arkivyskupui metropolitui Audriui Juozui Bačkiui, trylikoje Lietuvos miestų ir miestelių organizavo jubiliejines mokslines konferencijas.

2006 m. kovo 18 d. seniausiame pasaulyje lietuvių kalba Čikagoje leidžiamame krikščioniškos krypties laikraštyje „Draugas“, kuris skaitomas JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir Europoje, buvo paskelbta: „Šių metų literatūrinio konkurso pagrindinė mintis, pasiūlyta visų konkursų mecenato dr. Jono Adomavičiaus, buvo – branginkime lietuvių tautos dvasines vertybes. Konkurso komisija šio šūkio laikėsi ir premijas paskyrė trims rankraščiams apie Lietuvos istorinius asmenis, kurie savo dvasinėmis vertybėmis gyveno ir jas tautai skleidė.“ Pirmoji premija paskirta monografiniam veikalui „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“, kurio autorė – dr. Aldona Vasiliauskienė.

Nominantė jautė, kad konkurse jos darbas bus pastebėtas, tačiau nesitikėjo pirmosios premijos. Už tuos pinigus, dar truputį prisidūrusi, savo vaikystės miestelyje Skapiškyje (Kupiškio r.) ji nusipirko sodybą, kurią, jos pačios žodžiais tariant, galima laikyti simboline arkivyskupo M. Reinio dovana. Dėkodama arkivyskupui, sodybos kieme 2007 m. pastatė pirmąjį Lietuvoje jam skirtą koplytstulpį (autorius – tautodailininkas Antanas Ruškys).

Grupė Skapiškio parapijiečių prie koplytstulpio arkivyskupui Mečislovui Reiniui su svečiu iš Romos vyskupu dr. Irinėjum Byliku (sėdi) ir tėvu Pavlo Jachimecu OSBM (stovi dešinėje). Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotraukos

Mokslinių ryšių jungtys

Dr. A. Vasiliauskienei lankytis arkivyskupo Mečislovo Reinio kankinystės ir mirties mieste – Vladimire prie Kliazmos (180 km už Maskvos) teko keturis kartus: po du kartus 2010 m. ir 2012 m. Šio miesto kalėjime ypatingo griežtumo sąlygomis kentėjo ir mirė nemažai lietuvių, tarp jų ir arkivyskupas M. Reinys. Dr. A. Vasiliauskienė buvo pirmoji lietuvė, tuometinio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Antano Vinkaus dėka galėjusi tyrinėti šio kalėjimo kalinių bylas. Iki 2010-ųjų manyta, kad jokios dokumentikos, susietos su M. Reiniu, Vladimire nėra.

Pirmos ir antros kelionių tikslas – išstudijuoti kalėjimo archyvuose esančias tris bylas: arkivyskupo Mečislovo Reinio, kun. Vlado Mirono (1880–1953) ir ukrainiečio, Rytų apeigų katalikų (unitų) archimandrito Klementijaus Šeptyckio (1869–1951), kurį popiežius Jonas Paulius II, 2001 m. lankydamasis Ukrainoje, paskelbė palaimintuoju.

Svečiuodamasi Rytų apeigų katalikų vienuolių studitų vienuolyne – Univo Lavroje, dr. A. Vasiliauskienė susipažino su K. Šeptyckio beatifikacijos bylos postulatoriumi, teologijos daktaru Teodoru (Tarasu Martyniuku). Jis istorikei papasakojo apie pastangas dar 2000 m. patekti į Vladimiro kalėjimo archyvą ir pasiguodė, kad jam buvo duota labai mažai laiko, todėl nespėjo peržiūrėti ten esančių dokumentų rūpima tema. Dr. A. Vasiliauskienė dirbo ne tik prie M. Reinio, bet ir palaimintojo K. Šeptyckio bylos. Abu kankiniai buvo sovietų suimti tais pačiais 1947-aisiais, nuteisti 8 metams kalėjimo, o 1948 m. atvežti į Vladimiro kalėjimą. Čia jie abu mirė ir buvo užkasti nežinomoje Vladimiro miesto senųjų kapinių vietoje. Padirbėjusi šio kalėjimo archyve, A. Vasiliauskienė pasiūlė dr. Teodorui naujų duomenų jo rengiamai knygai apie Klementijų Šeptyckį.

Išsamus dr. A. Vasiliauskienės straipsnis „Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys ir palaimintasis Klementijus Šeptyckis – Vladimiro centralo kankiniai“ išspausdintas Ukrainoje išleistoje knygoje „Історія релігій в Україні. Науковий щорічни“ (2011, Книга 1. Львів: Логос. 2011. С. 559–579).

Antros kelionės metu atlikta darbų, įamžinusių arkivyskupo M. Reinio vardą Vladimire, analizė. Jo atminimui pagerbti 2010 m. spalio 28 d. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje pakabintas arkivyskupo portretas – iš Utenos kilusio akademiko Algirdo Gaižučio dovana. Tų pačių metų spalio 29 d. šioje bažnyčioje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje dr. A. Vasiliauskienė skaitė pranešimą, skirtą arkivyskupui M. Reiniui. Spalio 30 d., visos Rusijos politinių represijų aukų paminėjimo dieną, Vladimiro miesto kapinių memoriale buvo atidengta M. Reiniui skirta paminklinė lenta. Vladimiro srities administracijos religinių ir nacionalinių susivienijimų tarybos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje dr. A. Vasiliauskienė su arkivyskupo M. Reinio veikla supažindino jos dalyvius, demonstruodama jos parengtą vaizdo medžiagą.

Trečios kelionės tikslas – 2012 m. spalio 6 d. dalyvauti iškilmėse, kurių metu Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje atidengta klebono Sergiejaus Zujevo iniciatyva M. Reiniui skirta paminklinė lenta su marmure išgraviruotu arkivyskupo portretu ir tekstu rusų kalba. Paminklinės lentos autorius – Vitalijus Valentinovičius Leksas, kuriam Lietuvos Respublikos Rusijos Federacijoje ambasadorius Renatas Norkus įteikė specialią padėką. Paminklinės lentos sukūrimą finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Primename, kad M. Reinys – buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.

Ketvirta kelionė buvo susijusi su kvietimu skaityti pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, vadinamoje Pokrovskio skaitymais, surengtoje stambiausiame Vladimiro srities universitete, pavadintame brolių Aleksandro ir Nikolajaus Stoletovų vardu. 2012 m. lapkričio 30 d. dr. A. Vasiliauskienė skaitė pranešimą „Arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas Vladimire“. 2014 m. jos straipsnis šia tema buvo išspausdintas universiteto žurnale „Socialiniai ir humanitariniai mokslai“. Taip du Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjimo kankiniai – arkivyskupas Mečislovas Reinys ir palaimintasis Klementijus Šeptyckis tapo lietuvių ir ukrainiečių tautų dvasingo bendravimo jungtimi.

Paralelių paieškos

Ukrainos moksliniuose leidiniuose dr. A. Vasiliauskienė (beje, esanti trijų leidinių redakcinių kolegijų nare) išspausdino straipsnius apie kun. Alfonsą Lipniūną ir Barborą Žagarietę. Ne vieną straipsnį ji publikavo Ukrainos ir Lietuvos spaudoje, išryškindama prasmingas dviejų žinomų mokslininkų, mecenatų ir dvasininkų – dr. prel. Juozo Prunskio ir kun. Dmitrijaus Blažejovskio – gyvenimo ir veiklos paraleles.

Dr. A. Vasiliauskienė pastaruoju metu daug dėmesio skiria Lietuvos ir Ukrainos šventiesiems –Kazimierui ir Juozapatui, apie kuriuos daugelis turime tik gana paviršutinišką supratimą. Šventasis Kazimieras – dangiškasis Lietuvos globėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis, Jogailos anūkas, gimęs 1458 m. Krokuvoje, miręs 1484 m. Gardine, kanonizuotas 1602 m. Šventasis Juozapatas (Ivanas Kuncevičius), gimęs apie 1580 m. Vladimiro Voluinėje, nužudytas 1623 m. Vitebske. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrėjas, Lietuvos vyskupas, Polocko arkivyskupas, 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, kanonizuotas 1867 m.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnis „Lietuvos ir Ukrainos šventieji: Kazimieras ir Juozapatas – gyvenimo paralelės“ išspausdintas „Padubysio kronikose“ (2017, Nr. 2 (9), p. 38–54). Istorikės dėmesys šiems dviem Lietuvos ir Ukrainos šventiesiems yra neatsitiktinis. 2023 m. bus minima šv. Juozapato mirties 400 metų sukaktis. Apie juos bus kalbama ir Lvove organizuojamoje XXX konferencijoje „Religijų istorija Ukrainoje“. Ta proga spaudai parengtas mokslinis straipsnis, kuris bus paskelbtas ukrainiečių kalba.

2007 m. Skapiškyje pastatytas koplytstulpis arkivyskupui M. Reiniui tapo savotiška ukrainiečius ir lietuvius siejančia grandimi, pratęsiančia amžių tėkmėje susiformavusias gilias kultūrinio bendradarbiavimo tradicijas. Čia ne kartą lankėsi Kupiškio, Utenos ir kitų rajonų kultūros, mokslo ir švietimo darbuotojai, moksleiviai, vienuoliai ir pasauliečiai iš Ukrainos. Serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoje „Skapiškis. Senovė ir dabartis“ (2019, 1086 p.), Aldonos Vasiliauskienės veiklos aprašymas vos sutelpa į 36 puslapius. 2009 m. rugsėjo 7 d. Skapiškyje dr. A. Vasiliauskienės sodyboje vyko oficialus Ukrainos ambasadoriaus ir jį lydinčių ukrainiečių vizitas ir susitikimas su Kupiškio savivaldybės bei bendruomenės atstovais.

Už darbus, garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, 2001 m. dr. A. Vasiliauskienei įteiktas popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimui skirtas medalis. Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienę apdovanojo jubiliejiniais Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio medaliais. Organizacija „Ukraina – Pasaulis“ 2006 m. jai, pirmajai ne ukrainietei, skyrė aukščiausiąjį apdovanojimą – Aukso žvaigždės ordiną. Ukrainos nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto Religijotyros skyrius 2013 m. išrinko ją garbės nare. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje. 2014 m. vienuoliai bazilijonai jai įteikė medalį, skirtą Ukrainos graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. A. Vasiliauskienės veikla pažymėta daugiau kaip 200 padėkų ir garbės raštų.

„Dvasios ambasadorė“

Taip dr. A. Vasiliauskienę jos 70-ojo gimtadienio proga apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas. Remdamasis netrumpa bendravimo patirtimi (istorikė nemažai laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas pabrėžė, kad mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų.

Visuomeninę diplomatiją mokslininkė plėtoja, puoselėdama įvairiapusišką visuomeninę veiklą. Po to seka įvairaus lygmens publikacijos, kurių statistika – įspūdinga: per 200 mokslinių ir per 2 tūkst. mokslo populiarinimo straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir užsienio periodikoje. Iš jų apie 500 publikacijų parašyta ukrainistikos temomis, dalis jų išspausdinta Ukrainoje. Dar vienas tokios diplomatinės veiklos baras – 17 autorinių knygų, kurių vidutinė apimtis – apie 250 puslapių, 3 bibliografijos, kurių bendra apimtis – 275 puslapiai, 4 leidinių sudarytoja ir pan.

Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka 2006 m. lapkričio 14 d. pasirašė įsaką, kuriuo už išskirtinius nuopelnus Ukrainos valstybei, minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių užmezgimo 15-ąsias metines, Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji yra pirmoji lietuvė mokslininkė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą. Įvairiapusė mokslinė jos veikla liudija net tik didelį įnašą į istorijos mokslą, bet ir jos darbo įtaką draugiškų Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtotei.

Šiai veiklai apibūdinti tinkamiausi žodžiai „kruvinas darbas“, kuriais nusakoma ilgo, kruopštaus, sudėtingo, įtempto ir atsakingo darbo prasmė. Ne veltui mokslininkė dar 2001 m. buvo įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną. Gerai žinoma, kad nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami, juos reikia užsitarnauti. Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjo Edvardo Šulaičio žodžiais tariant, A. Vasiliauskienės knygos pavadinimas „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ tinka ir visam autorės gyvenimo būdui įvardinti.