Pagrindinis Dievo troškimas, pagrindinis jo veikimo mūsų gyvenimuose motyvas, kylantis iš nenugalimos, visa išveriančios nukryžiuotos Meilės, gelbėjančios mus nuo nužmogėjimo ir savęs naikinimo, yra tas, kad visi būtų šventi, visi taptų ir būtų savimi – mylimais Dievo vaikais, sukurtais iš meilės ir meilei pagal Jo paveikslą ir panašumą. „Būkite šventi“ – kviečia mus Jėzus Naujojo Testamento puslapiuose. „Jūs Dievo šventieji ir numylėtiniai“ – kreipiasi į mus, Kristaus pašauktus atgimti iš aukštybių, Jo uolusis apaštalas Paulius. Taigi šventumas nėra rezervuotas tik kai kuriems, ypatingesniems, bet tai yra visa apimantis Dievo troškimas, Jo raginimas ir kvietimas kiekvienam.
Mūsų broliai protestantai kartais mus švelniai pašiepia dėl ypatingos mūsų pagarbos, rodomos šventiesiems, kuri iš šalies atrodo kaip garbinimas. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad čia yra tiesos. Man irgi dažnai kyla pagunda šventuosius sudievinti ir iškelti kuo aukščiau, apvalant juos nuo visų žmogiškumo apraiškų… Ir kai susimąstau, tai turbūt ne kiek iš žavėjimosi jais, o kiek iš noro juos „nužmoginti“ dėl labai jau paprastos, pasiteisinimuose klampoti leidžiančios priežasties – dėl vangumo eiti jų pramintais keliais, dėl išsisukinėjimo nuo šventėjimo Kelio… Kai leidi šventiesiems būti labai arti, būti žmonėmis, – tuomet jų artumas tirpdo visas pasiteisinimų grandines, vis mažiau lieka įtikinamų pasiaiškinimų sau ir Dievui, kad gyventi taip kaip kviečia Kristus yra ne man, ne mums. Šventumas, kaip liudija gausus būrys bažnyčios paskelbtų šventųjų, yra ne žmogaus ypatingi sugebėjimai ar išskirtinės galios, o Dievo veikimo žmogaus gyvenime aidas. Šventus mus daro ne ypatingi žygdarbiai, o drąsa neatsitraukti nuo Dievo – išlikti Jam ištikimiems net tuomet, kai nesuvokiam, kai skauda, kai norisi bėgti iš kryžiaus papėdės…
Šventieji bažnyčioje mums dovanojami ne kaip nepasiekiami žvaigždynai, o kaip mokytojai ir bendrakeleiviai. Jų gyvenimų tikrumas ir drąsa savo negaliose atsiverti ir patirti Dievo visagalybę gali ir turėtų „užkrėsti“, įkvėpti ir mus gyvenime vis drąsiau kliautis ne savo baimėmis ar ribotu žinojimu, o Jo ištikima meile ir vedimu.
Pirmasis žingsnis į šventėjimą, kuris „gresia“ kiekvienam Kristų tikinčiam, norinčiam gyvent iš tikrųjų, o ne atidėliojant imituoti gyvenimą – tai drąsa būti sąžiningam – būti savimi – netobulam, bet tobulai mylimam. Neišsisukinėti nuo mus gelbstinčios Dievo Meilės veikimo. Leisti Dievu apkabinti mus tikrus, susižeidusius ir neretai prisi(apsi)dirbusius, išbūti Jo (iš)auginančioj ir įgalinančioje gyventi kitaip, tikriau, labiau, meilėje, kuri tiki mumis ir mus dar nė burnos nepravėrus, nesuvokus, neįsisąmoninus,- žino ko reikia.
Man irgi dažnai kyla pagunda šventuosius sudievinti ir iškelti kuo aukščiau, apvalant juos nuo visų žmogiškumo apraiškų…
Sąžiningumas nėra neskausmingas. Mes geriau nei bet kas žinom savo įmantriai maskuojamus sužeistumus ir netobulumus. Pamirštam, kad Dievas mus priima ne kaip grožio konkurso pirmininkas, o kaip mylintis Tėvas. Ir kad ne Jam mus mylėti ar mumis rūpintis, o mums gyventi ir džiaugtis trukdo įvairūs kompromisai, kaprizai, nešiojamos nuoskaudos ir t. t. Kaskart, kai pridirbę ar prisidirbę triukšmaudami (kad tik neišgirstume mus demaskuojančio Žodžio, nes galvojam, kad tai ne diagnozė, o nuosprendis) bėgam nuo o ne į Jo glėbį, esam panašūs į pilnas sauskelnes prikrovusius vaikus, bėgančius nuo apvalančios Tėvų meilės. Mes bijom tiesos, nes ją pažinę, nebegalėtume gyventi kaip gyvenę. Juk čia, žemėje, šiandien ir kiekvieną dieną, sprendžiasi ne smulkmės, dėl kurių tiek daug sielojamės, o amžinybės klausimai.
Sergam ne sloga, kuri gydoma ar gali praeiti savaime – esame sužeisti, susižeidę ir sužeidę daug giliau, ir be Gydytojo, ignoruodami Jo nurodymus ir kvietimus, patys save pasmerkiam lėtam ir skausmingas merdėjimui, vedančiam į mirtį. Esame kviečiami, raginami, o kartais ir provokuojami šventėti – gyventi vis labiau, tikriau, nes dangaus Karalystė čia pat. Ignoruodami tiesą apie savąjį sužeistumą, nuodėmingumą – mes klimpstam vis giliau nežmogišką gyvenimą apraizgytą grandininio melo, tolstam vis toliau nuo Gyvenimo, kurį gera Gyventi – kur šalia esantis yra ne tas, anas, prastesnis, blogiukas ar nusidėjėlis – o brolis ir sesė – kurį Dievas dovanoja sutikti mūsų išgelbėjimui…
Antrasis žingsnis – atsisakyti savivaliavimo. Kaip mano tikėjimo bendražygis mėgsta kartoti – laikų pabaigoje bus tik dvi žmonių grupės: pirmoji, kartojanti Dievui – teesie Tavo valia, ir antroji, kurių laisvę gerbiantis Dievas ištars – tebūna kaip tu nori, pasirinkai – tebūna tavo valia. Klystame manydami, kad mes geriau nei Dievas susigaudom, susivokiam ko mus reikia ir ko reikia pasauliui. Tikėdami savo visažiniškumu iškreiptai suvokiam bet kokią religiją – pradedam domėtis, kaipgi visa galintį Dievą palenkti į savo pusę, – kaip įpareigoti Dievą vykdyti mano valią. O susidūrę su tuo, kad Dievas nėra paklusnus berniukas, sliūkinam sūnaus palaidūno pramintais keliais į skurdą, jovalo link… Dievo valioje mūsų išsigelbėjimas ir gyvenimas Jo pažadų išsipildyme. Jo artumas neužveria, neįkalina, neapiplėšia o atvirkščiai – atveria, išlaisvina, malonėmis apdovanoja. Pripažinti, kad tai, ką žinau, yra tik dalis tiesos, išpažinti, kad Dievas geriau – Jis viską žino ir kad Juo, o ne ribotu savimi pasitikėti yra tikroji išeitis iš visų mūsų suraizgytos dabarties labirintų.
Pasiduodami, atsiduodami Dievui pradedame savo gyvenimus, dalyvauti Jo pergalėje. Kaip popiežius Benediktas sakė – drąsos, mes priklausome komandai kuri jau nugalėjo. Dievo kalbėjimas, Jo Žodžiai ir kvietimai mus kyla iš grynos Meilės, iš troškimo atverti mus džiaugsmui, kuriam nieko netrūksta. Dėl to visuomet teisingiau ne vien kalbėti, o ir klausti, klausytis, išgirsti ir veikti. Dievo valios, Jo žodžio vykdyme mes tampame nenugalimi, nes viskas, net ir labiausiai gąsdinantys dalykai ar įvykiai, išeina į gera mylintiems Dievą. Nes kiekvienas, kas vykdo dangiškojo Tėvo valią, tampa Jėzaus broliu, seserimi ir net motina. Piktajam neretai pavyksta mus įtikinti, kad Dievas yra įnoringas, kad nepaklusdami Jam mes tapsim kaip Dievai, bet žmonių ir tautų patirtis nedviprasmiškai liudija – tolstant nuo Dievo, tolstama nuo gyvenimo, žmogiškumo, savęs pačių. Naiviai manom, kad mus reikia savo pastangomis užsitarnauti Dievo palankumą ir prisišaukti Jo pagalbos, net ir žvelgdami į kryžių gebam pamiršti, kaip labai, neatšaukiamai ir be išlygų JAU esame Jo mylimi, ir kad ne tiek mes, kiek Jis, mums neabejingas Dievas, kantriai beldžiasi į mūsų gyvenimus, Jis visada pirmas ieško ir kuria progas susitikimams, kurie atima žadą, nuginkluoja, atšildo ir perkeičia. Iš mūsų regis reikia tiek nedaug – atsiliepti, atsiverti, ir darant ką Jis sako, patirti tikro Gyvenimo skonį. Pasiduodami, atsiduodami Dievui pradedame dalyvauti gyvenime, dalyvauti Jo pergalėje.
Trečiasis žingsnis – tai drąsa išeiti… iš savęs, savo namų į K(k)itą, į susitikimą. „Negera žmogui būti vienam“, – sako Dievas jau Pradžios knygoje. Ne į gera, dažniausiai blogai baigiasi mūsų izoliavimasis ir užsisklendimas nuo kito, Kito, kitų. Mus reikia žmogaus, žmonių, Dievo ne kaip priemonių įgyvendinti savo tikslus ir užmačias, o kaip tikslo – kurio link eidami tampam vis labiau Žmonėmis. Kitas, o ypač kenčiantysis – yra dovana, it į mūsų gyvenimus besibeldžiantis, žmogų ir žmogiškumą mumyse auginantis Dievas, kuris sako: „buvau kalinys… benamis… nuogas ir alkanas… ir ką padarėt vienam iš mažiausiųjų man padarėte“… Taigi visų pirma ne aš kitam, ypač kenčiančiam, o jis man yra dovana ir būtinybė – sąlyga žmogėjimo kelyje. Tik santykyje su kitu atpažįstame save tikruosius. Tik Kito akivaizdoje patiriam Tiesą, kuri išlaisvina sveikti, veikti, gyti… ir dar – Dievas mėgsta ir renkasi veikti per žmones. Neprasilenkti su Juo, neatstumti Jo, ateinančio mūsų apkabinti ir gydyti. „Kur du ar trys susirenka mano vardu, aš esu tarp jų“, – užtikrina mus Jėzus, vienintelis Kelias į šventumą, Namo, į išsiilgusio, laukiančio Tėvo glėbį. Neišvengti, autentiški susitikimai su kitu it saulė atšildo mūsų gyvenimus pavasariui. „Vienas lauke ne karys“, – byloja ir liaudies išmintis…
Ketvirtasis žingsnis – kasdienė nuolanki ištikimybė. Vienas iš skiriamųjų šiandien bruožų – nekantrumas. Noriu ir turiu dabas – skelbia įtaigiųjų reklamos specialistų vis naujai kartojamas šūkis. Ieškom greitų rezultatų ir bet koks laukimas, apvalantis ir gryninantis mus susitikimui, bet kokia dykuma, vedanti į Pažado įsipildymą, į Pažado žemę ima atrodyti ne kaip Gailestingojo Dievo veikimo, o kaip Jo apleistumo ženklas. O kiek daug Dievo palaiminimų užgožiam skundų ir aimanavimų maldomis… kaip dažnai jaučiamės prakeikti, o ne palaiminti, kai skauda…
Kai išalkę duonos ar tiesos ir teisingumo, kai ieškodami išeičių iš susiklosčiusių situacijų ateinam pas Jėzų – išgirstam dažniausiai ne tai, ko tikimės – Jis mums nepataikauja ir dėl trumpalaikio populiarumo nepuola vykdyti mūsų valios, nesprendžia už mus,- bet kviečia priimti paties sprendimus ir Juo pasitinkint, jo padedamiems priimti realybę ne kaip bausmę, kurios reikia išvengti, – o kaip palaiminimą – kuriame esame valomi, brandinami ir gydomi. Nuolankumas realybei – teesie Tavo valia – teišsipildo Ji per mano kasdienio gyvenimo patiriamas situacijas.
Palaiminti jūs, kartoja Jėzus mums, patiriantiems įvairiausių stygiaus apraiškų: pasaulyje trūksta ir tiesos, ir sąžiningumo, ir duonos, ir žmogiškumo, ir džiaugsmo, ir teisumo… ir visgi – palaiminti, o ne prakeikti esame, kai skauda sielą… Dievas sutinkamas ne pasakoje, kurioje trokštame gyventi – o realybėje, kuri neretai gąsdina ir mūsų netenkina – Jis žengia į mūsų skausmų ir pragariško vienišumo tirštumas, kad ten ištartų – sėtų savąjį Žodį, kuris tapdamas kūnu – mus stiprina ir veda iš mūsų egiptų į Jo pažado žemę – į Jo pažadų išsiskleidimą, išsipildymą mūsų gyvenimuose. Dievui ne tas pats kaip mes ir kas su mumis – tik Jis apkabindamas mus kviečia nuolankiai priimti savąjį kryžių, o ne stengtis visaip jo išvengti, ir sekti paskui Jį į prisikėlimą kitokiam – tikresniam ir išliekančiam – amžinam Gyvenimui. Nebevienišauti ir nebesavivaliauti – siekti tyros ir gailestingos širdies, romumo dvasios, taikos su savimi pačiais ir Dievo kūriniais – tai tikslai – tai Dievo patarimai mums, ateinantiems pas Jį ieškoti gyvenimo kurį gera gyventi… gyvenimo, kuris įsipina, įauga ir amžinąjį… Eiti Marijos, visų šventųjų Karalienės pramintu keliu vis drąsiau pasirinkimais tariant – štai aš, Viešpatie, tavo tarnas/aitė – tebūna, teišsipildo tai, ką Tu sakai…
Ir penkta – svarbu neužsimiršti, kad esame tarp jau ir dar ne… kad esam pakeliui, o ne Namuose… Žinoma džiugu, jei mūsų laikinieji – žemiškieji namai kvepia tikraisiais Namais, bet Viešpats kviečia neapsigauti – neiškeisti Dangaus į žemės lopinėlį. Trumpai žvilgterėjus į mūsų pokalbius, kivirčus , siekius ir tikslus, dėl kurių sielojamės, nesunkiai pastebėsime – dažniausiai gyvenam taip, lyg nežinotumėm kad mirsime. Ir kartais tik sunkių ligų diagnozių išjudinti pradedam iš tikrųjų gyventi. Budėkite ir laukite – Viešpaties kvietimas, dovanojantis kitus horizontus gyvenant kasdienybės labirintuose. Budėjimas ir laukimas keičia žvilgsnį ir apvalo ne tik nuo susireikšminimų ar sureikšminimų, kurie dažniausiai veda tik tolyn nuo Dievo, vienintelio tikrai verto mūsų dėmesio, bet ir nuo skuboto realybės ir įvykių vertinimo. Sakytume budintis ir ilgesingai laukiantis Mylimojo atėjimo/sugrįžimo turi akis – ir mato – ausis – ir stengiasi girdėti, išgirsti. Dingsta poreikiai plėšytis ir sielotis mėginant užkariauti tai, kas mums patikėta ir dovanota. Šviesesnėmis akimirkomis graudžiai juokinga prigauti save taip pigiai, dėl nereikšmingų mažmožių barstant Jėzaus dovanojamą širdies ramybę… menkaverčiais blizgučiais – jų rinkimu ir kolekcionavimu užsiėmęs (nors jie tik apsunkina, taip ir nesuteikdami žadėtosios pilnatvės) tolstu nuo Dievo gilyn į savojo pražūtingo potraukio vis daugiau turėt pelkes
Dievas, kuris mus sukūrė kviečia ir padeda ne kaupti sąšlavas – o būti vis labiau savimi – Dievo mylimu vaiku, sūnumi, dukra –kuriai rūpinamasi labiau nei begale žvirblių, puošniųjų lelijų, kurių net galvos plaukai suskaityti. Laimingi ne tie, kurie patogiai įsikūrė už pačių pastatytų, stebėjimo kamerom apraizgytų tvorų, sukuriančiom iliuzinį saugumą, o tie – kuriuos ateidamas šeimininkas randa budinčius… veltui vargsta sargybiniai, jei Viešpats nesaugo… ir veltui stato, jei Viešpats nestato… Kas Nerenka su Jėzumi – tas barsto – trečiojo kelio nėra… Atmink, kad mirsi –vienuolynuose vartoti pasisveikinimo žodžiai yra tiesa vedantį ne į liūdesį – o tirpdanti atidėliojimus ir įgalinti gyventi čia ir dabar.
Ir dar – Jėzus sako: atėjau ne kad man tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės kaina daugybės išpirkti… Taigi ne tiek mes Jam, kiek Jis mums tarnauja, jei tik leidžiame… sutinkame… jei tik Jis prisibeldžia iki mūsų širdžių… visi mūsų žingsniai Dievo, t.y. savęs priėmimo, Gyvenimo, Meilės link – tėra atsakas į neatšaukiamą Dievo kvietimą Gyvent, atliepas į nepavargstančią mūsų ieškoti Dievo iniciatyvą.
Būti šventam – eiti šventųjų pramintais keliais – tai drąsa būnant savimi priimti Dievo ištiestą ranką – Jo patarnavimą, ir nuolankiai apkabinus savąjį kryžių, kuriuo esame gelbstimi, o ne baudžiami – eiti paskui Jėzų, tą, kuris visa daro nauja, kuris yra pradžia ir pabaiga.
