Meno ir Bažnyčios istorikės, diplomatės prof. dr. Irenos Vaišvilaitės kalba, nuskambėjusi 2023 m. birželio 22 d. Alantos dvare vykusioje konferencijoje „Palaimintajam Teofiliui – 150!“, skirtoje vyskupo kankinio jubiliejui. Ambasadorė I. Vaišvilaitė išdėstė savo požiūrį į pal. Teofiliaus Matulionio šventumą, įvedė į bendrą biblinį kontekstą, išryškino Lietuvos vyskupo kankinio unikalumą, palygino su kitais asmenimis, sulaukusiais altoriaus garbės. Prof. I. Vaišvilaitės kalbą parengė Vakaris Vingilis.
Mano seneliai puoselėjo labai stiprų pamaldumą šventiesiems. Jiems šventieji pirmiausia buvo užtarėjai, padedantys būti arčiau Dievo. Sunku pasakyti, kiek tokio šventųjų supratimo yra likę mūsų visuomenėje. Manau, kad šventųjų gerbimas yra sumenkęs ir supratimas, kas yra šventasis, pasikeitęs.
Senajame Testamente aiškiai sakoma, kad vienas Dievas yra šventas. Ką tai reiškia? Pirmiausia tai reiškia visišką kitoniškumą. Dievas nėra žmogus, jis nėra joks kūrinys, yra kažkas visai kito, virš pasaulio ir kitoks nei pasaulis. Senajame Testamente Dievo šventumas žmogui pirmiausia kelia baimę, gal net siaubą – toks yra tas Dievo kitoniškumas. Dievas yra priešingas blogiui: melui, apgaulei, smurtui, viskam, kas nėra gėris. Nepaisant to, Dievas myli žmones. Mes esame ne šventi, mes esame nuodėmingi, ir, jeigu Dievas būtų tik teisingas – tai mūsų čia nebūtų.
Šventumas yra Dievo ir tik Dievo savybė. Pavyzdžiui, kai Mozė dykumoje pastebi degantį krūmą, jis eina pažiūrėti, kas ten yra, ir išgirsta Dievo balsą: „Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (Iš 3, 5). Kodėl? Todėl, kad Mozė įžengia į Dievo artumą. Tik iš Dievo ir tik per Dievą, tik tai, kas priklauso Dievui, yra šventa.
Naujajame Testamente Jėzus apie šventumą nieko nekalba, bet iš žmogaus išvaroma piktoji dvasia jį pavadina Dievo šventuoju. Ir apaštalas Petras po stebuklingos žūklės išsigąsta ir išpažįsta esąs nusidėjėlis, nes atpažįsta Jėzų kaip šventąjį. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente kalbama ir apie tai, kad Dievo šventumo skelbimas ir liudijimas kelia baimę ir pyktį. Apie tai skaitome pranašų istorijose. Ir Jėzaus auka ir kančia yra reakcija į Jėzuje spindintį Dievo šventumą.
Po Jėzaus kančios, mirties, prisikėlimo ir žengimo į dangų besikurianti krikščionių bendruomenė labai greitai susilaukia to, ką patyrė Jėzus – persekiojimo. Krikščionys imami persekioti todėl, kad jie išpažįsta Jėzaus dievystę arba šventumą. Už tokį tikėjimą ir skelbimą baudžiamus bei žudomus krikščionių bendruomenės narius vadina martyres – liudytojais. Į lietuvių kalbą tą žodį mes verčiame „kankiniai“, taip akcentuodami kančią, bet ne liudijimą. Tačiau martyres yra Dievo liudytojai, kurie buvo ir yra gerbiami už savo artumą Dievui, už jo šventumo liudijimą, ir jie imami vadinti Dievo draugais. Iš jų tikimasi užtarimo, tarpininkavimo, nes juose, sakytum, susitinka dangus ir žemė. Kai buvo verčiami pasirinkti – Dievą ar pasaulį, kankiniai pasirinko Dievą ir už tai sumokėjo kančia bei mirtimi. Tad ne pati kančia, o pasirinkimas priklausyti Dievui yra svarbu. Ir todėl vėliau radikaliai Dievą savo gyvenimuose pasirinkusieji imami vadinti šventaisiais, nes jie suvokiami kaip Dievo žmonės, kaip Dievui priklausantys žmonės.
Visuomenei sekuliarėjant, sekuliarėja ir šventųjų suvokimas. Jie imami matyti kaip moralės pavyzdžiai, geradariai, didvyriai, atstovaujantys kokiai nors idėjai – švietimo, globos, nekaltybės, nuolankumo, neturto. Tai, kad jie pirmiausia liudija Dievą kaip Šventąjį, pasitraukia į antrą planą arba ir iš viso nyksta. Todėl nyksta ir šventųjų, kaip artinančių mus prie Dievo, supratimas.
Kuo Teofilius Matulionis yra šventas savo veikla, gyvenimu? Jis nėra aktyvistas, neatstovauja jokiai idėjai, nėra politinis veikėjas. Žinome, kad norėjo būti kunigu, bet patyrė abejonių, trejus metus svarstė ir apsisprendė. Nežinome, kaip jis apsisprendė viduje, bet žinome, kaip jis tą apsisprendimą gyveno. Teofilius pasirinko priklausyti Dievui. Teofilio Matulionio šventumas yra tarnystė ten, kur jis jaučiasi pašauktas ir reikalingas – pirmiausia kaip kunigas, o paskui kaip vyskupas: jis yra ganytojas. Jis liudija Dievo meilę ir artumą žmonėms visose jų gyvenimo situacijose, rūpinasi žmonėmis, jų poreikiais. Apie save Dievas Šventajame Rašte ne kartą kalba kaip apie mylintį, gerąjį ganytoją, ir Teofilius tarnauja žmonėms kaip ganytojas – t. y. juos veda ir jais rūpinasi. Ortodoksai, tarp kurių palaimintasis ilgai gyveno, tokį ganymą vadina maitinimu.
Teofilius puikiai suprato, kad teisingas ir šventas Dievas, sukūręs pasaulį ir žmoniją iš meilės, blogį pasaulyje ir žmoguje įveikia meile. Todėl jis liudijo Dievo meilę visiems – taip pat ir savo persekiotojams, tiems, kurie Dievo nepažįsta, nenori pažinti ar jo nekenčia. Tokia meilė ir toks liudijimas kartais paliečia tų žmonių širdis ir toli gražu nėra lengvas priimti norintiesiems, kad Dievas baustų.
Ar Dievas myli Putiną? Myli, ir tai labai sunku priimti. Kartais tiek, kad vien už tokį klausimą gali nukentėti. Kaip Dievas gali mylėti piktadarius? Juk jis yra priešiškas blogiui? Teofilius čia mums padeda. Savo šventume palaimintasis labai aiškiai atskiria nuodėmę nuo nusidėjėlio ir niekada neužgauna žmogaus, Dievo kūrinio vertės, nors tie Dievo kūriniai jį žemina, skaudina, žeidžia. Ir galų gale nužudo. Savo sprendimais ir savo veiksmais Teofilius Matulionis išlieka ramus, išlaikytas ir visiškai bebaimis, nes jam Dievo galutinė pergalė prieš blogį, Dievo karalystė yra galutinė tikrovė. Tai jis liudija visu savo gyvenimu.
Pal. Teofiliui Bažnyčia – tai visų pirma Dievo karalystės skelbėja ir liudytoja. Todėl jis stengiasi, kad joje nestigtų ganytojų – rūpinasi įšventinti vyskupą Vincentą Sladkevičių, rūpinasi savo ganomaisiais ir tą nurodo savo kunigams. Garsus jo paliepimas karo metu visada likti su parapija. Jeigu parapija bus deportuojama ar bėgs nuo bolševikų, tai ir kunigas turi bėgti kartu, jeigu žmonės lieka – ir kunigas lieka. Mažiau žinomas jo įsitikinimas, kad bolševikų lageryje jis ir kiti dvasininkai atsidūrė, nes Dievas nepalieka žmonių jokiose situacijose, ir kunigai tą turi daryti.
Pal. Teofilius Matulionis suprato, kad jis yra Dievo nuosavybė. Jis pasirinko priklausyti Dievui ir į viską, kas vyko, žiūrėjo Dievo akimis ir elgėsi pagal Dievą.
Tad norėčiau priminti Teofiliaus Matulionio tvirtumą išlikti tiesoje. Šiandien mūsų visuomenėje daugėja įvairiarūšio melo. Jis pasireiškia viešųjų ryšių forma, teisybės nesakymu, jos pakeitimu manipuliavimu. Mus, sakytum, ištinka mažasis sovietmetis. Prisiminkime, kad sovietmetį užbaigė tiesos sakymas. Tai, ko mums trūksta dabar ir ko labiausiai reikia, – tai palaimintojo Teofiliaus Matulionio šventumo – šventumo atpažinti tiesą ir gyventi tiesoje – darbais ir žodžiais.
