Lapkričio 1-oji skirta Visiems šventiesiems paminėti, tačiau dažnas nežino, kokios šios šventės ištakos. Kunigas Mykolas Sotničenka ne tik papasakojo, kodėl kalendoriuje atsirado tokia diena, bet ir pasidalijo žiniomis apie šventumą ir patarimais, kaip tapti šventam.

– Žmonės įprastai švenčia vaiduoklių dieną Heloviną, o vėliau dvi dienas pagarbiai mini Mirusiųjų dieną. Tarp šių dienų yra ir tik uoliam katalikui pastebima šventė Visi šventieji. Kas čia per diena? Kam ji skirta?

– Galima sakyti, kad Visų šventųjų diena yra viena iš seniausių Bažnyčios švenčių. Pirmojo amžiaus viduryje Romoje prasidėjus didiesiems krikščionių persekiojimams, atsirado ir daug kankinių. Vos tik pasibaigus krikščionių persekiojimams, ketvirtame amžiuje Bažnyčioje iškart pradėti švęsti kankinių minėjimai, o popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje, kaip liudija amžininkai, 18 vežimų kankinių kaulų iš katakombų perkėlė į Panteoną, seniausią iki šių dienų išlikusią veikiančią krikščionių šventovę, ir dedikavo jį Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei.

Ilgainiui atsirado paprotys konkretaus šventojo minėjimą švęsti konkrečią kalendorinę dieną, pavyzdžiui, ir dabar daugelis žino, kad šv. Agota minima vasario 5 d., šv. Kazimieras – kovo 4 d., o Petrus ir Paulius su vardadieniu reikia sveikinti birželio 29 d. Dažniausiai kalendoriuje būdavo parenkama šventojo mirties diena, mat tądien jis gimė dangui. Vis dėlto kiekvienam šventajam paminėti neužtektų net ir kelerių metų dienų, todėl devintame amžiuje įtvirtinta tradicija vienu metu (lapkričio 1 d.) paminėti visus šventuosius.

– Gal galite papasakoti apie tuos kankinius?

– Kaip jau minėjau, pirmojo amžiaus viduryje Romoje prasidėjo didesni krikščionių persekiojimai. Tuo metu būti krikščioniu reiškė rizikuoti savo gyvybe ir tapti potencialiu kankiniu, savo krikščioniškojo tikėjimo brandumą paliudijusiu atiduodant savo gyvybę. Taip pamažu graikų kalboje, kuria kalbėjo pirmųjų amžių Romos imperijos gyventojai, atsirado žodis martyrium, reiškiantis ir buvimą kankiniu, ir tikėjimo liudijimą. Pirmųjų amžių krikščionys neturėjo šventųjų, nevyko skelbimo palaimintaisiais ar šventaisiais iškilmės, tačiau jie ypač gerbė dėl tikėjimo nukankintus bendratikius.

Reiktų pabrėžti, kad jie gerbti ne todėl, kad gyvenimą baigė smurtine mirtimi, bet todėl, kad paliudijo tikėjimą. Išpažinę ir pralietu krauju paliudiję krikščionišką tikėjimą ir prisikėlimo viltį buvo ypač gerbiami, o jų kūnai, palaidoti katakombose, dažnai lankomi. Pirmieji kankiniai buvo pavyzdys naujiems krikščionims, kurie remdavosi į nukankintų savo bičiulių tikėjimą tarsi į pagrindą ir nesusvyruodavo, ištikus poreikiui liudyti.

– Kas yra tie šventieji? Kas tie putlučiai raudonskruosčiai skaistuoliai?

– Šventieji yra tie, kurie sekė Jėzaus Kristaus gyvenimu ir vadovavosi Evangelija, kasdien gyvendami savo konkretų gyvenimą. Galima sakyti, kad jie kiekvieną dieną gyveno taip, tarsi ne jie patys, o Kristus juose gyventų, dirbtų, kalbėtų, ir rinkosi bei troško to, ko Dievas norėtų ir trokštų. Apie kai kuriuos dar jų gyvenimo laikotarpiu jau buvo kalbama, kad jie yra šventieji. Ir tai nebūtinai buvo kunigai ar vienuolės. Užtenka pagalvoti apie šeimai atsidavusią mamą, visus mylėjusią kaimynę, išmintingą senolį.

Šventasis yra toks žmogus, kuris žemėje pradėjo gyventi laimingą gyvenimą su Dievu ir žmonėmis, o danguje jį tęsia. Taigi Visų šventųjų diena yra ne tik didvyriškų šventumo liudytojų diena, bet ir šventė tų, kurie gyveno tikėjimu ir degė meile, tačiau nesulaukė ir veikiausiai net nelaukia atskiro paskelbimo šventaisiais. Tokie paprasti, nepaskelbti liaudies šventieji anaiptol nėra žemesnio rango į altorių garbę iškeltieji. Bažnyčia lapkričio 1 dieną primena, jog nėra skirtumo tarp kasdieniškai paprasto ir didvyriško šventumo. Visais atvejais šventumas yra gyvenimas, paženklintas artimo buvimo su Dievu ir kitu žmogumi.

– Kaip tapti pripažintais, oficialiais Katalikų Bažnyčios šventaisiais?

– Kai kada Dievas šventumą apreiškia ir regimais ženklais, vadinamaisiais stebuklais. Kurio nors mirusio tikinčiojo užtarimu patyrus stebuklų, Bažnyčioje vyksta ilgai trunkantis procesas, kurio metu įrodžius stebuklo realumą, asmuo gali būti paskelbtas palaimintuoju, o vėliau – ir šventuoju. Įdomiausia, kad kandidato į šventuosius „karjera“ prasideda anaiptol ne nuo stebuklo, o nuo jo garso tarp tikinčiųjų. Pavyzdžiui, penkis šimtus apie XV amžiuje Molėtų krašte gyvenusį Mykolą Giedraitį buvo kalbama kaip apie šventąjį ir jo šventumo garsas buvo toks garsus, kad 2018 metais jis oficialiai iškeltas į altorių garbę. Taigi stebuklų šventasis gali ir nedaryti, svarbiausia, kad jis būtų laikomas pavyzdžiu kelionėje Dievo link.

Man patinka tai, kad oficialiai paskelbtų šventųjų yra labai daug ir gali rasti sau artimą šventąjį. Tiesa, šventojo misija nėra apsaugoti nuo susitikimo su odontologais, sutramdyti ugnį, pagydyti skaudančią gerklę, surasti pamestus raktus, galvą ar niekaip neatsirandantį jaunikį. Nors būtent tokie, „praktiški“, šventieji patys mylimiausi, bet iš tiesų jų visų pirminė misija – parodyti kelią pas Dievą.

Gera, kad kelių Dievo link yra daugybė, ir jie tokie skirtingi. Nėra šablono, kaip tapti šventuoju, o juo tapti gali bet kuris, net didžiausias nusidėjėlis. Juk pirmasis šventasis, kuriam paties Jėzaus buvo pažadėtas dangus „dar šiandien“, buvo plėšikas, drauge su Jėzumi kybojęs ant kryžiaus. Aišku, šventumo kelias yra asmeninis, todėl niekas nepritaisys aureolės, jei pats to netrokši ir nekeliausi su Dievu.

– Oficialūs šventieji rūpi turbūt tik uoliems katalikams. Vis dėlto katalikai turi tokį rūpestį – siekti šventumo. Tas siekis galioja turbūt kiekvienam pakrikštytajam, tik ne visi tą žino. Ką reiškia siekti šventumo, būti šventam? Kiek šventumas atsiremia į tikėjimą, Dievą?

– Jėzus ragina siekti šventumo, sakydamas: „Būkite šventi, kaip ir mano Tėvas yra šventas.“ Iš tiesų vienintelis šventas ir šventasis tėra tik Dievas. Galima sakyti, kad Dievo esmė yra šventumas, tai yra jo vardas, ši sąvoka apibrėžia absoliutų Dievo kitoniškumą. Tokiu savo absoliučiu kitoniškumu Dievas trokšta dalintis su žmonėmis, nes galų gale šventumas yra meilė. Šventuoju tampama tiek, kiek mylima.

Šventumas – tai krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė, kai atpažįstami Dievo duoti talentai, gabumai, jie naudojami Dievo garbei ir kitų žmonių gerovei, save paliekant trečioje vietoje po minėtų dviejų.

Beje, siekiant šventumo jokiu būdu nereikia prievartauti savęs mąstant, kokių papildomų įsipareigojimų reikėtų prisiimti ar kiek dešimčių maldų perdien sukalbėti. Šventieji rekomenduoja siekti šventumo kasdienybėje: gyvenant šeimos gyvenimą negali melstis tiek, kiek vienuoliai, todėl tavo šventumo kelias veda per šeimą; jei sveikata ar situacija neleidžia išeiti iš kambario, palatos ar kameros, tavo šventovė, kurioje gyvena Dievas, ir tavo šventumo kelias yra tarp keturių sienų.

– Žmonės mėgsta sakyti „aš ne šventasis“, kai turi omenyje, kad turi nuodėmių, ne visi poelgiai yra geri ir teisingi. Tačiau ar tikrai šventieji buvo be dėmės? Nenusidėdavo?

– Šventieji tikrai buvo savo laiko žmonės su savo pagundomis ir paklydimais. Jie ir pykdavo, ir juokdavosi, ir krėsdavo kvailystes. Pavyzdžiui, antruoju Romos globėju (po Petro ir Pauliaus) tituluojamas šv. Pilypas Neris buvo vienas labiausiai sąmoju ir išdaigomis garsėjusių šventųjų. Šv. Teresė Avilietė nevengdavo maldose susigrumti su Dievu ir net jam pagrūmoti, o šv. Jonas XXIII, kurio gyvenimo anekdotinių situacijų pasakojama kone daugiau nei jo popiežystės patirties, nevengdavo pabėgti iš Vatikano į kioską nusipirkti cigarečių.

Taigi šventieji gyveno savo autentišką gyvenimą, bet jų gyvenimo kompasas visada rodė į Dievą ir kitą žmogų. Ir nors kartais atrodo, kad šventieji yra tarsi barokinė polifoninė muzika – tobula, bet daugeliui nuobodi, – kai susipažįsti su realiais šventųjų gyvenimo pavyzdžiais, šventumas ima traukti, nes tai pašaukimas nugyventi visavertį gyvenimą.

– Kaip manote, gerb. kunige, kodėl šventumas šiais laikais yra virtęs kažkokiu labiau neigiamos konotacijos žodžiu?

– Esti daug sąvokų ir konceptų, kurių pirminė reikšmė pamiršta. Tai nėra mūsų laikų problema, dar prieš du tūkstančius metų Jėzus fariziejams sakė: „Pradžioje taip nebuvo.“ Kitais žodžiais, kai kurių dalykų pirminė reikšmė buvo radikaliai kitokia nei dabartinė jos interpretacija. Šventumas šiandien kone neigiamos konotacijos žodžiu tapęs dėl pakitusios interpretacijos, ką reiškia būti šventam.

Antrojo amžiaus laiškas Diognetui pasakoja, ką reiškia būti krikščionimi, t. y. gyvu šventuoju, artimais ryšiais su Dievu susijusiu: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną. Jie paklūsta įstatymams, bet savo gyvenimu juo viršija.“ Ar toks šventumas nežavi, kai nedarai nieko neįprasto, bet tiesiog esi geriausia savo versija?

– Kai kurie turi kreipinį „šventasis broli“, „šventoji sese“, tarsi jau dabar esame šventi. Kaip tą suprasti? Dar yra „Šventasis Tėvas“ – taip vadinamas popiežius. Kaip suprasti šį epitetą? Ir sakoma, kad Bažnyčia šventa, nors jos veiksmai tikrai ne visada primena šventumą.

– Pirmaisiais amžiais krikščionims buvo įprasta vienam į kitą kreiptis „šventuoju“. Šią tradiciją savo laiškuose išplatino apaštalas Paulius, tiesa, turėdamas omenyje ne oficialiai paskelbtus šventuosius, bet šventaisiais vadindamas tuos, kurie priklauso Dievui. Kadangi vienintelis Dievas yra šventasis, o jis savo gyvenimu dalijasi su žmonėmis, ir jie dėl priklausymo Dievui gali būti vadinami šventaisiais. Šventumą galima įsivaizduoti tarsi vandenyną; po maudynių žmogus yra šlapias, taigi pasisėmęs šventumo, jo persiėmęs. O „sušlapimas“ priklauso ir nuo gyvenimo situacijos.

Vienas tampa šventuoju, visą gyvenimą tarnavęs vargšams, kitas – prasėdėjęs vienas prie kitų, trečias į dangų keliauja kūdikėliu būdamas. Šv. Teresė sakė, kad šventieji yra tarsi skirtingų talpų puodeliai, sklidini vandens. Nors talpa ir skirtinga, tačiau puodeliui netrūksta nei lašo, jis yra sklidinas. Dievo malonėmis, meile Dievui ir žmonėms pradėti pildytis žemėje ir tapti sklidinam danguje – geras troškimas, siekiamybė ir puiki veikla.

Taigi vienam į kitą ar į popiežių jau dabar besikreipiant titulu „šventasis“, ne tik atpažįstamas Dievo veikimas jame ar joje, bet tai kartu ir priminimas bei paraginimas ir pačiam atpažinti Dievo ženklus savyje, Dievo įskiepytas savybes, gabumus ar talentus, kuriuos galiu plačiai naudoti, kad jie suteiktų džiaugsmo kitiems.

O Bažnyčia yra vadinama šventa, nes, nepaisant to, kad ją sudaro nusidėjėliai, jos steigėjas yra pats Šventasis – Dievas.

– Kaip pats švenčiate, minite šią dieną? Kaip ją minėti? Įsismeigti į tortą šventųjų atvaizdus, šokti šlovinimo šokius aplink šventųjų paveikslus?

– Italijoje, kurioje šiuo metu gyvenu, Visų šventųjų dieną vaikai mėgsta apsirengti angelais ar įvairiais šventaisiais. Taip netikėtai susitinki tris Motinas Tereses, septynias šv. Apolonijas su dantų replėmis, du šv. Laurynus, nešinus grilio grotelėmis, ir kokius penkis popiežius (juokiasi). Toks būdas švęsti telieka vaikams!

Suaugusieji tądien galėtų susipažinti su savo šventuoju globėju ar net savo krikštatėvių paklausti, kodėl būtent vieno ar kito šventojo užtarimui buvo pavesti. Na, o smagiausia tądien švęsti tiesiog vieną dieną pabandant būti nenuobodžiu šventuoju. Judant pirmyn ir nemanant, kad jau daugiau nieko nebereikia. Kaip sako popiežius Pranciškus: „Dievui patinka veikla, judėjimas. Niekada nesijauskite pasiekę tikslą. Niekada.“