Netoli Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kukliame namelyje įsikūrusios Eucharistinio Jėzaus seserys, kurių indėlis dvasiniame okupuotos Lietuvos gyvenime, rezistencijoje ir laisvės istorijoje – nenuginčijamas. Su viena jų, seserimi Gerarda Elena Šuliauskaite, susitinku artėjant jos devyniasdešimtajai sukakčiai, kuri diktuoja ir mūsų pokalbio temas. Tiek turiningų metų, tiek svarbių įvykių – norisi kuo daugiau jų aptarti.

Reikia pasakyti, kad ses. Gerarda, kaip dažnai nutinka su didžios dvasios žmonėmis, apie savo nuveiktus darbus kalba nenoriai, o mieliau pasakoja apie kitų žygdarbius, todėl šįsyk man tenka nelengvas uždavinys – įkalbėti daugiau papasakoti apie save. Toks ir šio teksto pagrindinis tikslas – nupiešti žodinį ses. Gerardos gyvenimo, veiklos, asmenybės portretą.

Sesuo ne vienerius metus padėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurios penkiasdešimtąjį jubiliejų praeitais metais minėjome. Ji, kaip ir visi Kronikos žmonės, kuriuos man teko garbė sutikti – įkvepianti, padrąsinanti, geraširdė. Kai šiandien, susėdus jaukiame pokalbių kambaryje, matau priešais geranorišką ir giedrą ses. Gerardos veidą, kuriame šypsenos ir meilingo žvilgsnio neištrynė jokie persekiojimai, norisi dėkoti Dievui, kad Lietuvoje turime tokių žmonių.

Šis pokalbis – tai daugybė klausimų, pasiteiravimų, pasitikslinimų, o visgi šįkart jums siūlau paskaityti juos visus, sudėtus į vientisą ses. Gerardos pasakojimą. Jai pasakojant, kartu pereikime esminius jos patyrimus ir išgyvenimus, kurie formavo ir kėlė dvasią tam aukštam skrydžiui, koks pasirodė esąs visas s. Gerardos gyvenimas. Perduodu tad žodį jai.

Vaikystė

Mano tėveliai buvo suvalkiečiai ūkininkai iš Prienų rajono. Gyvenome Stuomenų kaime prie miško, kur susikerta trys rajonai, todėl partizanams būdavo labai patogu pas mus lankytis – kai tik ateina Prienų rajono milicija ir stribai, jie bėga tolyn į mišką, kuris jau priklauso Kazlų Rūdos rajonui. Todėl aplink mus veikė labai daug partizanų.

Tėvelis gimė 1902 m. Kai jam sukako šešiolika metų, Lietuva atgavo laisvę, tačiau dar reikėjo ją apginti Nepriklausomybės kovose, todėl valdžia ėmė kviesti savanorius. Priešai – bermontininkai, bolševikai – gąsdino, kad jeigu kas iš šeimos eis savanoriu, tai visą šeimą sušaudys. Laisvė visada brangiai kainuoja. Todėl tėvai nenorėdavo savo vaikų leisti, ir mano tėvelis, būdamas šešiolikos metų, pabėgo iš namų ir nuėjo pėsčias iki Kauno apie 50–60 kilometrų užsirašyti į savanorius. Pinigų savo tėvo prašyti negalėjo, nes būtų apskritai neleidęs eiti, maisto irgi – negi vogsi. Tai ir išėjo kaip stovi. Nueina į pirmą komendantūrą, o tuo laiku oficialių dokumentų daugelis neturėjo, ir kai jo paklausė, kada gimęs, jis pasakė tiesą. Tai ir nepriėmė, sako – vaikas dar. Tada susirado kitą komendantūrą, ir jau gudresnis, pasakė ankstesnę datą. O savanorių labai trūko, tai ir priėmė.

Jis vėliau mums nuolat pasakodavo apie kariuomenę, frontą. Pamenu, vieną kartą paklausiau: „Tėveli, ar nebijojote eiti į savanorius? Taigi galima žūti“. O jis net užsigavo, kaip aš galėjau juo suabejoti: „Taigi Lietuvą gynėme!“ Man taip gražu buvo šitai išgirsti – paprastas kaimo vaikinas taip nuoširdžiai ėjo ir gynė.

Kadangi jis caro laikais baigė mokyklą ir mokėjo rašyti rusiškai bei lietuviškai ir dargi labai dailia rašysena, tai įstojus į savanorius jį pakvietė dirbti štabo raštinėje.

Visi savanoriai vėliau buvo apdovanoti, už tarnybą gavo žemės, tėveliui teko 18 hektarų. Paskui, jau po Nepriklausomybės kovų, jis dar kartą buvo pašauktas į kariuomenę, šįkart jau reguliarią. Kariuomenė jam buvo kaip šventė. Tėvynės meilės nuotaikos šeimoje buvo labai aiškios.

Vėliau tėtis eidavo kaimo seniūno pareigas, šeštadieniais jodavo į valsčių, surinkdavo viso kaimo gyventojų laiškus, laikraščius, o tada kaimo vyrai šeštadienių vakarais susirinkdavo pas tėvelį, jis viską išdalindavo, perduodavo valsčiaus naujienas.

Mamytė vis turėjo su juo vargo, nes tėvelis baisiausiai norėjo skaityti, o ji vis kartodavo: „Tėte, reikia eiti pjauti, reikia tą ar aną nudirbti, o jam tik skaityt ir skaityt!“

Karas ir pokaris

1940 m. buvo numatyta mūsų šeimą išvežti į Sibirą. Išgelbėjo keliomis dienomis anksčiau prasidėjęs karas. Atsimenu, kaip su mamyte ravime daržą ir atbėga tėvelis iš tolo šaukdamas: „Mama, karas!“ Taip išsigelbėjome.

Vėliau atėjo partizaninis laikas, pokaris. Labai daug kaimynų vaikinų išėjo į mišką. Aš gimusi 1932 m. gruodžio mėnesį, tuo metu buvau maždaug 12-os metų. Man partizanai buvo idealas. Ateidavo pas mus dažniausiai naktį – valgyt juk reikia ir susišilti. Mes už partizanus galvas guldėme.

Vieną kartą, pamenu, ganau žąsis vasarą prie miško. Išėjo partizanai ir paprašė, kad kažką nuneščiau į kitą kaimą – ten, kur dienavojo kiti partizanai. Kartais taip būdavo, kad naktį ateina ir pasilieka per dieną, o kitą naktį vėl išeina. Aš palikau žąsis ir nukūriau, ir kokia buvau laiminga, kad galiu padėti partizanams! Vakare pasakiau tėveliui, o jis man ir sako: „Niekur tu daugiau nelakstysi, maža ką, o jeigu stribai pačiups ir tardys, kas žino, ką pripasakosi“. Taip ir baigėsi mano didžiavimasis. Bet vieną kartą ryšininkės pareigas visgi atlikau.

Kai vėl prasidėjo trėmimai, mus vis kažkas įspėdavo, todėl rugiuose nakvodavome. Rugiai aukšti, lengva pasislėpti. O kartą su kaimynais suvažiavome nakvoti į mišką. Bet mūsų šeimoje nebuvo jaunų vyrų, todėl mūsų stipriai negaudė, taip ir likome neišvežti. Partizanų šeimas išvežė greitai, ūkiai liko tušti.

Mamytė buvo paprasta, nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, bet labai geros širdies, darbšti, viską savimi dengė. Atsimenu mamytės žodžius partizanams: „Vaikeliai, vaikeliai, ką jums duoti valgyti?“ Tada visko labai trūko, buvo sunku išsiversti, visgi pokario laikas.

Vienąkart partizanai dienavojo pas mus. Nežinau, koks tai buvo metų laikas, bet ginklai buvo labai surūdiję, o tėvelis karo laikais iš kažkur buvo gavęs benzino, tai mes su sesute jiems ir šovinius, ir ginklus tuo benzinu trynėme, mėginome nuimti rūdis. Paskui siuvinėjome ant apykaklių Gedimino stulpus, o ant rankovių atvartų – lietuviškas emblemas.

Atsimenu Mačiulaičių keturis vyrus, išėjusius į mišką. Jie kai kada ateidavo. O vėliau ateidavo ir visai nepažįstami, nežinomi partizanai. Vieną kartą grįžusi iš mokyklos – tuo metu mokiausi Kazlų Rūdoje – nuėjau į mišką pasirinkti žibučių, tikėdamasi, kad gal kokį partizaną pamatysiu. Ir matau – už eglės išvartos sėdi vyrai. Aš pas juos ir drąsiai sakau: „Ateikite, mes netoliese gyvename“. Tą naktį ir atėjo.

Į Kazlų Rūdą gyventi ir mokytis buvau išėjusi nuo penktos klasės. Su seserimi apsigyvenome pas tetą, mamytės seserį, taip iki mokyklos baigimo ten ir išbuvome. Iki namų buvo kokie 23 kilometrai. Turėjau dvi seseris, viena vėliau dirbo Marijampolėje vaikų darželyje auklyte, o kita – mokytoja. Vienuole tapau tik aš. Jau gyvendama Kazlų Rūdoje nuolatos eidavau į bažnyčią, tada visi eidavome – teta, sesuo eina, tai ir aš einu. Bet jos tik sekmadienį, o aš pradėjau lankytis ir darbo dienomis, ypač gegužės, birželio, spalio mėnesiais, kalbėdavau rožančių. Tikėjimas augo.

O paskui jau mokyklos baigimas, studijos. Partizaninis judėjimas nuslopo, visus iššaudė. Pamenu Kurtinaičius, kurių žuvo visi trys vyrai. Nukautus guldydavo Kazlų Rūdoje, netoli mokyklos, kad visi matytume. Išdraikyti, išniekinti kūnai. Baisiai išgyvenome.

Studijų metai

Išvažiavau studijuoti į Vilnių, įstojau į Pedagoginį institutą, psichologijos specialybę, kurią buvo baigusi ir mano sesuo. Tačiau man ten bestudijuojant panaikino mokytojų seminarijas, kuriose psichologija buvo dėstoma, ir ši specialybė tapo nebereikalinga, todėl visus studijavusius pervedė į lietuvių kalbos studijų programą.

Kai prasidėjo Vengrijos sukilimas, jo atgarsių netrukome sulaukti ir Lietuvoje. 1956 m. lapkričio 2 d. Vilniuje vyko studentų demonstracija, susirinko didžiulė minia, daugiausia aukštųjų mokyklų studentai, kurie pajudėjo link Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. Aš atsitiktinai buvau netoliese, tai ir paklausiau: „Kur einat?“ Sako: „Į kapines“. Tai, sakau, eisiu kartu. Minioje, pasirodo, buvo ir bendrakursių, kuriems duotas nurodymas sekti. Netrukus prasidėjo tardymai saugume, o vėliau mane išsikvietė instituto direktorius. Iš Pedagoginio pašalino lapkričio 26 d.

Kitais metais bandžiau stoti iš trečio kurso nors į antrąjį dieninių studijų kursą Vilniaus universitete, bet nepavyko. Tada dar kitais, 1958 m., visgi pavyko įstoti neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbą.

1958 m. taip pat įstojau į vienuolyną ir visą laiką galvojau, kad bet kada gali iš universiteto pašalinti, tačiau pavyko jį baigti neakivaizdiniu būdu. Kai dar ten mokiausi, dirbau Sanitarinėje stotyje. Su viena sesute išsirengėme į maldingą kelionę ir mus sulaikė milicija. Prokuratūra perdavė žinią apie mane ministerijai, ši išsikvietė mano vadovą vyr. gydytoją pasiaiškinti, kodėl jo darbuotojai eina melstis. Vyr. gydytojas tada mane pasišaukė ir klausia: „Kaip čia yra?“ Sakau: „Daktare, jūs manęs jau neperauklėsite“. Užteko tada to vieno fakto, kad ėjome, ir darbas buvo baigtas.

Baigusi universitetą įsidarbinau Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanate, kur pradirbau net penkerius metus, kol galiausiai mane išaiškino. Atsimenu, sėdžiu darbe, skambutis, rektoratas kviečia ateiti. Nuėjau, o ten susėdusi komisija, komunistų partijos nariai ir mane informuoja, kad neturiu teisės toliau dirbti su jaunimu. Juk kasdien einu į bažnyčią, ten giedu – jiems tai atrodė labai „akiplėšiškas“ elgesys.

Po to pavyko įsidarbinti Martyno Mažvydo bibliotekos Knygų tvarkymo skyriuje. Ten bedirbant vienuolyno vyresnioji man paliepė mesti darbą ir važiuoti į Simną. Kodėl ten vykstu, nežinojau, bet ir neklausiau. Tais laikais visur reikėjo tylėti, daug ko geriau buvo neklausti ir nežinoti. Mečiau darbą 1975 m. vasarą – tai buvo paskutinis mano valdiškas darbas.

Nuvažiavau į Simną, atėjau į nurodytą vietą, o ten sėdi kunigai Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius. Sigitas sako: „Ar žinai, ko atvažiavai? Dirbsi Kronikoj.“ Labai apsidžiaugiau, Kroniką jau gerai žinojau. Taip ir prasidėjo.

Kronika

Iš pradžių dirbome tik su Kronika, bet greitai pradėjome leisti ir Aušrą. Išleidome kokius keturis numerius, tačiau krūvis buvo per didelis, todėl Aušros leidybą perėmė kunigas Kunevičius. Aušrai inteligentai rašydavo apie Lietuvos istoriją, to laikmečio problemas, bet į Kroniką viso to dėti negalėjome, nes valdžiai būtų labai lengva prikibti, kad Bažnyčia užsiima politika.

Niekas nežinojo, o ir nebuvo noro pasigirti, kad dirbu Kronikoje – nei tėvai, nei giminės, nei seserys, o iš vienuolių sesučių – tik ta, su kuria gyvenau, ir dar vienuolyno vyresnioji. Tėvas Sigitas sakydavo: „Kai važiuoji leisti Kroniką, apsirenk kaip į kalėjimą. Būtinai pasiimk pasą, 50 rublių, kuriuos galima įsinešti, ir apsirenk rūbą be sagų, nes paprastai kalėjime jas išpjaudavo, kad suimtieji nemėgintų praryti ar kitaip sau pakenkti.“

Kur tik vykdavau, stengdavausi „neatsivežti uodegos“ – taip išeiti, taip atvažiuoti, kad atsikratyčiau bet kokio seklio. Ir apskritai, taip keliauti, kad kam nors neužkliūčiau. Visgi iš pradžių niekur oficialiai nedirbau, ir vien už tai buvo galima gauti du metus kalėjimo. Valdžia tai laikė veltėdžiavimu.

Laikui bėgant visur važinėti neturint oficialaus darbo ėmė atrodyti pernelyg pavojinga, todėl kunigas Keina įdarbino bažnyčioje skalbėja. Tai buvo 1980 metai. Dar vėliau paprašiau kunigo Tunaičio, kuris tuo metu buvo Mikalojaus bažnytėlės klebonas – jis priėmė mane valytoja ir visą laiką mokėjo algą. Kai tik įdarbino, važiuojant į Viduklę autobusą sustabdė milicija ir patikrino dokumentus. Iškart klausimas: „Kur dirbi?“ Ir tas, ir anas jiems kliuvo, bet atsakius, kad valytoja, paleido. Beje, šio darbo dėka vėliau gavau ir pensiją.

Visgi kalbant apie Kroniką, daugiau reikėtų pasakoti apie tuos, kurie ją paleido į pasaulį – Amerikos lietuvius. Kas gi be jų darbo būtų ta Kronikėlė? Pavyzdžiui, Gintė Damušytė, kuri ruošėsi diplomatiniam darbui, bet pasirodžius Kronikai nutarė padėti kunigui Pugevičiui skleisti apie ją žinią. Gintė pasakoja, kad gavę naują Kroniką ją išversdavo į anglų kalbą ir išleisdavo 3000 egzempliorių, dėdavo į vokus ir išsiuntinėdavo įvairiais adresais: vyskupijoms, politikams, ambasadoms. Vėliau pasirodydavo vertimai vokiškai, rusiškai, ispaniškai, italų kalba. Kronika paplito visame pasaulyje. Arba geradarė Rožė Šomkaitė, kuri mums visko prisiųsdavo, o ir pati atvykdama atveždavo visokių reikalingų daiktų, kol galiausiai su Kronika įkliuvo Maskvoje – Kronikos mikrofilmas buvo įmontuotas dantų pastoje. Po tardymų ją paleido, bet nuo to laiko draudė atvažiuoti į Lietuvą.

Siuntinius iš JAV gaudavome, bet pasiimti kaskart eidavome su baime. Jie būdavo atidaryti, viskas patikrinta. Atsiųsdavo riešutų sviesto, buljonų, kurių pas mus nebūdavo. Taip pat lipnios juostelės, kurios mums reikėjo, pavyzdžiui, gerai susukti filmukui, kurį slėpsime. Taip pat atvykstantys JAV lietuviai atveždavo matricų, reikalingų dauginimui rotoprinto būdu.

Kun. Lydys, kuris su turistų grupe kartą viešėjo Nairobyje, Afrikoje, ten sutiko vietinį vyskupą, ir šis pasakė, kad skaito Kroniką ir daug žino apie Lietuvą. Grįžęs namo kunigas Lydys mums šią istoriją pasakojo, nors net nežinojo, kad dirbame su Kronika. Tai išgirsti man buvo didelis džiaugsmas, atrodė tikras stebuklas.

Kai mane pašalino iš universiteto, o kartu ir dar kelias ten dirbusias seseles vienuoles, žinutė apie tai irgi atsidūrė Kronikoje. Kai ją paskaitė per Vatikano radiją, universitete kilo baisus skandalas, tikras cunamis. Atrodo, tokie galingi, jų rankose jėga, bet šitaip jautriai reaguodavo, labai bijojo tarptautinio dėmesio.

Tą žinutę į Kroniką pati ir parašiau. Kartais žinutėse minimi žmonės pasipasakodavo kokiam kunigui, o tas ir parašo. Labai daug žinučių parūpindavo Eucharistijos bičiulių pogrindinio judėjimo nariai. Tose žinutėse viskas turėdavo būti surašyta labai tiksliai, o jei tik vengiama atskleisti detales – tokias žinutes tekdavo atmesti. Mums būdavo svarbus tikslus laikas, vieta, pavardė, viskas surašyta sausai, be jokio keiksnojimo, emocijų – tik faktai.

Kartais man tekdavo ir straipsnius, informacines žinutes parašyti apie kokią nors eiseną, kunigo laidotuves arba surinkti tai, kas jau kitų paruošta. Kitas svarbus man tekdavęs darbas – redaktorystė, nes daugelio perduodamų žinučių kalba būdavo labai užteršta, jas reikėdavo išvalyti nuo emocijų, vertinimų.

Areštavus Sigitą Tamkevičių, leidybą teko perimti mums, sesutėms vienuolėms. Ses. Bernadeta Mališkaitė turėjo surinkusi ir jau suredagavusi labai daug žinučių, aš atsivežiau savo surinktas, kunigas Jonas Boruta parašė įvadinį straipsnį. Viską sudėjome, sutvarkėme – taip išleidome pirmąjį numerį jau be kunigo Sigito. Netrukome įsibėgėti, viskas sėkmingai ėjo toliau.

Pamenu, kartą su ses. Bronyte nuvažiavome į kunigo Jono Borutos butą. Ses. Bronytė virtuvėje ruošė pietus, o mes su kun. Boruta ėmėmės Kronikos darbų. Kunigas sakydavo labai gerus pamokslus, todėl jį kviesdavosi drąsesni kunigai rajonuose, o jis, savo ruožtu, turėdavo galimybę surinkti Kronikai daug žinučių. Ir kiekvieną surinktą numerį veždavo patvirtinti vyskupui Steponavičiui. Įsivaizduokite, važiuodavo per visą Lietuvą su Kronika, kai dvasiškį bet kur gali sulaikyti.

Taigi, tąkart Boruta pasiėmė savo kalendorių, varto, vienoje vietoje pagal tam tikrą tvarką parašyta pavardė, kitoje – data, dar kitoje – vieta. Jis taip dėlioja žinutes, o aš didelėmis raidėmis perrašinėju į vientisą tekstą. Ir staiga skambutis į duris – bet jau toks saugumietiškas! Ilgai ilgai ir įkyriai laiko įspaustą mygtuką. Aš Borutai ženklais rodau į surašytus lapelius, klausdama, ar jau draskyti. Jis parodo, kad dar ne – buvome daug perrašę. Tada sako man patylomis: „Dienos metas, galgi nelauš durų.“ Skambino ir skambino, bet paskui liovėsi. Taip ir pralaukėme, o tada lyg niekur nieko su visa medžiaga išėjau namo.

Pašaukimas

Mano sesuo kartą davė paskaityti knygą apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, ir aš taip ja susižavėjau! Tada gauti šventų knygų buvo didelė problema, tikra retenybė. Aš ją tiesiog prarijau ir pati be galo užsimaniau stoti į vienuolyną. Pamenu, galvojau sau: „Bet juk Lietuvoje nėra moterų vienuolynų, jeigu būtų – iš karto eičiau“. Tai nutiko dar vidurinėje mokykloje.

O vėliau, kai jau Vilniuje mane pašalino iš instituto, pradėjau dažnai lankytis Mikalojaus bažnyčioje ir ten prilipau. Rytais ten giedodavo chorelis, tai ir aš netoli atsistojusi kad giedu! Netrukus moterys pasikvietė prisijungti. Vėliau sužinojau, kad čia seserys vienuolės iš slaptų kongregacijų.

Ilgokai nieko nežinojau apie slaptus vienuolynus, kol vieną kartą su bažnyčios darbuotoja prieš gegužę puošiant Marijos altorių jinai užsiminė apie „seselę“, kurią pažinojau. Nesupratusi sakau jai: „Kokia ji seselė, aš kartu su ja giedu chore, žinau, kad ji daktarė!“ Matydama, kad aš nesuprantu, ji pašnibždėjo: „Ji – vienuolė“. Tai man buvo didelis šokas, juk sėdžiu greta, o tokio svarbaus dalyko nežinau! Ir dar pridėjo: „Kunigas Krivaitis verbuoja į tą vienuolyną“. Tuo metu buvau ant jo šiek tiek pyktelėjusi, nes per išpažintį mane išbarė, kodėl kelionėje sekmadienį nenuėjau į bažnyčią. Buvau pamaniusi sau, kad daugiau pas jį neisiu. O dabar, išgirdusi apie vienuolyną, išsyk persigalvojau. Vieną kartą, kitą kartą nuėjau pasikalbėti, o po kurio laiko jis man pasiūlė stoti.

Pirmiausia vyko priėmimas, kuris būdavo tik kartą metuose. Stojome, berods, aštuonios, visos jau giedojome bažnyčios chore. 1958 m. spalio 26 d. pasilikome po mišių, kol visi išsiskirstė ir viską užrakino. Tada atėjo kun. Krivaitis, vėl atrakino vartus ir mus įleido, bažnyčioje ant laiptų buvo padėta viena žvakė, ir mes tamsoje, prieblandoje, perskaitėme vadinamąsias stojimo formules, o po to iškart išlėkėme namo kas sau. Tokia tad buvo priėmimo ceremonija – jokių vaišių, dovanų. Pasakyti niekam neturėjome teisės.

Pirmuosius įžadus daviau 1959 m. Vyresniąją pavaduojanti seselė pasakė: „Pirmadienį iš ryto, prieš darbą, nulėk į Liepkalnio gatvę pas Zosytę“. Tai buvo paprastas medinis nameliukas. Įeinu į kambarį, laukiu, pakviečia kunigą Stakauską, jis padeda ant stalo įžadų formulę: „Klaupkis, perskaityt“. Perskaičiau, o tada tiesiai į darbą. Vėlgi jokių sveikinimų, bet buvau be galo laiminga, kad pagaliau priklausiau Jėzui. Ne ėjau, bet skridau į darbą.

Vėliau reikėjo pratęsti įžadus. Vyresnioji pasakė: „Ateik vakare į stotį, susirask mane, bilietą aš tau nupirksiu. Kur aš eisiu, tu eisi.“ Atėjau ir ištikimai seku paskui, įlipam į Kauno traukinį, atsisėdu taip, kad ją matyčiau. Išlipame Žąsliuose. Vėlyvas ruduo, tamsu, niūru. „Ar žinai, kur einame? Reikės pakartoti įžadus pas daktarą Stakauską“, – sako man vyresnioji. Atnaujinome įžadus, pernakvojome, o ryte grįžome į Vilnių.

Žinau, kad kitų vienuolijų seserys apskritai žinodavo tik tą seserį, su kuria gyvena, ir vyresniąją. O daugiau nieko, nei kiek seserų vienuolyne, nei kas jos tokios. Ateina, pavyzdžiui, į Mikalojaus bažnyčią, o su savo seserimis nesisveikina, nes jų nepažįsta.

Aš iš pradžių įstojau į Kristaus Karaliaus diakonių kongregaciją, o vėliau, 1972 m., kartu su kitomis keturiomis seserimis perėjome pas eucharistietes, tai yra į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją.

Valdžia, žinoma, labai sekdavo. Pamenu Kristaus Karaliaus diakonių vyresniosios pasakojimus, kad einant iš bažnyčios su kita sesute, su kuria gyveno, staiga prisistato nepažįstamas vyras ir prisispaudęs seka iki pat namų net nesislėpdamas, tarsi grasindamas. Jos pasitraukia, jis irgi pasitraukia. Bet nepaisant to – ryte į bažnyčią, o iš bažnyčios – į darbą. Tam reikėjo labai daug drąsos, nes visą laiką slėgė rizika, kad pašalins.

Gyvenimą peržvelgiant

Daug visko nutiko mano gyvenime. Svarbiausia, kad sutikau daug nuostabių žmonių, pradedant mūsų seserimis. Sesutė Julija Kuodytė, buvusi mūsų generalinė vyresnioji – kokia ji drąsuolė, į ją kaip į tvirtą mūrą būdavo galima atsiremti, nors ir ją sekė nežmoniškai. Kas tik būdavo kviečiamas į saugumą tardymui, žinodavo, kad išėjus reikia eiti tiesiai namo, nes baisiai seka. Vienintelė išimtis – galima užeiti pas Julytę.

Pamenu, kaip tėvas Sigitas Tamkevičius po tardymo atėjo pas Julytę, ir mes visos susirinkome. Jis pasakojo, kaip atsakinėjo, ir tiek smagiai juokėsi. Jį tardydami kaltino, kad jis yra Kronikos redaktorius. Sekretorė, kuri rašė protokolą, tai išgirdusi išsigando ir žiūri akis įsmeigusi, o Sigitas jai: „Žiūrėk žiūrėk, ne taip dažnai pas jus pasitaiko Kronikos redaktorius“. Ir juokiasi, o tardytojas nežino, ką ir galvoti – kuris tikras redaktorius taip pasakytų?

Pas Julytę buvo įtaisyta pasiklausymo įranga, nujautėme, todėl apie savo reikalus nekalbėdavome. Kun. Zdebskis sakė: „Pas jus tai ir kvėpavimą tikriausiai užrašo“. Tai ir Sigitas pasakojo tik tai, ką tardytojai jau žino. Jei ką slapto norėjosi pasakyti, naudodavome lentelę, ant kurios užrašius žodžius iškart galima viską ištrinti.

Kai jau atvėrė saugumo patalpas ir archyvus, kartu su Bernadeta ir vyskupu Boruta ėjome pažiūrėti, ką įdomaus galima surasti. Radome saugumo įrašą, kad pas Kuodytę sutriko pasiklausymo aparatūra, o atstatyti labai sunku buvo, nes namuose nuolat esama žmonių. Iš tikrųjų, mes stangdavomės neišeiti iš namų.

Pati dabar stebiuosi, kad aš, tokia bailė, tikrai ne jokia didvyrė – viską atlaikiau. Tai – Dievo stebuklas, nutikęs maldų dėka. Kurį laiką gyvenau su ses. Bronyte Vazgelevičiūte – kaip karštai ji už mane meldėsi… Taip drąsiai visur važinėjau, kai kiekvieną akimirką galėjo suimti. Jeigu bet kuris netikintis žmogus būtų patyręs tai, ką aš patyriau, jis tiesiog negalėtų netikėti.

Visi pasitikėjome Dievu, neturėjome jokio pasididžiavimo ir pasipūtimo. Man atrodė, kad apie mane sužinos tik tada, kai numirsiu, o pasakyti niekam negalima, nes laukia tik kalėjimas. Pasitikėjau vienu Dievu ir nuolat mačiau, kad Jis labai laimina.

Prisimenu nutikimą, vieną iš daugelio, kai Dievo pagalba nebuvo įmanoma suabejoti. Seserys Gema, Julytė ir aš tvarkėme savo kongregacijos regulą Jonučiuose, netoli Garliavos, ir ten mus užklupo saugumas. Prieš tai man Julytė buvo padavusi žinutę, kurią kažkas buvo nukniaukęs iš saugumo, ant viršaus dar buvo titras „Visiškai slaptai“. Savo ranka perrašiau tą žinutę ant plono popierėlio ir įsidėjau pas save. Na ir nešiojuosi, kol pateksiu į Kybartus.

Ir štai saugumas – krata. Mums dar spėjo pranešti, kad ateina sesuo Aldonėlė su kažkokiais vyrais. Kadangi ji dirbo su jaunimu, pagalvojome, kad tai turbūt jos jaunimas, bet dėl visa ko regulas sudėjome gale sofos. Kitus dokumentus užkišome už sofos užtiesimo, padėjome pagalvėlę ir sesuo Gema į ją atsirėmė. Julytė savo turėtą medžiagą susikišo po rūbais.

Ir kai tik pamatėme, kad iš tikrųjų vyks krata, iškart ėmiau galvoti, o kurgi tas mano ranka užrašytas lapelis. Gal mano rankinėje?

Atliko kratą, visko ten rado – ir Kronikų, ir Aušrų, bet mums, dirbantiems redakcijoje, tai atrodė niekis. Svarbiausia, kad nerastų redakcijos dokumentų.

Oficialus pretekstas kratai buvo, kad Garliavos prekybos centre dingo odinė striukė – įtariama, kad ji gali būti šiuose namuose. Juokėmės, kad striukės ieško už paveikslų.

Na ir toliau, mums matant, lipa ant krepšio, kuriame paslėptos regulos. Arba varto sofą į vieną, tada į kitą pusę, apžiūri apačią, o užtiesimo nepakelia. Tada paima Gemos rankinę, randa mažą kalendorėlį, išverčia, iškrato, išpurto – nieko. Toliau paima mano kalendorėlį – trumpai praverčia ir numeta. Nieko nerado. Aišku, gavome kvietimus į saugumą tolesniems tardymams. O dabar pareinu namo, išsitraukiu kalendorėlį, tik švelniai praverčiu, iškart matau – lapelis čia.

Daugybė tokių ženklų buvo, kad Kronika yra Dievo darbas – Jis norėjo, kad Kronika eitų. Jis davė drąsos tiems, kurie buvo bailūs, suteikė išminties tiems, kurie vadovavo.

Savo gyvenime nieko nesigailiu, tik dėkoju Dievui už sutiktus žmones, kurie leido prisidėti prie svarbių darbų, kažką prasmingo nuveikti, kurie manimi pasitikėjo.

Šiandien matome, kad ypač reikia žadinti jaunimo entuziazmą. Žmogus yra pašauktas dideliems dalykams ir ypač jauni žmonės trokšta kažką didelio, svarbaus gyvenime nuveikti. Kita vertus, nereikia per daug nusiminti, kad aktyviųjų niekados nėra ir nebuvo per daug. Tie aktyvieji padaro labai daug, uždega kitus.

Jaunimą svarbu pastiprinti. Kartą Petro ir Povilo bažnyčios klebonas surengė Vasario 16-os minėjimą parapijos salėje ir paprašė mane tarti žodį. Susirinkusiems pasakiau: „Man atrodo, kad dabar ne ką mažesni didvyriai auga, juk ir čia susirinkusiems nėra labai paprasta eiti į bažnyčią. Ypač vaikams ar jaunimui dar ir kaip nelengva išlaikyti gyvą tikėjimą! Štai ir didvyriškumas!“ Kad būtumėte matę, kokie buvo patenkinti.

Taigi, uždegti siekiui kažko didesnio ir parodyti idealą, kuriuo būtų verta sekti. Gal Kronikos jubiliejus kažką pažadins nebijoti tikėti, nebijoti rizikuoti dėl tiesos ir gėrio.

Klausiate, ar dabar reikalinga Kronika. Papasakosiu juoką. Sapnuoju mūsų seserį Kuodytę, ji kalbasi su tėvu Sigitu, tariasi labai slapta, o paskui ses. Julytė man sako: „Nauja Kronika bus!“ Pabudusi juokiuosi. Gal tikrai kada šis sapnas išsipildys?